Nėra mažų vaidmenų  –  yra maži aktoriai. Tikras aktorius yra kuklus, kuris vertina savo darbą ir gerbia kitų menininkų kūrybą. Spektaklio sėkmė yra ore, ji gimsta vėjyje, galite ją pajausti, įkvėpti, ji yra danguje ir ant kelio, visur, ji susijusi su idėjomis, visuomenės papročiais, su įvykiais. Taip kažkada pasakė žymusis Juozas Miltinis.

Filė sugalvojo parašyti straipsnį apie savo buvusį kolegą, režisierių ir aktorių. Koks bus straipsnio pavadinimas? Kas spausdins? Ar jis pažins buvusią studentę?

Atsitiko tai gražią gegužės dieną, kai garbaus amžiaus aktorius savo grimo kambaryje ruošėsi eilinei repeticijai, pasibeldė žurnalistė Filė ir pareiškė imsianti interviu. Ji nebuvo nei rašytoja, nei žurnalistė, nedirbo jokiame laikraštyje, nei žurnale, – buvusi praeityje žinoma aktorė, o dabar aktorė pensininkė, – pasakė tai gana rimtai, netgi truputį susijaudinusi, todėl apie jokį pokštą čia negalėjo būti kalbos. Kostas pakvietė ją įeiti, ir čia dar kartą paaiškėjo, jog moteris iš tiesų yra pasiryžusi imti interviu. Vos prisėdusi, ji ėmė raustis savo talpiame krepšyje, išsitraukė keturis baltus lapus ir mėlyną gelinį rašiklį.

–  Gal aš paruošiu kavos... – tada sujudo Kostas.

–  Galima, – pritarė Filė. – Aš niekur neskubu.

Keturi popieriaus lapai jau buvo prirašyti, ir kol Kostas ruošė kavą, Filė susikaupusi skaitė, braukė kažką arba rašė su klaustukais.

– Interviu turi būti šventiškas, – įspėjo ji, kai kavos puodelis jau buvo padėtas ant stalo, o Kostas nebeturėjo ką veikti prisėdo priešais. – Jame privalo atsispindėti jūsų gyvenimo tikslas. 

– Dėl Dievo!.. – atsargiai sušuko Kostas ir suspaudęs delnus lyg maldai užsidengė burną. – Kad aš nežinau ką pasakyti.

– Aš jums padėsiu. Prisiminsime.

Filė suvilgiusi lūpas kvapnia kava, pasičiupo pirmą popieriaus lapą ir pradėjo garsiai skaityti. O skaitė apie labai gražius dalykus. Pasirodo, aktorius Kostas vaidino mažą berniuką su šukuosena, kuri kadaise vadinosi “kirpimas pempiuku“, o šiandien yra mados viršūnėje. Plačiomis suglamžytomis, grubiai nukirptomis iki kelių kelnėmis, kurias prilaikė petnešos. Toks jis buvo per pirmąjį spektaklį, nuogais pečiais, basas ir su išteptu suodžiais veidu lakstė po sceną. Vaidino piratą. Kai nuėjo nusilenkti su kitais aktoriais, negalėjo sulaikyti neverkęs iš džiaugsmo. Tą dieną vienas žymus režisierius paėmė Kostuką į savo teatro studiją Klaipėdoje. Žinoma nieko nuostabaus, kai žmogus verkia iš džiaugsmo. Mažas ar didelis. Kiekvieno gyvenime gali pasitaikyti tokių akimirkų. Ypač jei esi tokios sielos, kaip aktorius. Dabar Kostui septyniasdešimt, gražus jubiliejus, ir jis niekada neverkia, nebent tai yra įrašyta scenarijuje.  Jis neverkia, kai gyvenime būna labai skaudūs momentai. Kosto giliu įsitikinimu, skausmo  ašaras žmonėms nemalonu matyti, o džiaugsmo ašarų aplinkiniai paprasčiausiai nepastebi. Kosto talentas negailestingas dėmesys akimirkos pulsuojančiai gyslelei vaidybos. Tiksliai nujausti „kas tvyro ore“.  Galima teigti, kad teatras nušviečia jo sielą, kuri yra didžiai kūrybiška ir ieškanti, o tai šį bei tą reiškia menui...

Kosto vaikystė buvo patys gražiausi teatrinės studijos metai. Apie tai savo pirmame lape buvo pasirašiusi Filė. Paėmusi antrą lapą ji skaitė klausimus.

– Kokie buvo jūsų studijų metai? Meilė? Ką dabar vaidinate teatre?

Filė mintimis sugrįžo į tuos laikus, kai buvo ką tik baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje. Panevėžio teatre gavo vaidmenį tame pačiame spektaklyje, kuriame vaidino ir Kostas. Filė pradėjo garsiai vardinti jo vaidmenis teatre ir kine, pasakojo koks jis buvo gražus ir geidžiamas jaunų aktorių tarpe. Į spektaklius, kuriuose jis vaidino buvo sunku gauti bilietų. Režisieriai graibstyte graibstė Kostą žadėdami didelius honorarus. Kostas buvo kylanti žvaigždė teatro pasaulyje! O Filė jau tada buvo jį įsimylėjusi... Kostas vaidino jauną ir grąžų Vydūną. Publika plojo atsistojusi, o aktoriai lenkėsi susikibę už rankų.

– Per daug asmeninių klausimų, – Filei nutilus, pasakė Kostas. – Nepamenu, kad jaunos aktorės taip jau eitų dėl manęs iš proto. Per drąsu sakyti, kad buvau kylanti žvaigždė teatro pasaulyje. Gal būt buvau tik naujas veidas, nespalvotame televizoriaus ekrane ar tamsioje scenoje. Mane lydėjo ir skandalingos istorijos. Gražios vestuvės, skyrybos ir vėl vestuvės.

Kostas sėdėjo ant paties minkštasuolio krašto toks neįprastai mažas ir prislėgtas, gal todėl, kad taip staiga jį užgulė visų tų senų prisiminimų našta, iš kurios niekaip nesisekė išplėšti to mielo žodelio – ach...

– Nepamenu, kad kas nors manimi taip žavėtųsi, kaip pasakojate. Knaisiotis praeityje, o apie dabartį pasakoti šiandien nenoriu...

– Na, gerai, baisus daiktas, paslapčių dėžutė paslėpta giliai spintoje. Nenorite nepasakokite. Nors manau, kad buvo tada, kaip ir dabar, gražių dalykų apie ką galima rašyti.

Abu sėdi tyloje. Jis paskendęs savyje. Ji gurkšteli šlakelį savo kavos ir dedant puodelį ant lėkštutės pasigirsta garsus tarkštelėjimas. Filė nežino, kaip nutraukti tą tylėjimą, kuriuo buvo užpildytas visas kambarys. Tada jis staiga atsikelia ir atidaro langą, įleistas vėjo gūsis leidžia įkvėpti kažką gero ir iškvėpti liūdesį.

– Man taip nutinka , beje, ne pirmą  kartą. Gyvenu vienas, pasidariau paniurėlis. Iš pradžių džiaugiuosi, kai mane aplanko, paskui prasideda: „Kaip tavo sveikata...“, “Brangusis ar pavalgęs...“, „Įsivaizduoji...“, “Tu pameni...“ – ir tada aš užsidarau savyje. Niekas mano namuose nedrįsta tos tylos pertraukti. Nebent aš pats.

– Septyniasdešimt metų... – sako Filė. – Norėjau parašyti apie jus...

– O, nereikia! – pakelia į ją Kostas savo geras akis. – Niekai, mieloji. Dabar patys gražiausi metai. Septyniasdešimties metų aš dar vaidinu bitinėlį!

Tą jo bitinėlį Filė žiūrėjo su anūkais. Kosto marti vaidino fėją. Sūnus spektaklio vaikams režisierius, anūkai derino šviesas ir garsą. Šeimos verslas.

Filė sėdėjo pirmoje eilėje, nes, pasibaigus spektakliui, nešė jam tris skaisčiai raudonas rožes, kurių ieškojo visuose gėlių salonuose. Buvo pats viduržiemis, toks metas, kai gali lakstyti po visą miestą, o rožių vis tiek negausi. Žinoma, ne bet kokių! Kostas buvo jos mylimiausias aktorius, labai norėjo jį apkabinti. Bet kol Filė  lipo laipteliais ant scenos, visai salei plojant, ji paslydo, atsirėmė puokšte į grindis ir iki kraujo susibadė ranką. Gėlės taip ir liko sulaužytos, neįteiktos, o koja subintuota ir įtvare.

Taigi, Kosto bitinėlį ji kuo puikiausiai prisimena.

Šiandien ji – aktorė pensininkė, panorėjusi parašyti apie Kostą jubiliejaus proga gražų straipsnį. Pati nežinodama kaip, sugadino interviu. Nesisekė pokalbis, greičiausiai straipsnio nebus.

– Gal pradėkime iš naujo? Man labai gaila, atsiprašau, kad taip netikėtai įsiveržiau į jūsų privačią erdvę. Matau manęs neatsimenate, aš Filė iš Degėsių kaimo, mes abu vaidinome viename spektaklyje.

– Taip, taip, prisimenu... – lingavo galvą Kostas. Filės burna prasižiojo iš nuostabos, o akys ryte rijo jo akis. – Nėra mažų vaidmenų –  yra maži aktoriai. Na šitai galite užsirašyti.

– Tik tiek?

– Aš norėjau, kad jauniems aktoriams jų gyvenimas taptų didžiule švente. Dauguma jų buvo pasimetę, maksimalistai, pavydūs ir gobšūs. Kažkur stalčiuje turiu seną nuotraukų albumėlį, ten yra ir jūsų nuotrauka.

Rudas, aksominiais viršeliais fotografijų albumėlis buvo gerokai apsitrynęs. Kai tik Kostas paėmė jį į rankas, atsiprašinėjo už jo išvaizdą.

– Nuotraukos senos, o albumas būtų naujas – nei šis , nei tas... Taip ir palikau viską po senovei.

Jis vertė lapus lėtai, kad Filė su baime pagalvojo –  neras tos mano nuotraukos šiandien, bet Kostas rado.

–  Čia visas metraštis... Visas metraštis. – pasakė tyliai Filė ir negalėjo atitraukti akių nuo pageltusių nuotraukų.

– Čia aš – ambicingas anglų žurnalistas. O čia tu – Fernanda Šantal!

– Taip pamenu.

Kai jie abu pamažu pravertė visą albumėlį, tada Kostas atvertė jį antrą kartą ir išėmė Filės nuotrauką.

– Jei interviu nuėjo niekais, tai bent grįžkite namo su dovana. Tokios nuotraukos tikrai neturite.

Filė ėmė raustis savo talpiame krepšyje ir ištraukė dar vieną baltą popieriaus lapą, į kurį suvyniojo nuotrauką.

MANO DIDŽIOJI ŠVENTĖ. Toks pavadinimas stambiomis raidėmis buvo parašytas virš Filės straipsnio su jos nuotrauka šeštadieniniame laikraštyje, kurį Kostas išsiėmė iš pašto dėžutės ir perskaitė atsisėdęs ant senos lovos.

Marti, sužinojusi apie jubiliejų, suruošė uošviui šventę. Užsakė maisto į namus. Apsirengė gražiausia suknele, nupirko gėlių ir dovaną. Bet... uošvis tik įleido ją į namus ir pasislėpė miegamajame. Nesirodė, kai marti šurmuliavo eidama iš virtuvė į svetainę ir atgal. Kostas gulėjo ant lovos spengiant savo vidinei tylai. Marti paskambino telefonu, jis skambėjo viduje, bet niekas neatsiliepė.  Atėjo sūnus ir anūkai, kaimynai su gėlėmis, nes negalėjo nepasveikinti jo gražaus septyniasdešimtmečio jubiliejaus proga ir nepalinkėti dar didelių kūrybinių laimėjimų. Paštininkė atnešė krūvą laiškų. Kosto kambarys lūžo nuo gėlių, jas teko merkti į įvairiausius indus. Sūnus neiškentęs pasibeldė į tėvo miegamąjį. Kostas išėjo su laikraščiu rankose ir tiesiai į balkoną, plėšė laikraščio lapus ir leido pavėjui.

– Tėti, privalai rytoj ateiti pas mane į studiją, – paprašė sūnus.

– Ne, ne...

– Tėtuk, jūs vaidinsite pagrindinį vaidmenį, Bosą. Duosiu tekstą, galėsite mokytis mintinai ir repetuoti namuose. – Marti sodinosi vis nuo kėdės kylantį uošvį ir tiek pat kartų su ašaromis akyse glostė Kosto galvą.

– Tai bus nuostabu – džiaugėsi aplink stalą susėdę šeima ir svečiai...

– Kostui pavyko ištrūkti iš marčios rankų, jis atsistojo, pakėlė šampano taurę ir pasakė:

– Daugiau aš nevaidinsiu. Gana. Nebėra man ten ką veikti. – Patylėjęs pridūrė  – Tiesiog pačiam nesitiki, kad taip nusprendžiau.

Eitvydė Pranevičienė