Panerio pradinė mokykla mini 30-ties metų veiklos sukaktį. Per šį laikotarpį įvyko daug pokyčių ir pačioje švietimo sistemoje, ir įstaigos gyvenime. Po renovacijos pasikeitė ugdymo įstaigos pastatas, atsinaujino vidinės patalpos, jo kieme suvešėjo žydintys krūmai, užaugo medžiai. Nepakito tik vaikystės siela, kasdien kleganti vaikiškais balsais, ir pedagogų bendruomenės prisiminimai, liudijantys pradinės mokyklos evoliuciją.
Pradinukų skaičius mažėja
Jonavos rajono švietimo skyriui vadovaujanti Violeta Kolesnikienė atkreipia dėmesį į pedagogų komandą, kurioje dirba nemažai mokytojų, savo pedagoginį stažą pradėjusių nuo mokyklos atsidarymo pradžios. Tai esąs „nuostabus, stiprus, šiltas, jaukus, prieš daugelį metų susiformavęs ir didele kaita nepasižymintis mokytojų kolektyvas.“
„Pats įstaigos pavadinimas kalba apie patrauklumą, mat mokykla yra ant Neries kranto, supama gražaus gamtos peizažo. O joje susibūrusi bendruomenė yra tvirta kaip kumštis, ir, manyčiau, laikosi ant brandaus amžiaus mokytojų, turinčių visų trijų dešimčių metų darbo patirtį“, – samprotauja Švietimo skyriaus vedėja.
Pasak V. Kolesnikienės, pedagogų kolektyvas itin nesikeičia. Tačiau į pensiją išėjus direktorei O. Šukienei, jos pavyzdžiu pasekė ir kelios pedagogėmis dirbusios moterys.
„Ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje pensinio amžiaus mokytojai yra tarsi tiksinti bomba, nes ateis diena, kai jie išeis. Kol kas ieškome būdų, kaip prikalbinti patyrusius pedagogus tęsti darbą, bet tai yra kaip vaikščiojimas peilio ašmenimis. Suprantama, patyrę mokytojai pavargsta, jiems norisi poilsio, ramybės. Džiaugiuosi Panerio pradinės mokyklos sumania, kūrybinga ir atsidavusia mokiniams pedagogų bendruomene“, – mintimis dalijasi rajono Švietimo skyriaus vedėja.
Šiuo metu mokykloje kartu su priešmokyklinio ugdymo grupe mokosi 287 mažieji jonaviečiai. Bet, keičiantis demografinei situacijai, pradinukų skaičius mažėja. Kaip teigė V. Kolesnikienė, prieš kelerius metus pradinės mokyklos ir vaikų darželiai būdavo perpildyti. Dabar vaikučių skaičius mažėja. Kol kas klasės sukomplektuotos, bet tendencija moksleivių skaičiui mažėti jau pastebima. Tai patvirtina ir statistika, liudijanti, kad prieš kelis dešimtmečius mokykla turėdavo gerokai per 300 ugdytinių (329, 340, 360).
Komandą sudaro asmenybės
25-erius metus, iki 2019-ųjų rugsėjo 1-osios, įstaigai vadovavo Ona Šukienė (Antanavičienė), o nuo 2021-ųjų sausio iki 2022-ųjų rugpjūčio direktoriavo Gita Levickienė. Šiuo metu šiame poste dirba jauna ir energinga konkursą laimėjusi istorijos mokytoja Irma Karnusevičienė.
Naujoji Panerio pradinės mokyklos vadovė sėkmės pagrindu laiko žmogiškuosius santykius, be kurių, jos žodžiais tariant, „nieko nesukursi ir nepastatysi“. Laimėjusi konkursą ir tapusi direktore, pedagogė suprato, kad mokyklos stiprybė – patyrę mokytojai.
„Suprantu, kad jiems nebuvo dėkingas tas metas, kai išėjo ilgametė įstaigos direktorė, mokykla kelerius metus neturėjo pastovaus vadovo. Tai iš tiesų nelengvas etapas. Didžiuojuosi pedagogėmis, kurias laikau asmenybėmis. Jos visos tarsi susitapatinusios su šia ugdymo įstaiga. Didžioji pusė moterų čia dirba nuo mokyklos įkūrimo – 30-imt, 25-erius ar 28-erius metus. Tiesa, yra ir čia pedagoginę veiklą pradėjusių prieš keliolika metų. Bet tai ne dveji ar kokie treji metai. Mokyklą mokytojos vadina „savo namais“ ir sako, kad „Panerys – tai mes“, – pirmų darbo metų direktorės įspūdžiais dalijasi I. Karnusevičienė. – Žinoma, ateityje jos paliks mokyklą, ateis jaunų specialisčių ar specialistų, bet neabejoju, kad tos moterys savo tikėjimą ir meilę mokyklai perduos ateinančiai kartai.“
Vaikystės džiaugsmas
Direktorė Irma neabejoja, kad Panerio pradinės mokyklos puikius darbo vaisius lemia mokytojų meilė ugdytiniams. Mažieji įstaigos lankytojai jaučia, kad atsižvelgiama į jų poreikius, esant reikalui, yra paguodžiami, todėl ir ugdymo rezultatai yra puikūs. „Kiekvienas patiria ir bendravimo džiaugsmą, ir jaučiasi saugus, tai ir mokyklą noriai lanko, dėl to nekyla jokių problemų, nėra didesnių konfliktų nei su moksleiviais, nei su jų tėvais dėl mikroklimato“, – sako I. Karnusevičienė.
Įstaigos vadovė neslepia susižavėjimo – mokytojos su vaikais bendrauja tarsi tikros mamos. Pasak direktorės, kiekviena mokytoja vis kažkuo nustebina ne tik ją, bet ir mažųjų lankytojų tėvelius ir pačius ugdytinius. Išgirdusi vaikučių dainą, pamačiusi, kaip jie stengiasi į taktą šokti, ar stebėdama ugdymo veiklas, Irma prisipažįsta pati išgyvenanti vaikiškumą ir širdį užplūstančią šilumą. Pasak direktorės, Panerio pradinę lankantys moksleiviai patiria tikrą vaikystę. Tarkime, pertraukų metu jie turi galimybę bėgioti po jaukią erdvę, žaisti su kamuoliu ar prasimanyti savų žaidimų.
„Tai ko vaikams reikia? Jie išsikrauna kieme, o į klasę sugrįžta „pasikrovę“ energijos ir toliau mokosi lietuvių, matematikos ar kitų dalykų. Manau, kad toks derinys yra pamatas vaiko asmenybei ugdyti, taip išryškėja bendruomeniškumas“, – samprotauja direktorė.
Kolektyvas nusiteikęs optimistiškai
Pasak direktorės, turi būti glaudi sąveika tarp vaiko, mokytojų ir šeimos. Ji pasidžiaugia Aktyviu tėvų klubu, kuris organizuoja įvairias veiklas ugdytiniams – žygius, pažintines išvykas ir t. t. Tačiau ji pasigenda aiškesnės bei stabilesnės vizijos ir valstybinės strategijos švietimo srityje. Nerimą kelia senstantys mokytojai, kuriuos nežinia kas pakeis. Direktorė nemano, kad dirbtinis intelektas galėtų pakeisti gyvą pedagogą. Nors apie tai jau pasigirsta nuomonių.
„Man nesuprantama, kaip vaiką galėtų mokyti, tarkime, robotas. Juk mažametį reikia ir apkabinti, ir priglausti. Mokytojų klausimu mes konkuruojame su gimnazijomis, ten taip pat reikalingi nauji specialistai. Esame maža bendruomenė, bet sprendžiame tuos pačius reikalus – vykdome tas pačias reformas, derinamės prie įtraukiojo ugdymo, atnaujinto ugdymo turinio. Tai paprasčiausiai žmones vargina. Rajonas dalyvauja Tūkstantmečio mokyklų projekte, mes nesame jo dalyviai, bet esame įsitraukę į tas veiklas, deleguojame pedagoges į seminarus, kitus užsiėmimus. Tai papildomas krūvis mokytojui, nes tuose užsiėmimuose jis dalyvauja po pamokų. Vakare dar turi pasiruošti kitos dienos pamokoms. Nelengva mokytojo duona. Bet malonu, kad mūsų kolektyvas yra optimistiškai nusiteikęs ir vadovaujasi devizu: mokykla – tai mes visi“, – tęsia pokalbį I. Karnusevičienė.
Pirmosios direktorės prisiminimai
Ketvirtį amžiaus mokyklai vadovavusi O. Šukienė, prisimindama pirmuosius vadovavimo metus, sako, kad nebuvo viskas taip paprasta. 25-erius metus Panerio pradinėje buvusi direktorė vadina „visu savo gyvenimu“. Dirbdama „Achemos“ vaikų darželyje, ji sako daug gerų vadybos dalykų išmokusi iš nuostabių gamyklos vadovų. Uždarius ikimokyklinę įstaigą ir 1994-aisiais pradėjus veikti Panerio pradinei, įstaigos direktorei teko susidurti su sudėtingais klausimais tiek formuojant naują kolektyvą, tiek ir komplektuojant pradinukų klases.
„Virsmas buvo didžiulis, teko išgirsti ne vieną skeptišką repliką net ir iš tuomečių Švietimo skyriaus darbuotojų. Nemažai buvusių darželio bendruomenės narių sugrįžo dirbti į naują mokyklą, kiti keitė kvalifikaciją, mokėsi, tobulinosi. Malonu, kad kai kurios mokytojos, pradėjusios dirbti nuo mokyklos įsikūrimo pradžios, dirbo visus tuos mano vadovavimo metus. Prisimenu, pedagoges, kurias „ištekinome“, tai Eridana, Laura, Jolanta, labai malonūs prisiminimai“, – pasakoja O. Šukienė.
Anot buvusios ilgametės direktorės, norėjosi sukurti vaikams tokią aplinką, kuri primintų jiems namų jaukumą. Šalia to buvo siekiama suburti stiprų ir geranoriškai nusiteikusį darbuotojų kolektyvą, svarbiausiais kriterijais laikant ne tik kvalifikacinius gebėjimus, bet ir žmogiškuosius, bendravimo įgūdžius. „Į mokyklą mažas vaikas ateina nesaugus, trapus, tad kaip jį sutiksi, kaip priimsi, kaip įvesi į naują ir nepažįstamą aplinką, taip jis ir jausis tuos ketverius metus. Pavyko sudaryti gerą mokytojų komandą, tad reikalai klostėsi puikiai“, – pirmuosius darbo metus mena pašnekovė.
Nauja ugdymo įstaiga sudomino žurnalistus, kurie lankydavosi mokykloje, prašydavo duoti interviu, rengdavo reportažus, Panerio vizija pradėjo domėtis ir būsimųjų pradinukų tėveliai. „O kai pasiekėme pasitikėjimo tašką, apėmė vidinis drebulys, toks keistas jausmas ir nerimas – ar pavyks įgyvendinti sau iškeltus tikslus? Juk ateina tėveliai su savo lūkesčiais, mes taip pat turime savo lūkestį – padaryti gerai. Bet vienas nieko negali nuveikti ir pasiekti, tad į surinktą darbuotojų komandą dėjau pačias didžiausias viltis. Svarbiausia – mokytojai, dirbantys su pirmokais. Negaliu nepasidžiaugti – mums pasisekė. Mūsų kolektyvas buvo kaip viena šeima, žinojome, kam ką skauda, ką netikėtas džiaugsmas ar kokia neganda aplankė. Mano, kaip direktorės, vizija buvo – kitokia mokykla, ne su griežtomis, bet su priimtinomis vaikui taisyklėmis, gerais mokytojais ir namų aplinkos kūrimu. Svarbiausia, kad vaikas nekentėtų savo dvasiniame pasaulyje, nesijaustų atstumtas ar pažemintas. Ne kiekvienas yra gabus matematikai, literatūrai ar kitokiai disciplinai. Ar galima už tai jį menkinti? Jokiu būdu ne. Gal jam patinka sportuoti, gal piešti ar kuo nors kitu užsiimti. Būtinai reikia pastebėti jo gerąsias savybes, o ne peikti už prastesnes vieno ar kito dalyko žinias. Penkeri metai, kaip jau nebedirbu, bet mes vis dar esame kartu, pasiskambiname, susitinkame, pabendraujame, prisimename. Norėtųsi, kad ir ateityje mokykla išlaikytų patrauklios ir geros įstaigos statusą“, – jaudindamasi sako O. Šukienė.
Siekis – būti geraisiais draugais
Mokytoja Ingrida Gedvilienė, mokykloje dirbanti 29-erius metus, teigia, kad anuomet daugiau nei pusė mokytojų buvo jaunos specialistės. Tuomet tai buvo jų startas į ateitį.
„Mes kūrėme šeimas, gimdėme vaikus, vedėme juos į savo Panerį pas savo koleges, kartu mokėme, auginome. Direktorė Ona Šukienė buvo tarsi mama – patarinėjo, mokė, džiaugėsi ir liūdėjo. Šiandien galiu pasakyti: ji buvo tas vadovas, kuris sugebėjo nuraminti, patarti, paguosti ir motiniškai pabarti. Jos nuopelnas, kad mokytojai, mokiniai, jų tėvai savo mokyklą vadina „Panerio laivu“, šių metų birželį pakilusiu ant jubiliejinės trisdešimtos bangos.
Mums, mokytojams, ši mokykla – tai gyvenimo dalis. Kaip gamtoje yra metų laikai, taip pradinėje mokykloje sukasi ketverių metų ratas. Priimame nedrąsius pirmokėlius, vedame už rankos, auginame, mokome, o po ketverių metų su virpančia ašara akyse apkabiname ir išleidžiame į platesnius mokslo vandenis.
Laikui bėgant, keičiasi mokiniai, tėvai, gyvenimo aktualijos. Svarbu gebėti išklausyti, suprasti, ieškoti problemų sprendimo ir harmonijos. Mes privalome įveikti visus iššūkius, kad galėtume profesionaliai mokyti mokinius ir būti jų geraisiais draugais”, – mąsto pedagogė, aktyvi rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė, poezijos knygos „Atverk duris“ autorė.
Būsimieji pirmokai
Kiekvieną rytą būsimuosius pirmokėlius pasitinkanti priešmokyklinio udymo grupės mokytoja Deimantė Asačiovienė į šios mokyklos bendruomenę įsiliejo prieš kelerius metus ir sako džiaugiasi, galėdama dirbti 30-metį mininčioje ugdymo įstaigoje.
„Šie vaikai yra patys mažiausieji lankytojai. Su jais mokomės skaičiuoti, skaityti, kitaip tariant, stengiamės pasiruošti pirmoko klasei. Kiekvienais metais susiburia 20 „nulinukų“. Visi skirtingi, įdomūs ir smalsūs. Tačiau pasitaiko, kad, žiūrėk, kuris nors ateina kažko nuliūdęs, neturi nuotaikos, tai pabendraujame, pasikalbame, išsiaiškiname. Juk jiems, kaip ir suaugusiems žmonėms, taip pat pasitaiko problemų. Nesvarbu, kad jie yra vaikai. Tie, kurie lanko pailgintą grupę, mokykloje praleidžia visą dieną. Manau, kad priešmokyklinio ugdymo grupės „nulinukai“ rugsėjį pasitiks drąsesni, ateis į pažįstamą aplinką ir pasijus tikrais šeimininkais. Labai norisi, kad kiekvieną ugdytinį lydėtų sėkmė, kiekvienas turėtų smagią ir turiningą vaikystę”, – mintimis dalijasi mokytoja D. Asačiovienė.
X X X
Panerio pradinė mokykla ruošiasi 30-mečio šventei, o po jos klasėse įsivyraus tyla. Linkime nepamirštamų šventinių akimirkų, džiugių vasaros atostogų ir ilgesingo naujo rugsėjo laukimo.
Irena BŪTĖNAITĖ
