Geltonų saulės bučinių
Jau pieva nubučiuota...
Skinu auksines pienių saulutes, o vyšnios barsto savo žiedlapius tiesiai man į veidą...
Kasmet, gegužės mėnesį verdu pienių medutį. Šiemet pavasaris visus pribloškė savo ankstyvu šuoliu, tad ir kiaulpienės atskubėjo į balandžio galą. Danguje švytinti saulė ant žemės pribarstė tūkstančius geltonų saulyčių – pats metas skinti žiedus kvapniam desertui.
Kodėl pienė ( tiksliau kiaulpienė, bet pienė juk gražiau skamba) yra stebuklinga gėlė?
Taigi ji, ko gero, vienintelė auga visur: miesto skveruose, kaimuose, žvyruose, net ir betono sienų suspausta... Tokio prisitaikymo ir atsparumo visapusiškam negatyvui galima tik pavydėt...
Vadiname ją žole, bet kaip nuostabiai pradžiugina sielą jos pirmieji žiedai iš po niūrių žiemos dykrų... Tiesiog puikios nuotaikos eliksyras...
Vadiname ją piktžole, bet vėlgi, kaip aromatingai kvepia saulės nubučiuoti geltoni žiedai - saldučiai kaip pavasario medus... Bitelėms, kone pirmas nektaras...
Rauname - neišrauname, pjauname - nenupjauname... Bet ar verta tokius auksinius žiedus aukoti dalgiui - tegul žydi, nupjauti visada spėsime…
Kiaulpienė – kovotoja! Ne tik su mūsų fizinėmis ligomis, bet ir minčių favoritė: gyvenime viską gali ištverti, jei tik nepasiduosi...
Mes prie geltonų žiedų seniai įpratę, tačiau gyvenantiems kituose kraštuose dabar kiaulpienė yra egzotinis augalas. Mat ji, bene vienintelė, kurios visos dalys yra naudingos: ir žiedai, ir lapai, ir šaknys. Todėl daugelis jas lygina su ženšeniu. Prancūzų medikų delegacija viešėdama Lietuvoje stebėjosi, kaip pavyko lietuviams tiek pienių laukų užsėti! Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje kiaulpienės jau nunykusios ir auginamos specialiai plantacijose. Mes gi iki šiol su jomis „kovojame“ ir sukame galvas, kuo nupurkšti, kaip išnaikinti. Tačiau… jeigu kiaulpienės jūsų pievoje jus erzina, bet neturite noro ar laiko su jomis kariauti – teks susitaikyti ir pažiūrėti į tai filosofiškai: pasimokyti įkvėpimo, kaip atkakliai gyvenime galima siekti savo tikslo.
Kad kiaulpienė viena iš geriausių vaistažolių, žinojau jau seniai. Pienių vyną, ko gero, Kastytis Kerbedis pirmas apdainavo ir galbūt jo įkvėpti entuziastai ėmėsi gaminti egzotiško skonio meilės gėrimą. Tačiau mane labiausiai sudomino pienių sirupas – medutis. Sutikite – labai saldžiai skamba žodis – medutis! Mintyse iškart nušvinta tiršta, klampi, gintaro spalvos masė, kurią pakabinus šaukštu, tingiai tįsta ilgi varvekliai. Kapt, kapt – laša paskutiniai permatomi lašai ant baltos drobinės staltiesės, o šalia ant medinės lentelės paraikytas puikuojasi saldaus pieno naminis sūris...
O kvapas medučio! Auksinių, pariestais galiukais, jautriai virpančių žiedo piestelių kvapas! Juk iš tų gelmių nutūpusios bitelės traukia saldųjį nektarą! Oi, nuo tokių vaizdinių net galva svaigsta...
Skinu geltonąjį auksą plikais pirštais: be žirklių, be pirštinių. O kam? Kūnas turi pajusti augalą, jo gyvastį. Pirštų galai perduoda visam organizmui gyvybingą augalo energiją, geltona džiaugsmo spalva skverbiasi gilyn, kol pasiekia širdį ir pripildo ją meilės bei laimės jausmo. Pripildo juoko, pozityvumo, spindesio. Štai kodėl visas vaistažoles reikia rinktis pačiam! Ne tik namie plikyti arbatą ir ją gurkšnoti, bet reikėtų, jog kiekvienas išeitų į pievas, į laukus ir va taip rinktųsi sau gydomąsias žoleles.
Šį kartą pienių medutį ruošiu pagal kitokį receptą. Visuomet nešdavausi krepšelį ir skindama žiedus, juos skaičiuodavau: vienas, du, trys... trys šimtai trys... Iki keturių šimtų. Įsivaizduojate, ką reiškia skaičiuoti kelis šimtus ir nesuklysti? Turi būti tiek susikaupęs, tiek įsijautęs, nes reikalingas tikslus skaičius. O jei norisi pasiruošti dvigubą porciją gaminio, tuomet apskritai! Ne vieną kartą yra buvę, kad suklysdavau, pamesdavau skaičių. Tuomet prisėdu ant suolelio ir išvertusi kraitelę... viską perskaičiuoju iš naujo. Ir toliau renku žiedus. Apskritai, žoliauti reikia eiti vienam: gražią dieną, puikios nuotaikos, šviesaus aprėdo, susikaupus, tylint... Tačiau šiandien neskaičiavau iki keturių šimtų. Šiandien pasiėmiau trilitrinį stiklainį, kroviau vidun žiedus ir niūniavau tykiai - išbandysiu naują receptą, be tikslaus skaičiaus. Kadangi nereikia skaičiuoti, galiu tyliai dainuoti. Daina žoliaujant irgi tinka.
Skinu auksines galveles, o aplink dūzgia bitelės: ropinėja ant pienių žiedų, skverbiasi į vyšnių baltumą. Zvimbia visa vyšnia – gyvas medis! Pats su savimi kalba! Priėjusi ir aš kalbinu baltutėlę nuotaką ir ją lankančius jaunikius. Bet jaunikiai labai bistri, tik nusitaikau arčiau fotoobjektyvą, tie iškart metasi ant kito žiedo. Pažaidžiam, pasigainiojam ir toliau einu pieniauti. O kai jau surenku pilną stiklainį geltono turto, nusiskinu vieną kiaulpienę su koteliu ir smaguriauju: pirmiausia gerai nuvalau ilgą stiebelį nuo balto veltinuko, sukramsnoju kaip triušis iki žiedo ir nuryju gamtos duotus kartumynus. Už tai mano kepenys nebyliai sako man – ačiū! Tada pauostau medumi kvepiančią galvelę ir šast burnon! A ta ta, koks gardumas po kartaus stiebelio! Saldus gyvybės eliksyras! Tokių kiaulpienių su stiebeliais jų žydėjimo sezoną reiktų suvalgyti po aštuonias per dieną. O jaunus lapelius, žinoma, gali visą pavasarį ir vasarą lyg salotas triaukšti.
Iš stiklainio pienių galvelės keliaus puodan, tačiau... Jau berenkant jas, ant kai kurių buvo matyti miniatiūrinių juodų vabalėlių. Todėl prieš ruošiant medutį, pienes reikia išberti pavėsiuke, kad visi gyviai, matomi ir nematomi, išlakstytų. Ir tik po pusvalandžio surenku galveles puodan ir užpilu verdančiu vandeniu. Viskas. Dabar vanduo atliks savo misiją ir trauks iš aukso visą gėrį. O ryt jau bus verdamas kvapnus, gintaro spalvos, imunitetą stiprinantis, begalę gydomųjų savybių, ypatingai kvėpavimo takų problemoms lengvinti, turintis medutis.
Žinoma, galima ir kaip desertą skanauti: blynams, varškei pagardinti, košei, ledams užpilti. Bet labiausiai tirštas saldumas džiugins žiemą: kai už lango siaus baltoji pūga, bus šalta ir žvarbu, tada šaukštelis gelsvo pavasarinio pienių medaus, įlietas stiklinėn karšto vandens, sušildys ne tik gomurį, bet ir akis, ir sielą...
Jūratė VITKAUSKAITĖ
