Po mėnesio Jonavos rajono Savivaldybės meras, socialinių mokslų daktaras Mindaugas Sinkevičius pasitiks savo 40-ąjį gimtadienį. Kadaise svajojęs apie sportinę karjerą, o vėliau pasinėręs į politinį gyvenimą, rajono vadovas prisipažįsta: viskas, ką jis daro gimtajame mieste, ateina iš širdies ir su meile, todėl į visus pokyčius žvelgia kaip šeimininkas, kuriam norisi jaukios erdvės.
Artėjant asmeninei šventei, M. Sinkevičių paprašėme pasidalyti patirtimi ir sudėlioti keturių dešimtmečių gyvenimo mozaiką.
Šeima – didžiausia dovana
Trečią kadenciją mero pareigas einantis jonavietis turi didžiulį šio krašto gyventojų pasitikėjimą. Apie tai liudija faktas, jog 2019 ir 2023 metų rinkimuose balsavimo teisę turintys asmenys rajono vadovo mandatą jam įteikė jau pirmajame ture.
2016-aisiais M. Sinkevičius, užimdamas šeštą vietą, pateko į geriausiųjų Lietuvos merų dešimtuką. Jonaviečius žavi šio politiko entuziazmas, dėmesys Jonavos miestui ir kiekvienam jame gyvenančiam žmogui. Tai asmenybė, gebanti įžvelgti visuomenės lūkesčius ir juos įgyvendinti.
„Būdamas dvidešimt trejų tapau vicemeru, buvau bene jauniausias politikas savivaldos lygmenyje. Žinoma, entuziastingas ir veiklus. Nuo tos pradžios prabėgo septyniolika metų – man jau 40-imt. Kažkaip keista – lekiančio laiko lyg ir nepastebėjau, nes jis buvo kupinas darbų, veiksmo, pasiektų rezultatų. Pagaliau kiekvienam žmogui gimtadienis ateina ir praeina, o gyvenimas vėl teka savo vaga, įveikiant pasitaikančius slenksčius ar pasitinkant dar nepatirtus džiaugsmus”, – samprotauja pašnekovas.
Svarbiausiu įvykiu asmeniniame gyvenime meras įvardija šeimos sukūrimą. Toji neįkainojama ir nedaloma ląstelė suteikia ne tik gyvenimiškos patirties, bet ir giliau padeda susivokti visoje vertybių skalėje.
„Dabar labai džiaugiuosi turėdamas sūnų Joną ir dukrą Aną, kurie tampa atgaiva, grįžus po darbo į namus. Per tą ilgą politinį laikotarpį suvoki, kad nieko brangiau už šeimą būti negali – čia tavo širdis, jausmai, begalinė meilė. Jie niekada neatsuks nugaros, bet sunkią akimirką besąlygiškai padės, patars, supras ir užjaus. Tai yra itin svarbu dirbant tokį darbą, kuriame netrūksta ir įtampos, ir streso. Būna situacijų, užklumpančių nelauktai, netikėtai, o kitąkart ir nepelnytai. Pasitikdamas gimtadienį, džiaugiuosi, kad visi artimieji yra sveiki, suprantantys, mylintys. Dėkoju likimui, kad juos turiu. Tai man – didžiausia dovana“, – savo požiūrį išsako M. Sinkevičius.
Sąsajos su praeitimi
Prisimindamas moksleiviškus metus, meras pastebi, kad anuomet susiformavę įpročiai ir charakterio bruožai tapo tvirtais pamatais einant atsakingas politiko pareigas.
Tarkime, lankydamas 6-tą vidurinę mokyklą (dabar Raimundo Samulevičiaus progimnazija), jis kasdien puošdavosi moksleiviška uniforma. Ne dėl to, kad reikalavo udymo įstaiga, o todėl, jog Mindaugui tai patiko.
„Dabar, mokyklos laikotarpį lygindamas su šių dienų darbu, išvedu tokią paralelę – šiandien pagal etiketą taip pat turiu vaikščioti su kostiumu. Tai darau prielaidą, kad jau mokykloje pasirinkau profesijos rūbą, nežinodamas, kokias pareigas ateityje užimsiu“, – nusišypso rajono vadovas.
Lankydamas 4-tą vidurinę mokyklą, vėliau tapusią Senamiesčio gimnazija, moksleivis buvo itin aktyvus – nevengdavo siūlyti idėjų klasėje, vesdavo renginius, dalyvaudavo įvairiose veiklose. Šie bruožai ateidavo ne iš pedagogų bendruomenės reikalavimų, bet paties paauglio vidinių norų.
„Niekada nesislėpiau už kitų nugarų. Priešingai – pats pasisiūlydavau būti organizatoriumi ar renginio vedėju. Daug tų „pirmų kartų“ patyriau mokykloje, tapau drąsus, gebantis sumažinti nervinę įtampą. Tie potyriai labai praverčia dabar kaip merui, kai reikia sakyti kalbas, dalyvauti aukšto lygio konferencijose, susitikti su Lietuvos ar užsienio aukšto rango pareigūnais. Mokyklos patirtis man padeda šiandien, valgant „duoną kasdieninę“, – palygina meras.
Anot pašnekovo, jis buvo linkęs į tiksliuosius mokslus, kurie patiko ir puikiai sekėsi. Kitaip tariant, pašaukimo meninės pakraipos ar humanitariniams dalykams neturėjo. „Labiausiai ir gilinausi į realius mokslus – matematiką, fiziką, ne kartą dalyvavau olimpiadose, esu pelnęs prizų”, – pasakoja M. Sinkevičius.
Studijų laikotarpis
2003-iaisiais su pagyrimu baigęs Senamiesčio gimnaziją, pasidavė tiksliųjų mokslų traukai – įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, pasirinkdamas vadybos ir verslo bakalauro studijas.
Bet jaunatviškai energijai norėjosi kažko daugiau – mintys sukosi apie teisininko profesiją. Tad po metų tapo Mykolo Romerio teisės universiteto studentu. Tiesa, teko studijuoti neakivaizdiniu būdu, nes dienos metą turėjo atiduoti paskaitoms Ekonomikos fakultete. Šiandien pašnekovas prisipažįsta – paraleliniai mokslai dviejuose universitetuose nebuvo lengvas etapas.
Dvi aukštąsias mokyklas baigęs ir du skirtingų profesijų bakalauro laipsnius įgijęs jaunuolis užsimojo siekti magistro laipsnio, pasirinkdamas ISM ekonomikos ir vadybos universitetą. O baigęs magistrantūrą, toje pačioje aukštojoje mokykloje pasinėrė į doktorantūros studijas, kurias baigė socialinių mokslų daktaro laipsniu.
„Kitąsyk net stebiuosi, kiek daug laiko paskyriau visoms studijoms. Aukštuosius mokslus, įskaitant magistrantūros bei doktorantūros metus, baigiau tik 2015-aisiais… Esu dėkingas tėvams, kurie sudarė sąlygas siekti žinių ir atsidėti studijoms”, – prisiminimus tęsia politikas.
Į politiką atvedė draugas
Apie politinę karjerą, pasak mero, jis visiškai negalvojo, tačiau posūkį nulėmė pažintis su tuomečiu sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla, atstovavusiu Lietuvos socialdemokratų partijai.
„Buvome bendraamžiai, jis mane įtraukė į partines veiklas. Ir aš jomis užsikrėčiau. Tie, kas sako, kad pasirinkti politiką paskatino tėvas, klysta – jis niekada manęs neragino eiti į politiką. Mano draugas ir bičiulis Juras pirmiausia nuvedė į jaunųjų socialdemokratų sąjungą, vėliau LSDP – ir tapau tuo, kuo dabar esu. Pradėjus domėtis politika, pajunti trauką, veikla pradeda dominti, jauti prasmę, savirealizaciją ir tuo užsikreti. Pradėjęs nuo Savivaldybės Tarybos nario, esu buvęs įvairiose pozicijose – vicemero, mero, ragavęs ekonomikos ir inovacijų ministro duonos, – teigia M. Sinkevičius. – Tačiau pasirinkęs politiko kelią, galbūt tampi nebe tokiu patraukliu verslo sektoriui, nes egzistuoja daug stereotipų ir neigiamų vertinimų. Todėl ne vienam užsidaro vartai į privatų verslą. Tad, pasirinkdamas politiko kelią, turi apsispręsti, kam tarnauji: ar valstybei, t. y. viešajam sektoriui, ar veiki privačiame versle, esi samdomas darbuotojas?”
Gerai žinodamas Lietuvos politinę virtuvę, jis pasigenda joje šiuolaikiškumo, įžvelgia nemažai chaoso, intrigų, politinės kultūros stoką, nesibaigiančias ir varginančias reformas įvairiose gyvenimo srityse. Mero žodžiais tariant, „kiekvienas politikas privalo dirbti tautos ir valstybės naudai“.
Šeimininkiškas požiūris
M. Sinkevičiui einant mero pareigas, Jonavoje įgyvendinta daug įvairių projektų, kurių dėka miestas tapo patrauklesnis ir gražesnis. Pokyčius Jonavoje plika akimi pastebi ne tik vietos gyventojai, bet ir svečiai, atvykstantys į mūsų kraštą. Daugelis pavydžiu žvilgsniu žvelgia į įvairiais žiedais pasipuošusias aikštes, skverus, fontanus, tvarkingas gatves, patogias ir ramias poilsio vietas.
Buvo metas, kai M. Sinkevičius turėjo galimybę iškeisti gyvenimą Jonavoje į Vilnių ar Europos Sąjungos šalį. Neišvyko, liko dirbti gimtajame mieste. Kodėl?
„Man patinka čia kurti aplinką, čia gyvena mano šeima. Viską, ką darau šiame mieste, darau iš širdies ir su meile, kaip namų šeimininkas, kuriam norisi jaukios erdvės. Suprantu, kad esu laiko tėkmėje, turintis įrankius ir supratimą, ką galima čia pakeisti. Nesu amžinas, bus laikas, kai reikės užleisti pozicijas kitiems rajono vadovams. Tad, kol dar turiu galimybę, stengiuosi įgyvendinti gerąsias idėjas mieste, – dalijasi mintimis politikas. – Kiekviena valdžia turi kuo pasigirti, bet, man atrodo, kad mes demonstruojame šeimininkišką požiūrį į gerus pokyčius. Kitaip tariant, darome ne „valdiškai“, bet kaip sau, nes čia yra mūsų namai. Džiaugiamės, kad esame pastebimi, sulaukiame gero žodžio už erdvių žalinimą, viešojo transporto papildymą elektrobusais, kas padeda transformuotis į sveikesnį, šiuolaikiškesnį miestą.”
Mieliausia savo širdžiai vieta meras įvardija Joninių slėnį su įvairiais įrenginiais bei objektais.
„Man pačiam ši vieta yra arčiausiai širdies. Šią teritoriją norėjosi paversti miesto kultūrinio, visuomeninio gyvenimo širdimi. Dėl to ten iškilo aukštas stiebas su plevėsuojančia vėliava, yra slidinėjimo, kalnų dviračių trasos, lankytojus pasitinka tvenkinys su paplūdimiu, šalia duris atvėrė baseinas, veikia Sporto arena, sutvarkytas stadionas, tiltas, jungiantis slėnį su Kosmonautų gatve. Joninių slėnį laikau mūsų komandos kūrybos kompleksu, jo puoselėjimui dar turime ir daugiau minčių, kurias šios kadencijos metu, tikiuosi, realizuosime. Joninių slėnis – tai kompaktiškoji mano Jonava, į kurios virsmą ir puoselėjimą įdėjau daug pastangų ir įtakojau projektų įgyvendinimą”, – mintimis dalijasi rajono vadovas.
Iškalbingi ženklai
Tai tik dalelė prisiminimų iš keturių dešimtmečių praeities. Tačiau ir to pakanka, kad suprastume jonaviečio M. Sinkevičiaus atsidavimą, puoselėjant savo gimtąjį miestą.
Mero ir jo komandos nuveikti darbai – tai ženklai, liudijantys, kaip svarbu kraštui turėti įžvalgų, toliaregišką ir reikalo esmę suvokiantį vadovą.
Niekas nežino, kiek kartų teko įrodinėti aukščiausiems valdžios atstovams apie būtinybę išsaugoti Jonavos ligoninę, gerinti kelių būklę kaimiškose vietovėse, kitus neatidėliotinus reikalus. Tai panašu ne į diskusiją, bet į psichologinę kovą su visagaliu šalies „elitu“. Pilietiškai nusiteikęs rajono vadovas M. Sinkevičius ne sykį prarijo karčią piliulę, tačiau neprarado žmogiškojo orumo ir nepasidavė moraliniams spaudimams.
„Jonava – perspektyvus miestas. Džiaugiuosi, kad esu tas asmuo, kuris gali įgyvendinti savas vizijas ir sprendimus, prisidedančius prie mūsų miesto tobulinimo“, – sako 40-metį pasitinkantis meras, dr. M. Sinkevičius.
Irena BŪTĖNAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}7442{/gallery}
