Prieš Naujuosius metus Veronika Stundžienė sulaukė anūkės Indrės skambučio:

– Močiute, ar tu nenorėtum skristi į Daniją?

– Aišku, norėčiau! – net nedvejojo moteris ir tyliai pamąstė: turbūt jie spektaklį veža, o man reikės vaikus daboti. Kas gi kita galėtų būt?

Bet įvyko kai kas kita. Nuvažiavusi pas anūkę Kaunan (Indrė – Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė), turėjo nusifotografuoti, dar porą minučių pakalbėti apie savo pomėgius – dažniausiai lankosi teatre, žodžiu, pramogauja. Viso šito prireikė tam, kad abi su anūke būtų atrinktos filmuotis kuriant rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos klipą Danijos sostinėje Kopenhagoje. 

– O kai Indrė vėl paskambinusi pasakė, močiut, mes skrendam, tai abi verkėm džiaugsmo ašaromis, – graudinasi Veronika Stundžienė. – Kodėl mums pasisekė, nežinau, matyt, taip iš aukščiau buvo lemta.

Jaukiame Veronikos bute išsišnekam apie praeitį. Moteris atvirauja gyvenusi pokario laikotarpiu, kai buvo labai sunku: reikėjo ne gyventi, o išgyventi. Tik baigus vidurinę (tada vidurinis išsilavinimas buvo privalomas) ir pradėjus dirbti, jau tapo lengviau. Paskui – šeima, vaikai (augo du sūnūs – Valdas ir Dainius). Jaunystėje Veronika dainavo chore, kaip anksčiau buvo –   dalyvavo saviveikloje, o kur dar gegužinės!

– Gyvenom normaliai, mums blogai nebuvo, – prisimena močiutė. – Mes nematėm, nežinojom, kas tai yra gerai, tai mums viskas ir buvo labai gerai. Dabar gyventi labai labai gerai, bet visko per daug...

Prieš 24-erius metus palaidojusi vyrą, Veronika liko viena. Vyresnėlis gyvena Rukloje, o Dainius – už Pasvalio, Latvijos pakrašty, tačiau bent sykį per mėnesį mamą aplanko, kartais ir Veronika nuvažiuoja pasisvečiuoti.

Moteris turi dvi šaunias anūkes – Indrę ir Militą. Indrė Kaune – lėlininkė, Milita gyvena ir dirba Airijoje. O dvi Indrės dukros, Veronikos provaikaitės, tikras promočiutės džiaugsmas:

– Kartais pabūnu aukle, mes labai sutariame. Kada tėvai – aktoriai – dirba (ypač sunkus kalėdinis laikotarpis, kai labai daug spektaklių), mergytės tai pas mane svečiuojasi, tai aš į Kauną nuvažiuoju. Smagu: tikros mažos artistės, labai kūrybingos, o kokie jų vaidinimai!

Veronikos kasdienybė? Dabar dažniausiai – bažnyčia, eina adoruoti, priklauso Gyvojo Rožinio grupei.

Paplepėjusios apie šį bei tą (atleisk, smalsus skaitytojau, ne viskas – spaudai), vėl grįžtame prie pagrindinės pokalbio temos – kelionės į Daniją.

– Iškart sutikote dalyvauti? Nesudvejojote?

– Kaip?! Jokiu būdu! – net rankomis suploja Veronika. – Tokiuose metuose ir tokia kelionė? Nė už ką nepraleisčiau!

Trys dienos Kopenhagoje pralėkė labai greit. Pirmąją – pasiruošimas, susipažinimas, antrąją – filmavimas, filmavimas, filmavimas; paskutinę ir vėl tas pats, bet jau savotiškas uždarymas.

– Buvo labai įdomu, gerai pailsėjom, puikus viešbutis, šauniai praleidom laiką... Iš dvidešimt aštuonių Europos šalių buvo po du atstovus: senelis arba senelė bei anūkas arba anūkė. Žmonių daug, kiekvienas kalbėjom savo kalba, o mūsų vertėjais buvo anūkai. Tai kas, kad nežinojom kalbos, mums tai bendrauti netrukdė, – įspūdžiais dalijosi Veronika Stundžienė. – Prisimenu kai kuriuos žmones: buvo devyniasdešimt penkerių prancūzė (seneliai negalėjo būti jaunesni nei septyniasdešimties, aš pakliuvau, nes man jau aštuoniasdešimt metų), prisimenu lenkę, su kuria persimetėm keliais žodžiais, nes moku lenkiškai...

Moteris nusišypso prisiminusi, kad galbūt tik keletas senolių mokėjo anglų kalbą ir laisvai ja bendravo.

– Filmavimo metu buvo tokie kaip žaidimai, sakyčiau. Pavyzdžiui, mūsų klausė, ką pasirinksime žiūrėti – Euroviziją ar olimpiadą.

– Ir ką pasirinkote? – smalsauju.

– Olimpiadą žiūrėsiu! Dar klausė, kas labiau patinka – šuo ar katė? Man nei tas, nei anas, bet pasakiau, kad katytė! – juokiasi Veronika ir priduria, jog buvo įdomūs ne tik klausimai, bet ir žaidimai.

Vakarus jonavietė skyrė pasivaikščiojimui po miestą. Veronikai paliko įspūdį daugybė dviratininkų, jaunystę priminė pasivažinėjimas metro...

– Ar „pasirašytumėte“ panašiai avantiūrai, jei kas dar sykį pakviestų?

– Oi, mielai! Mielai! Bet kur važiuosiu ir eisiu, – juokiasi Veronika.

Prisiminimui moteriai liko visų dalyvių nuotrauka; vaizdo klipas apie rinkimus į Europos Parlamentą jau buvo parodytas balandžio 29-ąją YouTube kanale.

– Visų nuotrauka yra ir klipe, bet aš savęs nepastebėjau, reikės dar kartą atidžiau pasižiūrėti, – atsisveikindama juokėsi humoro nestokojanti Veronika Stundžienė.

Zita KRIKŠČIŪNIENĖ