Gegužės mėnuo – paukščių klegesio, pumpurų sprogimo ir žiedų skleidimosi metas. Pirmąją mėnesio savaitę būtinai išgirsime kukuojančią gegutę. Kitados manyta, kad jos balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Iš čia ir tikėjimas, kad ji galinti likusius gyvenimo, mergavimo metus ar įsigysimus turtus išskaičiuoti.
Pavasaris prakala pumpurus,
Žiedais apkaišo metūges –
Kvepėjimu aštriu, lyg kamparu,
Beržuos apsvaigsta gegužės.
(J.Aistis)
Žmonių tikėta, kad jeigu raiboji nerimastingai kukuodama skraido palangėmis, nutūpia ant trobesių kraigo – pranašauja nelaimę, gal net mirtį; o jei praskrisdama nusikvatojo – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Jei gegutė pirmąkart užkukuoja jau sulapojus medžiams – metai bus geri, derlius dosnus; o jei „ant nuogų šakų“ – sunkūs, nesėkmingi.
Gegutė vanagėliu išvirsta
„Koks pavasaris be gegutės?” – nei tai klausia, nei tai tvirtina garsioji šalies žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. „Anksčiau ar vėliau, bet ji vis tiek užkukuoja. Tuo metu visi taikosi kišenėj skatiką nešiotis, nes užkukuos be pinigų – visus metus jų gausiau nesukrapštysi. Burtininkė ta gegutė. Tik jau nepasakysi, kad geranorė: kam atseikės daug metų senmergiauti, ar senberniauti, kam ilgus ginčus su kaimynais pasiūlys, nors ir saugosies bartis ar ginčytis, kol gegutės neužkukuotas, o kam net gyvenimą patrumpins – iškukuos metelius ar dvejus – ir žinokis, kankinkis balaukdamas kitų metų – ar nepailgins? Niekas nematė gegutės lizdo. Kad ir meilus jos balsas, žinom: mažesnius paukštelius skriaudžia, kitiems savo kiaušinius į lizdus dėlioja. Kol taip daro, gegutė ir atsargi, ir meili, o kai tik paskutinį kiaušinį kam įbruka, tuoj vanagėliu išvirsta, t. y. vanagišką būdą parodo. Ima į sodus skraidyti, ir žalą daryti, ir dailiomis plunksnomis, gražiu stotu didžiuotis. Bet ne per ilgiausiai pas mus tepaviešėjusi, anksti išsidanginti į šiltus kraštus skuba.”
O ką apie gegutę pasakoja gamtininkas Selemonas Paltanavičius? „Pasaulyje žinoma apie 50 tikrųjų gegučių rūšių, tačiau mums, savo gamtoje turintiems vienintelę rūšį – paprastąją gegutę – tą sunku įsivaizduoti. Gegutė mūsų gamtoje – žmonėms daug simbolių pasiūlęs paukštis. Nežiūrint to, kad ši rūšis savo būdu pakankamai slapi ir paslaptinga, žmonės žino du labai svarbius jos įvaizdžius: garsų patinėlio kukavimą ir savotišką veisimosi būdą. Žinoma, gegutė pagerbta jos vardu pavadinant paskutinį pavasario mėnesį, ji figūruoja vaikiškose (ir ne tik) dainose, o tautosakoje ir mitologijoje jai skirtas gelbėtojos, perspėjančios apie pavojus vaidmuo.
Koks paukštis paprastoji gegutė? Ar stebima iš arti, tuo labiau – pakliuvusi į rankas, ji atpažįstama lengvai? Iš karto reikia pasakyti: gegutės gali nepažinti daug kas, tą salygoja mūsų susikurti stereotipai ir nuomonės.
Tai nedidelio karvelio dydžio ilgauodegis paukštis ilgais smailais sparnais. Skrydyje ji gali priminti plėšrų paukštį – sakalą ar paukštvanagį, o pirmąjį įspūdį sustiprina dryžuota paukščio kūno apačia.
Nuo seno tikėta, kad gegutės neišskrenda, o stojus rudeniui pavirsta vanagėliais (taigi – paukštvanagiais). Pastabiems žmonėms šių rūšių išorinis panašumas galėjo padiktuoti tokias išvadas. Žinoma, tai tik paprasta liaudiška išmonė. Tačiau skrendančią gegutę paprastai lydi, puola labai daug smulkių paukščių – panašiai jie reaguoja ir matydami paukštvanagį.
Visiems nuo seno žinomas ypatingas gegutės dauginimosi būdas – lizdinis parazitizmas – jį žmonės supranta vienodai, tik vertina skirtingai – nuo pritarimo ir supratimo iki pasmerkimo. Tačiau nekiekvienam lizde gegutė gali palikti savo būsimą palikuonį. Paukščiai į dėtyje atsiradusį svetimą kiaušinį (dažnai kiek didesnį) reaguoja įvairiai. Kielės, medšarkės„papildomą” kiaušinį priima be išlygų, pečialindos ir tošinukės lizdą su svetimu kiaušiniu palieka. O erškėtžvirbliai peri bet kuriuo atveju. Į žydru lukštu kiaušinius dedančių paukščių lizdus gegutės „mėto” taip pat žydrus savo kiaušinius. Margi kiaušiniai dedami tarp margų šeimininko dėties kiaušinių.
Po 12 dienų, paprastai greičiau, nei lizdo šeimininko dėtyje, išsirita gegužiukas, kuris 4 pirmąsias dienas būna labai aktyvus ir užsiritinęs ant nugaros kiaušinius ar jauniklius, išmeta juos pro lizdo kraštą.
Gegužiukas lizde išbūna 3 savaites, palikęs jį kurį laiką dar būna globojamas įtėvių, o po to pradeda savarankišką gegutės gyvenimą.”
Žiedis, sėmenis, sėjinis
Gegužė – paukščių klegesio, augmenijos vešėjimo mėnuo. Seniau jis buvo vadinamas ir kitais vardais: žiedis, sėmenis, sėjinis.
„Kaip margos pavasario dienos, taip margi ir įvairūs gegužės darbai: čia sėją baigia, čia kaitrioj saulėkaitoj drobes balinti pradeda, o kur laisvesnių merginų yra, bent viena visa ilgą dieną iš staklių neišlipa, pačius margiausius raštus audžia”, - porina smūsų prosenolių gyvenimo būdą biologijos mokslų daktarė E. Šimkūnaitė. „Gegužė – ir daržų sodinimo metas, o jau iš ko gavai daigų ar sėklų, tai jau ir savastis, bendrauja, gretinasi moterys, kartais pagal kaimynystę, kartais pagal giminystę, o kartais ir toli numatydamos jauniklius suvesti.
Retai kas talkos prašosi sėti, bet bulvių be talkos niekas nesodina. O jei talka, tai ir kąsnis gardesnis. Paukščiai ankstėliau sulekia, bet priešpiečius ir pavakarius valgyti dažniausiai su bulviasodžiu pradeda.
Kokie gegužėje darbai bebūtų, dažniausiai ir ne vieno daromi, bet didžiausias darbas ganiavos pradžia. Kai kas po truputėlį gal ir buvo panuovaliukan išginęs, bet tikroji ganiava dažniausiai gegužėj prasideda. Ir prasideda ne bet kaip, o piemenims nuo ankstyvo ryto šūkaliojant „gena, gena”, kitiems, kad gyvuliai neišklystų laikantis krūvoje, „ralio, ralio”. Net ir pati šykščiausia šeimininkė išleis piemenį geros rytinės davusi, pusryčių įdės, kad prieš kitus nebūtų gėda. Daug kas verčia piemenį gerai maitinti: dar ne visai išblėso sąmonėje tas metas, kai gyvulininkystė buvo pagrindinė ūkio šaka. O ir nūnai: jei nederėjo pernai, per vienus derančius metus gali atsigauti, o gyvuliams iškritus, dvejų trejų metų atsigauti maža.
Kaimiško žmogaus praktiškas protas gerai pastebėjo: kad piemuo sotus, žvalus – sotūs, saugūs bus ir gyvuliai, o kad piemuo sunykęs - toks bus ir ganymas. Ir dar: kaip samdytam piemeniui ar savam vaikui, gyvulius ganančiam, šioje žemėje, taip ir tos šeimos mirusiems vaikams aname pasaulyje. Kokia gi motina norės savo vaikui blogo? Visokie svarstymai, bet nei vienos šeimininkės ambicijos neleis, kad jos piemuo, bent jau pirmą dieną, būtų menkiau pavalgydintas negu kitų. Ir taip, pirmoji ganiavos diena – linksma, soti piemenų šventė.”
Gimimo deivė Laima - gegutė
Pasak etnologės Pranės Dundulienės, seniausia akmens amžiaus lietuvių gimimo deivė buvo Laima. Ji – pirmapradė vaisingumo ir viso, kas žemėje gyva, atsiradimo globėja. Ilgainiui ši dievybė personifikuota – įgavo ornitomorfinį bei zoomorfinį, vėliau ir antropomorfinį pavidalą. Pirminė deivė Laima buvo vaizduojama paukšte gegute.
Laimai iš gegutės virtus moteriška būtybe, gegutė išlaikė dar daug šios deivės paukštės bruožų. Gegutė tapo žmogaus gyvenimo saugotoja, svarbių jo gyvenimo įvykių (gimimo, santuokos, mirimo) pranešėja, taip pat metų laikų ciklo reiškėja. Jos funkcijos prasideda pavasarį, kai pirmu užkukavimu praneša žiemos chaoso pabaigą ir naujos metų tvarkos nusistojimą. Pirmuoju užkukavimu ji sustingdo žmonių veiksmus, paverčia juos būsenomis: jei gegutę kukuojant pirmą kartą išgirsi gulėdamas, visus metus būsi tinginys, jei nevalgęs, visada būsi alkanas, jei be pinigų – neturtingas ir pan.
Gegutė, kaip deivės Laimos pirminis pavidalas, išlaikė nemažai panašumo į ją bruožų. Jos abi yra vienišos, neturi nei vyrų, nei vaikų. Lemdamos žmogui likimą, atskrenda po vieną arba po tris. Gegutė, kaip ir Laima, rūpinasi gimstančiu žmogumi. Kukavimu išpranašauja žmogaus gyvenimo trukmę.
Gegutė, tolygi Laimai, pirmiausia sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą, tik po to būsimą žmogaus užsiėmimą, turtingumą, gerovę. Žmogus miršta dėl to, kad tiek gyventi jam buvo lemta. Jei neišgyveno paskirto laiko, tai ir norėdamas nenusižudys. Gegutė ne tik lemia žmogaus likimą, bet ir prižiūri, kad jos lemtis išsipildytų: įspėja jaunuolį, kad veda ne jam lemtą našlaitę, pasako, kad yra apgautas – vežasi raganos dukterį.
Deivės Laimos buveine buvo laikoma liepa, kurioje ji kaip gegutė lemianti žmonių likimą. Vienose lietuvių liaudies dainose apdainuojama devyniašakė liepa, kitose – auksaviršūnė, su trimis, penkiomis, šešiomis, septyniomis, devyniomis šakomis gegutei kukuoti, širdelę raminti. Šie skaičiai buvo laikomi Laimos skaičiais.
Po liepomis senų senovėje moterys melsdavosi, aukodavo, prašydavo sėkmės sau ir savo šeimai, žemei ir sau vaisingumo. Su Laimos medžiais – liepomis, moterys kalbėdavosi kaip su žmonėmis. Našlaitė mergelė prašydavo liepą būti jai motinėle. Ir pati vargo našlaitėlė norėdavo pavirsti žalia Laimos liepele – tai žmonių pasaulėjautoje visiškai įmanoma. Šiuose vaizdiniuose glūdi pirmykštė filosofinė mintis, kad žmogus, kenčiantis sielvartą, gali susilieti su dievybe, gamta, tada ir jo kančios tapsiančios lengvesnės.
Laimos kultas dar ilgai gyvavo ir įvedus krikščionybę. Krikščionys senąją Laimos gegutės buveinę perdavė Marijai. Todėl senu papročiu ant liepų pradėta statyti Marijos figurėles arba kabinti jos paveikslus.
Jaunimo gegužėsšventė
Deivė Laima - gegutė turėjusi savo sostą, kuris, pasak archajinių vaizdinių buvęs medžiuose: liepose, beržuose ar eglėse. Sostas įdomiai vaizduojamas L. A. Jucevičiaus aprašytoje gegužės šventėje, kada kaimo jaunimas šoka „Gegužės” šokį.
Ši prosenoviška šventė prasidėdavo „brolelių“ rinkimu. Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito priėję vaikinai imdavo už rankų ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Sėdinčioji turėdavo iš balso atspėti tris. Po to atsirišdavo akis, šokdavo su savo išrinktaisiais, keisdavosi dovanėlėmis. Nuo gegužės šventės visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria; pagelbėdavo vieni kitiems, padėdavo bėdoje ar darbuose, o svarbiausia – saugodavo nuo skriaudos. Tikėtina, kad paprotys susiformavo tais tolimais istoriniais laikais, kai priešų – kryžeivių, totorių būriai bastydavosi po Lietuvą.
Likimą, kurį gegutė „rokuoja“, galima kiek ir į savo pusę pakreipti. Ką merginai daryti, jei patikęs vaikinas vis praeina prošal? Reikia įsidėmėti medį, kuriame pirmąkart kukavo gegutė, prieiti prie jo atbulomis, atžagaria ranka nusilaužti šakelę. Pasidaryti iš jos kabliuką ir nemačiomis kepštelėti mielojo drabužius – viskas pasikeis į gerą.
Ar ateisi į gegužinę?
Gegužinės – pavasariniai jaunimo susiėjimai, pavasario šventės, nors ir be tikslios kalendorinės datos - kai pašalas iš žemės išeina, kai susprogsta ar bent jau sprogt pradeda medžiai, kai žolė sužaliuoja, kai sukukuoja gegutė.
Vaizdingai apie gegužines pasakoja E. Šimkūnaitė: „Visokių gegužinių būdavo: didesnių miestelių ar kelių kaimų, bemaž su kermošiais sutampančių, būdavo ir nedidelių, vieno kaimo ar net vienkiemio. Seniau gegužinių diena visada būdavo šeštadienio vakaras, kad per sekmadienį būtų galima pailsėti, o trečiajame dešimtmetyje, bent jau viešesnes, rengdavo ir sekmadienio ar kokio kito šventadienio vakarą.
Rengdavo laukuose ir jos būdavo nemokamos. Vėliau pradėjo reikalauti mokesčių. Jei koks pareigūnas ar šiaip valdžiai ištikimesnis žmogus pasisukdavo, aiškindavo jam, esą jokia čia gegužinė, va, susirinko giminės, bičiulių vaikai bičių pasižiūrėti. Tai jaunimas kokį posmą užtraukė ar šokimėlį sušoko. Jokios gegužinės nesą.
Kai sumanydavo didžiulę gegužinę, niekur nedingsi, reikėdavę ir mokestį mokėti. Pasirinkdavo gražų kalnelį pūdymo lauke, dažniausiai taip, kad vanduo būtų netoli.
Gegužinės ploto pakraščius berželiais apsmaigstydavo, nors vienur, kitur, buvo ir apsodintų.
Prasidėdavo gegužinė saulei aiškiai vakarop pakrypus ir tęsdavosi ligi gerai išauštant. Namo stengdavosi su tekančia saule pareiti, tada ir diena, ir vasara būsiančios dalingos – sėkmingos. Kad ir trumpa vasaros naktis, bet – naktis. Tad gegužinėje ir laužą sukurdavo, įvairių sausuolių iš anksto atvilkdavo. Kai gegužines pradėjo klonienose ar kiemuose rengti, laužų nebekurdavo.
Ne visada gegužinėje vien saviškiai ar artimi kaimynai būdavo, tolimesnius pakviesdavo. Kas iš rengėjų prabėgdavo išvakarėse pro palangę ar pro kieme dirbančius ir triskart sukukuodavo „ku kū”. Jei pakukuoti progos nebūdavo ar taisydavosi didesnei gegužinei, nubrėždavo pasaules ir savo ženklus įrėždavo, kad žinotų, kas kviečia. Būdavo ne tik pageidaujamų, bet ir negeidžiamų: tiems prie kiemo vartų ar kitose gerai matomose vietose atagrąžas įbrėždavo. Čia jau jokių ženklų nereikėdavo, ir taip aišku – ateisi neprašytas, gali ir kaulų nebesurinkti.
Į gegužinę retai kas eidavo pavieniui. Taip jau pasitaikydavo, kad vaikinas atlydėdavo merginą, dažnai brolis lydėdavo draugo seserį, o šis – anojo seserį, nes nelabai gražu, kad su savais eina.
Į gegužinę atsivesti ir iš gegužinės parlydėti tiko tą pačią merginą, bet šokti tik su viena buvo laikoma blogu tonu – reikėjo visas pašokdinti, o ir rateliai versdavo žaidėjus susikeisti. Jei kuriuose namuose buvo viešnia ar svečias, jį atsivesdavo. Ateinant ir ypač parlydint gerai viešniai skambėjo muzika; kas pats negrojo, draugo paprašydavo.
Didžiosioms gegužinėms muzikantus kviesdavo, jiems ir mokėdavo. Mažosioms „muzika” susirinkdavo pati. Muzikantai ateidavo savo noru, grieždavo dažniausiai pasikeisdami. Kad ir patys galėtų pašokti, pabendrauti.
Gegužinėn visi kartu nesueidavo. Atėjusieji dainuodavo, kai susirinkdavo beveik visi, pradėdavo ratelius, paskui šokdavo, dainuodavo, vėl ratelių eidavo, kokį žaidimą prasimanydavo, vėl pašokdavo. Gegužinės šokiai prasidėdavo suktiniu, juo ir baigdavosi”.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ