Dažnam žmogui, ypač miestiečiui, regisi, jog miškas auga savaime, pats sau vienas. Atvykę pramogauti gamtos prieglobstin, visi matome žalia šilsamane pasidengusius išlakius pušynus, mišrius lapuočių ir spygliuočių medynus, matome gan patogius kelius pasiekti vieną ar kitą poilsiavietę. Toje poilsiavietėje maloniai laukia įrengti lauko baldai kviečiantys prisėsti, kartais ir ugniakure kažką skanaus išsikepti. Aplinka dažniausiai būna sutvarkyta, patogi pasivaikščioti, ramiai pravėdinti po sunkios darbo savaitės nuilsusią galvą. Ir dažnas net nepagalvojame, kas už viso to slypi? Regis taip ir turi būti: sutvarkyta, paruošta, nuvalyta. Tačiau juk niekas neatsiranda iš niekur, pasirodo, ir miškuose vyksta darbai, kuriuos atlieka jų prižiūrėtojai, besirūpinantys visų gerove. Tik dažniausiai jie lieka nematomi, nežinomi, savo darbus dirbantys ramiai ir nuoširdžiai, kaip ir pridera vykti geriems darbams.
Miško darbai
Kad informacijų sraute perskaitę žinutę apie Miško dienos minėjimą čia pat jos nepamirštume, bet gyvai išvystume nematomus girių puoselėtojus, Jonavos turizmo informacijos centras suorganizavo mūsų rajono visuomenei susitikimą su Dubravos regioninio padalinio, Gaižiūnų girininkijos miško specialistu.
Sutartą valandą link mūsų rajono žymiosios kopos, plytinčios Šveicarijos sen-oje, ėmė riedėti automobiliai. Miškininkas Žilvinas Koncevičius jau laukė ir visus pasitiko šiltai šypsodamasis bei pasirengęs pradėti žygį su išsamiais pasakojimais apie miško pasaulį.
„Šiuo metu esame Gaižiūnų girininkijoje, kuri po miško reformų buvo sudaryta iš trijų buvusių g-jų: Dumsių, Gaižiūnų ir Užusalių. Dabar ji turi virš 7 tūkst. ha valstybinių miškų, kuriuos mes, miškininkai ir prižiūrime“, - pradėjo žygį po miškus geros nuotaikos nestokojantis mūsų vedlys.
„Pradžioje noriu jus supažindinti, ką mes, miškininkai, dirbame. Išties, daugelio nuomone – čia grynas oras, romantika, važinėjame sau po miškus, va toks ir darbas. Tačiau miškininko kasdienybė turi nemažai iššūkių. Štai prasideda pavasaris, o su juo ateina ir gaisrai. Sausa žolė dega itin sparčiai, nepriklausomai kokia gaisro priežastis. Mūsų vasaros pastaruoju metu turi ilgesnį ar trumpesnį sausros periodą – vėlgi liepsnoja išdžiūvusi miško paklotė. Tuo labiau kai prasideda masiškesnis žmonių lankomumas: uogautojai, grybautojai, o jei dar poilsio laužas ne vietoje užkurtas... Liūdna, bet sąmoningumo pas mus tikrai dar stokojama. Vien praeitais metais šioje girininkijoje turėjome 14 gaisrų. Daugiausia degė Gaižiūnų karinis poligonas – ugnis sunaikino net 20 ha paklotės. Jau ir kareiviai prašėsi mūsų pagalbos, nes miškininkai gaisrų gesinimo praktikos turi be galo daug.
Žinoma, mes taikome ir prevencines priemones – tai mineralizuotos juostos - tam tikro pločio ir atstumo išariami medynų pakraščiai. Ir kadangi tame arime nebelieka organikos, tik smėlis, tuomet požeminė ugnis yra sustabdoma. Tai labai pasiteisinantys natūralūs ugnies barjerai.
Sunkus medžio daigo kelias
Mūsų, miškininkų, darbas prasideda pavasarį – tai iškirstų miško plotų želdymas. Pagal įstatymą, per du metus po iškirtimo mes privalome atkurti mišką, žinoma, tas liečia ir miško sąvininkus. Tačiau vien pasodinti medelius neužtenka, po jų seka aibė kitų darbų: sodinukų priežiūra, kad medeliai augtų tvirti, nežūtų po vešlios žolės uždanga, apsauga nuo žvėrių. Toliau dar yra žvėrių apskaita, miško kelių remontai, poilsiaviečių įrengimas ir priežiūra ir dar daug kitokių darbų“.
Miško specialistas nuveda mus prie nemažo, vos pečius siekiančių pušelių ir eglaičių ploto. „Šiems spygliuočiams yra devyneri metai. Kai pavasarį pasodinome sprindžio dydžio daigus, vasarą čia labai pamėgo augti didžialapis šakys. Jis stiebiasi iki 120 cm aukščio, tad savaime aišku, visi medeliai atsidūrė po žaliuojančios uždangos pavėsiu. O bet koks medžio daigas augti gali tik šviesoje, todėl kasmet miškininkai turi nupjauti visą šakių papartyną, kad atidengti medelius. Tai darome iki šiol.
Ana, biržės pakrašty telkšojo vanduo. Pušys mėgsta sausesnį dirvožemį, tad visą šlapią kraštą apsodinome berželiais. Jie ūgtelėjo ir sutraukė drėgmę į save – balos nebeliko ir medeliams smagiau augti“, - dėsto miškininkas Žilvinas. „Tačiau vien šienauti ar mindžioti žolę apie medelius neužtenka. Jaunų spygliuočių viršūnėmis labai mėgsta smaguriauti elniniai žvėrys – tai jų desertas. Tada mes tepame viršutinius ūglius taukais arba repelentais (tikriausiai daugelis matė baltuojančias pušų viršūnėles). Va taip, kantriai, metai iš metų, prižiūrimi medeliai stiebiasi aukštyn, kol pasiekia vyresnį amžių. Tada mes galime šiek tiek atsipūsti, tačiau laukia jau kiti darbai“.
Rajono perlas - kopa
Mūsų vedlys savo sparčiu miškininko žingsniu traukia pirmyn. O smagi grupelė iškylautojų išskleidę šiukšlių maišus dairosi neatsakingų girios lankytojų paliktų netikėtumų ir stropiai krauna radinius maišan. Žilvinas nuveda ir parodo skirtingo amžiaus miško augavietes ir kantriai aiškina, kokie darbai jose vykdomi. Palyda supratingai linksi galvomis ir karts nuo karto vis paberia pluoštą klausimų. Taip bendraudami pasiekiame Jonavos rajono gamtos perliuką – gražiąją smėlio kopą. Nors dar ankstyvas pavasaris, spalvų mažoka, tačiau kopa - nuostabi. Kiekvienu metų laiku ji žavi: pavasarį gyvenimas prasideda iš naujo; vasarą - žaliuojantys žolynai su švelniu vėjo dvelksmu. Rudenį smėlis pražįsta – violetine spalva driekiasi ištisiniai viržių sąžalynai. O viržių medus, kaip pasakoja mūsų vadovas, ne tik gardus, bet ir itin sveikatingas, toks rudas, prikaupęs visų vasaros žiedų vaistinėlę. Į viržynus bitininkai mėgsta atvežti savo dūzgiančius avilius, kad bitelėms būtų ką veikti. Tuomet viržiai ne tik nuostabiai žydi, bet ir skamba romia bitelių muzika.
Grįžus iš kopos prie mašinų, miškininkas Koncevičius visų prašo dar neišsiskirstyti – jis parodysiąs miškininkų darbinius įrankius: iš kuprinės jau traukia aparatą vadinamą busole. Jos pagalba seniau buvo rėžiamos biržės – atribojamas tam tikras miško plotas, skirtas kirtimui. „Bet tai jau akmens amžius“, - juokiasi Žilvinas. Tada traukia dar keletą tam pačiam tikslui skirtų įrankių, vis dar vadindamas juos atgyvena. Ir tik ketvirta aparatūra – džipies siūstuvais -naudojasi šiandienos miško specialistai eidami savo kasmetinio darbo atlikti. Dar mūsų žygio vedlys parodo popierines miško taksoraščio ir miško planų knygas. Šiais laikais jomis niekas jau nesinaudoja, kadangi viskas suvesta į kompiuterį. Tačiau kompiuteriai gali netikėtai sustreikuoti ir visa informacija pakibs ant plauko, o popierinės knygos – amžinos.
Ką gi, dviejų valandų vakarinė ekskursija visus nuteikė pakiliai, tačiau atėjo laikas atsisveikinti. Po visų linkėjimų giriai toliau augti ir žaliuoti, miškininkas Ž. Koncevičius pranešė, jog pavasarinis sodinimas jau prasidėjo ir balandžio 20-ją dieną jis visų lauksiąs bendruomeninėje talkoje.
Tegul gausėja žaliųjų miško brolių gretos!
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
