Jonavos kultūros centro fojė atidaryta menininkės Janinos Altaravičienės paveikslų paroda „Per gyvenimą – kartu su daile ir daina“, kurioje eksponuojami naujausi dailininkės darbai. Vakaro metu autorė papasakojo apie savo gyvenimą, pomėgius, užsiminė apie ateities sumanymus, susirinkusieji nestokojo gėlių ir linkėjimų, skambėjo vietos kolektyvų muzika.
Posūkis į profesionalumą
Savo kūrybinį kelią J. Altaravičienė pradėjo Kaune, savo gimtajame mieste, kuriame, jos žodžiais tariant, „prabėgo daugiau metų, nei jų liko Jonavai“. Ten mokėsi dailės mokykloje, kur baigė grafiką, įsisavindama šios šakos specifiką. Bet dėl sveikatos problemų šioje srityje dirbti negalėjo.
Dirbdama „Kauno audinių“ fabrike, ji kūrė projektus būsimiems audiniams, išmanė visą technologiją, dirbo kopijuotoja. O po septynerių metų suprato, kad būtina tobulinti turimas žinias, susipažinti su įvairiomis technologijomis ir tapti profesionalia menininke.
Vidinei pagundai Janina neatsispyrė ir pasuko į Dailės institutą, Tekstilės skyrių. Tapti studente buvo nelengva, nes norą studijuoti buvo pareiškę 36 jaunuoliai, o studijoms tebuvo skirtos tik šešios vietos. Bet merginai pasisekė – egzaminą išlaikė penketui (veikė penkiabalė vertinimo sistema – I. B.) ir buvo priimta. Mokslas tęsėsi šešerius metus.
„Nebuvo lengva, – pasakojo dailininkė. – Rytą skubėdavau į darbą, po pietų – į institutą. Supratau, kad būtent čia suradau save. Mane lydėjo sėkmė – aukštąją mokyklą baigiau su pagyrimu.“
Naujos pažintys
Vykstantys pokyčiai Lietuvoje keitė ir žmonių gyvenimą. Veiklą nutraukė „Kauno audiniai“, kur Janina dirbo dvidešimt metų, užsidarė kitos įmonės, tad Janina atvyko į Jonavą ir čia suleido šaknis visam likusiam gyvenimui.
Kūrėja sako, kad, atvykusi į Jonavą, rado daug gerų draugų, išplėtė pažinčių ratą ir niekada nebuvo vieniša. „Aš juk esu toks pat žmogus, kaip ir visi – turiu ir silpnybių, ir ydų. Bet visada tikėjau ir tikiu, kad tas, kuris kitam ištiesia pagalbos ranką, stengiasi žmogų „prikelti“ geru, padrąsinančiu žodžiu, tampa tikruoju bičiuliu. Jonavoje sutikti nauji draugai man padėjo susipažinti su kai kuriais muzikiniais kolektyvais ir tapti jų nare“, – prisiminė ji.
Šiuo metu moteris dainuoja ansamblyje „Savi“, „Jonavos bočių“ ansamblyje, ji yra respublikinių konkursų prizininkė, neseniai dalyvavo Lietuvos talentų atrankos programoje. „Be dainos neįsivaizduoju savo kasdienybės“, – prisipažino J. Altaravičienė.
Tekstilės specifika
Darbo patirtis „Kauno audiniuose“, tekstilės studijos Janiną nusivedė kūrybos takais. Ji palinko į tapybą, savo talentą atskleidė portreto žanre, nepamiršdavo ir grafikos. Menininkė prisipažįsta, kad jai rūpi tokie darbai, prie kurių dar nebuvo prisilietusi. Tad nėrė šalikus ir skaras, siuvo medžiaginius maišelius, raižė ir „dekoravo“ margučius.
Šį kartą, ruošdamasi aštuntajai personalinei parodai, jos savastyje atgijo tekstilės specifika, kurios pagrindinė medžiaga – siūlai. Ši technika reikalauja didžiulės kantrybės ir fantazijos, nes būtina suklijuoti iš siūlų pagrindą, o paskui iš tos pačios medžiagos suformuoti norimą vaizdą ir kruopščiai apkarpyti kiekvieną siūlelį, kad fone išryškėtų šerkšnu apkibę medžiai, žaliais pumpurais pasipuošę krūmai ar kitos gamtos grožybės.
Ekspozicijoje lankytojams pateikti trys skoningi paveikslai. „Čia turėjo būti ir ketvirtasis darbas, tačiau pritrūko laiko vienam kampučiui uždengti. Tad jį, galvoju, rasiu progą pristatyti ateityje, – paaiškino autorė. – Tokia esu – niekada neapsistoju ties vienu žanru – siuvinėjau, mezgiau, iš šiukšlių maišelių siuvau rankines, dekoravau langus, labai mėgau piešti portretus. Šiai parodai labai norėjau sukurti paveikslų iš vielelių, tačiau nesuradau man reikiamos medžiagos. Sumanymą pasilieku ateičiai. Kai man liūdna, dainuoju, kai man liūdna, klausausi kažkieno muzikos, bet rankos visada dirba, juda – gal mezga, gal laiko teptuką, gal piešia. Kol akys dar mato, kol pirštai kruta, visada būsiu su daile“, – parodos atidarymo šventėje kalbėjo J. Altaravičienė.
Parlamentaro linkėjimai
Renginyje dalyvavęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis pasidžiaugė artėjančiu pavasariu, kuris atneš daugiau šilumos, saulės ir gaivios žalumos.
„Dienos taps vis ilgesnės, turėsime daugiau šviesos, vadinasi, gerės nuotaika ir dažniau šypsosimės. Malonu, kad šiandien galime pasidžiaugti ne tik naujais autorės paveikslais, bet ir pasiklausyti muzikos, pabendrauti ir daugiau vienas kitą pažinti. Nedrįstu sakyti, kad gerai pažįstu p. Janiną. Bet neabejoju, kad jos gyvenime, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, visko yra pasitaikę – teko patirti ir labai sunkių akimirkų, ir džiugių akimirkų. Jeigu reikėtų vertinti ne tik jos, bet ir kiekvieno iš mūsų gyvenimą, taip pat rastume visko. Užklupus sunkumams, galima pasiduoti ir tapti pačiu nelaimingiausiu žmogumi. Bet menininkė Janina nepasidavė ir nepasiduoda iššūkiams – sugeba tas negandas įveikti. Jos stiprybė yra ta, kad užsiima tuo, kas jai teikia džiaugsmą ir tuo džiaugsmu pasidalina su mumis. Tad šiandien noriu pasidžiaugti kūrėjos ištverme, gebėjimu įveikti sunkumus ir nepasiduoti niūrioms mintims. Linkiu, kad ir toliau savo kasdienybę puoštų menu, dainavimu, akimirkomis, teikiančiomis džiaugsmą, ir tuo džiaugsmu dalytųsi su mumis. Ačiū jai“, – kalbėjo parlamentaras.
Platus bičiulių ratas
Į J. Altaravičienės parodos atidarymo šventę atvyko daug draugų iš įvairių Lietuvos kampelių.
Štai pedagogė Irma Ridikienė, atvežusi sveikinimų glėbį iš Tytuvėnų, padėkojo Janinai už paveikslą, prieš kelerius metus nupieštą ant vienuolyno sienos. Mažeikietis Vaclovas Žutautas su žmona stebėjosi jonavietės talentų gausa ir atsidavimu dailei bei dainai. „Ukmergės bočių“ pirmininkė Marija Barkauskienė ragino neprarasti kūrybinės ugnelės ir toliau stebinti meno pasaulį netikėtais sumanymais. O Nijolė Ramanauskienė iš Kaišiadorių savo sveikinimus palydėjo pačios atliekamomis dainomis. Menininkę sveikino sielos draugės iš Kauno, kitų vietovių.
Gėlių ir linkėjimų kūrėjai negailėjo daug jonaviečių, kuriems artima Janinos kūryba. Meninę dalį parengė „Jonavos bočių“ ansamblis „Dobilas“, vadovaujamas Vytauto Bareikos. Skambiomis dainomis programą papildė Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) globojamas ansamblis „Savi“ su vadovu Alvydu Kurkuzinsku, TAU moterų ansamblis „Vakarė“ (vad. Danutė Kasparavičienė).
Šventę baigė J. Altaravičienės solinės dainos. Renginį vedė Vytautas Aleksandravičius.
Irena BŪTĖNAITĖ
