Žeimių mūrinės bažnyčios kertinis akmuo, žymintis statybos pradžią, buvo pašventintas 1898 m. Ceremoniją atliko vyskupas Gasparas Feliksas Cirtautas. Projektas yra unikalus, patrauklus savo grožiu ir didingumu. Tačiau svarbiausia tai, kad jo autorius yra kraštietis Vaclovas Michnevičius (1866–1947 ), čia praleidęs vaikystę ir jaunystę, o senatvės metais gyvenimą pasirinkęs  netoli Žeimių esančiame Strebeikių dvarelyje. Architektas V. Michnevičius šiandien minimas ne tik kaip projekto autorius, bet ir kaip dažnas šios šventovės lankytojas. Atvykusiems svečiams savo kūrinį jis įvardydavo  miestelio vizitine kortele, o atvykėliai, apžiūrėdami bažnyčią, stebėdavosi statinio didingumu. Tad praverkime Žeimių maldos namų duris ir pasižvalgykime po jų interjerą.

Nagingų meistrų paieška

Nė viena bažnyčia neapsieina be altoriaus ir kitų sakralinių baldų – suolų, klausyklų, krikštyklos... Tačiau ne kiekvienas baldžius, stalius ar medžio drožėjas apsiimdavo pagaminti reikiamo stiliaus baldus, todėl nagingų ir talentingų  meistrų tekdavo ieškoti didesniuose miestuose arba net užsienyje.

Didįjį Žeimių bažnyčios altorių, suolus, kelias klausyklas suprojektavo pats architektas, o juos pagaminti sutiko Augustinas Meslinas ir Masliūnas. Šie meistrai, naudodami ąžuolo medieną, pagamino tiksliai tokį neogotikinio stiliaus altorių, kokį eskize buvo pavaizdavęs architektas. Tikėtina, kad V. Michnevičius sukūrė ir kitus altorius, klausyklas, suolus, zakristijos baldus, bet jo parašu patvirtintas tik pagrindinis altorius.

Bažnytinių knygų įrašai rodo, kad A. Meslinas remontavo Pirmojo pasaulinio karo metu sugadintus langus, kuriuos, manoma, pats ir pagamino. Šio meistro altoriai yra ir Vandžiogalos bažnyčioje, tik neaišku, ar turėdamas patirties sukūrė jis pats, ar dirbo pagal kažkieno projektą.

Suprantama, bažnyčiose esantys baldai neatsirado vienu metu ir nebuvo tik šių minimų meistrų darbai. Žeimių maldos namuose yra šešios skirtingų stilių klausyklos. Tikėtina, kad, augant jų poreikiui, jos gamintos vis kitų meistrų skirtingu laiku.

Rūpinimasis maldos namais

1915 m. sprogus užminuotam bažnyčios bokštui, nukentėjo ir jos interjeras. Sudužo Vladislovo Pšibitnevskio sukurti 53 vitražinių langų stiklai, skeveldros pažeidė altorius ir baldus. Tarpukariu žeimietis stalius Antanas Lukoševičius atkūrė medines nuskilusias detales. Klebonas Gėgžna paprašė, kad meistras sujungtų šoninius altorius su pagrindiniu, toks sudėliojimas užstotų lentomis užkaltus išdaužytus langus. A. Lukoševičius per kelis mėnesius atsargiai išardė altorius ir sumontavo šalia pagrindinio. Tačiau tokiais pokyčiais buvo nepatenkintas architektas V. Michnevičius: užsukęs į bažnyčią ir pamatęs sujungtus altorius, supyko, sakydamas, kad suglausti altoriai sudarkė jo sukurtą kompoziciją ir iškreipė meninę idėją.

1970 m. klebonas Eugenijus Jokubauskas Vilniuje nelegaliai užsakė naujus vitražus. Sumontavus tris naujus kūrinius, klebonas gavo baudą, bet vitražų neliepė išmontuoti. Tuo metu altoriai buvo grąžinti į savo vietas, ir pirminė kompozicija buvo atkurta. Tačiau atkurti vitražai atrodė kitaip, nes pirminiai brėžiniai nebuvo išlikę. To paties klebono užsakymu 1968–1974 m. meistras iš Utenos Kazimieras Šėža pagamino naują sakyklą. Paskutiniuosius du altorėlius apie 1970 m. grįžęs iš Sibiro tremties sukūrė stalius Petras Davainis. Iki dabar išlikęs tik Kristaus širdies altorėlis, tikinčiuosius pasitinkantis prie pirmos kolonos. Meistras niekada nebuvo sutikęs architekto, bet jo darbas atitinka tikslų neogotikinį stilių, tarsi pats V. Michnevičius būtų jį nupiešęs.

P. Davainis gimė 1910 m. Zarasų apskrityje, Salako valsčiuje, Aukštagalių kaime. Žeimių mokyklos vedėjas Jonas Garbšys, gim. 1909 m. tame pačiame krašte, pakvietė nagingą meistrą pagaminti mokyklinius suolus. Po kurio laiko atvykėlis susituokė su Marijona Juškevičiūte ir apsigyveno Salaminų kaime, kuris buvo dabartinėje Kulvos seniūnijoje. 1946 m. jaunas stalius-dailidė nesutiko eiti į sovietinę kariuomenę, o  tarpukariu priklausė šaulių organizacijai, 1936–1938 m. studijavo neakivaizdiniu būdu vokiečių kalbą  „Kalbaneus“ institute. Už tai teko daugiau kaip 10 metų praleisti Sibire. Grįžęs dirbo Salaminų kaime kolūkio staliumi. Čia slaptai pagamino keletą altorėlių Žeimių ir Kulvos bažnyčioms.

Sūnus Juozas prisimena, kaip tėvas, atlikdamas kolūkio užsakymus, vakarais droždavo ir bažnytinius ornamentus, kuriuos kruopščiai paslėpdavo, kad niekas atėjęs nepamatytų. Sakralinių kūrinių detales, skirtas bažnyčioms, naktį rogutėmis ar karučiu gabendavo į šventoves. Kaimynas Petras Kulakauskas, padėdavęs slapta nuvežti pagamintas detales į bažnyčias,  pasakojo, kad jos būdavo paslepiamos vežime po šienu. Naktimis sumontuodavo atvežtus drožinius, kurie papildydavo bažnyčių interjerą. 

Turistų traukos objektas

Antrasis altorius Žeimiuose liko stovėti nesumontuotas, todėl 1993 m. nuspręsta kai kurias jo detales panaudoti naujai sakyklai, įrengtai prie centrinio altoriaus. Tačiau, vadovaujantis  naujais bažnytiniais potvarkiais, nuspręsta sakyti pamokslus žvelgiant tiesiai į susirinkusiuosius, o ne nuo ant kolonos esančios sakyklos, Dėl to teko pagaminti naują sakyklą, kurios gamybai buvo  panaudotos P. Davainio bei sukurtos kitos reikalingos detalės. Šį darbą atliko žeimietis Artūras Narkevičius ir kaunietis Linas Heningas.

Pastačius bažnyčią, buvo pagaminti šeši suolai senesniems žmonėms atsisėsti Šv. Mišių metu. Mat tuo metu į eilines sekmadienio pamaldas susirinkdavo apie 3000 tikinčiųjų, kurie užpildydavo ne tik apačioje esančią salę, bet ir balkonus. Prieš keletą metų tikinčiųjų patogumui nuspręsta pagaminti daugiau suolų. Kauno meistrai įvykdė užsakymą nukopijuodami esantį senąjį dizainą, tad suolai atrodo lyg  stovėję čia visą šimtmetį.

Kartais ekskursijų dalyviai suabejoja, kad sakralinius baldus bažnyčiai galėjo padaryti vietoje arba Lietuvoje gyvenantys meistrai. Tenka prisiminti įdomias istorijas, kurios įtikintų lankytojus, jog ir prieš šimtmetį buvo vietinių nagingų drožėjų, gebančių sukurti tokius kūrinius. Žinant įstoriją, galima apibūdinti kiekvieną baldą, paminint jo autorių, parodyti klausykloje įstrigusias karo metų skeveldras, arklių kanopų išdaužytą betoną, kai šventovė buvo tapusi arklidėmis.

Bažnyčios yra ne tik vieta, į kurią einama pasimelsti, bet ir tampa savitais muziejais su savo atskiromis ir unikaliomis ekspozicijomis, pasakojančiomis apie įvykius, dailininkus bei meistrus, kūrusius šiuos šedevrus. Deja, meistrai ir dailininkai dažniausiai būna užmiršti, nors daugeliu atveju jų unikalios istorijos galėtų tapti nauju traukos objektu turistams.

Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas