Jonavoje gyvenančios novelistės ir dailininkės Eitvydės Pranevičienės pjesės „Valentino ragai“ premjera sulaukė didelio vietos gyventojų susidomėjimo. Renginio vakarą Jonavos kultūros centro Didžiojoje salėje buvo užpildytos visos sėdimos vietos. Spektaklyje vaidino penki aktoriai – dvi mėgėjos ir vienas profesionalas iš Jonavos: Ernesta Legienė, Kristina Adukaitė ir Gediminas Gutauskas. Du vaidmenis atliko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai Marius Cemnickas ir Jolita Skukauskaitė. Spektaklio „Valentino ragai“ režisierius – M. Cemnickas.
Pjesė suartino Jonavą ir Panevėžį
Pjesės autorė E. Pranevičienė prisipažino, kad ilgai puoselėta jos svajonė pastatyti spektaklį pagal kūrybinio kelio pradžioje pačios sukurtas noveles pagaliau išsipildė. Tai esąs kūrybos pradžios įprasminimas. Novelės „Apleistas kapas“ ir „Valentino ragai“ buvo parašytos 2015 metais, o jų siužetuose veikiantys personažai yra žmonės, kurių viduje verda tie patys jausmai – meilė, išdavystė, nusivylimai ir savęs ieškojimas.
„Pjesėje apjungiau abiejų novelių siužetus, savo kūrybą pristačiau spektakliu, kuriame aktoriai per vieną valandą parodė kelių kartų jonaviečių istorijas. Veiksmo vieta įvardijau mūsų gražią Jonavą, Šventosios upę, Upninkus. Tą magišką akimirką išgirdau plojimus, pamačiau išeinančius aktorius nusilenkti, užliejo tokios geros ir tikros emocijos – premjera įvyko!” – po spektaklio jaudindamasi kalbėjo Eitvydė.
Kūrybinis tiltas – toks buvo Eitvydės sumanymas ir jai pavyko sujungti du krantus – Panevėžį ir Jonavą, į veiksmą įtraukti tų miestų gyventojus. Scenoje jonaviečiams atstovavo nuostabų balsą turinti E. Legienė, dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Bukonių mokykloje-daugiafunkciame centre, K. Adukaitė – Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos projektų vadovė, G. Gutauskas – Jonavos kultūros centro Teatro skyriaus vadovas. Panevėžiečių komandą sudarė J. Miltinio dramos teatro aktorė J. Skukauskaitė ir jau minėtas aktorius-režisierius M. Cemnickas. „Keliaudama su teatralais maršrutu Jonava–Panevėžys–Jonava gyvai pažinau šiuos žmones, mačiau, kaip stengiasi įsijausti į vaidmenį ir kokie jie yra skirtingi scenoje bei užkulisiuose. Visus tuos keturis mėnesius, nuo pirmos repeticijos iki generalinės, aktoriai man buvo geriausi, nuostabiausi, brangiausi žmonės. Jaudinausi, kai bent vienas susirgdavo, veide pamatydavau nuovargį ar nuoskaudą. Visko buvo praeityje. Užtat šiandien džiaugiuosi šiuo pirmuoju kūdikiu, didžiuojuosi artistais ir esu jiems dėkinga už visą tą laiką, kurį skyrė darbui teatre“, – patirtimi dalijosi E. Pranevičienė.
Intriguojantis siužetas
Spektaklio siužete atsiveria mūsų gyvenimo kasdienybė – meilės istorijos, darbas prekybos centre, išdavystė ir sielos kančia. Pjesėje pasakojama, kaip iš Gargždų į Jonavą dirbti atvykusi Gabrielė (Ernestos vaidmuo) prisiglaudžia bendraamžės Kamilės (Kristinos personažas) kambaryje. Vėliau paaiškėja, kad tas pirmas sutiktas vaikinas Arnas (vaidino Gediminas) Jonavos geležinelio stotyje apgaudinėja jas abi vienu metu. Tačiau spektaklio pabaigoje likimas atsisuka prieš patį suvedžiotoją. Valentino dienos proga Kamilė su Gabriele paruošė Arnui „dovanas“. Kaip gyvenimas klostysis visiems šiems meilės trikampio veikėjams toliau, paliekama spręsti žiūrovams.
Kita siužetinė linija atskleidžia prekybos centro direktorės Eleonoros (aktorė Jolita) skausmą. Moteris, sužinojusi apie savo vyro neištikimybę, išsiskiria. Tačiau meilės jausmas nedingsta net ir tuomet, kai šis sukuria kitą šeimą, ją kankina vienatvė ir keistas laukimas. O sužinojusi apie buvusio vyro mirtį, Eleonora retkarčiais atvažiuoja pabūti prie jo kapo, pasikalbėti... Kapas apaugęs žole, nebeprižiūrimas ir taip pat vienišas. Pažintis su į panašią situaciją patekusiu pakeleiviu Liudu (aktorius Marius) suteikia vilčių, kad galbūt gyvenime įvyks pokyčių. Kaip ilgai ji laukė tokios akimirkos, kada įvyks netikėtas susitikimas su kitu vyru ir pagaliau vienatvę pakeis naujas etapas.
Po spektaklio Gabrielę vaidinusi E. Legienė sakė, kad jai vaidmuo labai patiko ir tiko – sugebėjo įsijausti į režisieriaus skirtą rolę ir pabūti tos merginos kailyje. „Atvykau į Jonavą, Gabrielės manymu, didmiestį, norėdama čia dirbti, užsidirbti pinigų ir susirasti draugą. Atrodė, jog viskas klostėsi sėkmingai, tik darbas prekybcentryje buvo varginantis ir sunkus, santykiai su kambarioke prastėjo, buvau išduota mylimojo. Tai man leido suprasti, kad žmogaus išorė, kuri sudaro rimto ir mažai kalbančio žmogaus įvaizdį, gali būti klaidinanti. Man patiko ir tekstai, ir pats Gabrielės personažas, su kuriuo, regis, susitvarkiau. Mat iš prigimties esu paprasta, draugiška, nuoširdi, neribojanti savęs. Buvo įdomu vaidinti kartu su profesionaliais aktoriais, o repetuodami Panevėžyje, jautėmės kaip namie. Man labai patiko. Tiesa, teko įdėti nemažai pastangų ir darbo, bet šiandien turime tai, ko ir siekėme“, – įspūdžiais dalijosi E. Legienė.
Kūrėjos epitetai artistams
Pjesės autorė Eitvydė, stebėjusi visas repeticijas Panevėžyje, sako gerai susipažinusi su kiekvienu spektaklyje vaidinusiu epizodu, matė, kaip ryškėjo aktorių personažai. Buvo nemažai juoko ir malonių epitetų scenoms. Šit, anot jos, panevėžietis Marius esąs „nuoširdus, maištaujantis režisierius. Gerai žinantis, ko nori, nepakenčiantis „falšo“, teisingas“.
„Tai žmogus, kuriuo galima pasitikėti, jei jis imasi darbo, nepasiduoda aplinkinių įtakai, neišduoda ir neatskleidžia savo sumanymų iki pat premjeros, išlaiko intrigą ir neleidžia atsipalaiduoti. Scenoje taip įtaigiai vaidino išgėrusį Liudą, jog tai buvo panašu į realybę. Režisierius tik nusijuokė – neblaivus aktorius niekada nemokės suvaidinti girto personažo...“, – pasakojo E. Pranevičienė.
Kalbėdama apie J. Skukauskaitę, Eitvydė apibūdino ją kaip „itin talentingą aktorę, reiklią, tikslią, fiksuojančią kiekvieną režisieriaus pastabą“. „Jonaviečiams aktoriams kartais nebuvo lengva būti šalia jos, nes profesionalumas imdavo viršų: ji reikalavo ne tik iš savęs, bet ir iš jonaviečių artistų konkretumo, atsakingumo, švarios kalbos ir geros vaidybos“, – pastebėjimais dalijosi pjesės autorė.
Šnekėdama apie G. Gutauską, Eitvydė atkreipė dėmesį į jo humoro jausmą. „Gediminas – geras aktorius, labai mylimas Jonavos jaunimo, turintis savitą vaidybos stilių, nuostabų balso tembrą, pagaunantis bet kokią tarmę. Važiuodami į repeticijas, klausydavome jo pokštavimų su Amerikos lietuvių tarties akcentu. O kai automobilyje parodijuodavo „Valentino ragus“ neva per Amerikos radiją, pasijusdavome tarsi važiuotume per San Francisko tiltą. Jis mums visoms kėlė nuotaiką“, – šypsojosi pašnekovė.
Būdama ne tik novelių kūrėja, bet ir tapytoja, E. Pranevičienė atkreipė dėmesį į K. Adukaitės sugebėjimus. Pirmiausia, anot Eitvydės, mizanscena, kai ji sėdi prieš veidrodį, atskleidžia Kristinos santūrumą, grožį, filosofinius apmąstymus, o ji pati tampa portreto modeliu. „Ši jonavietė jaučia partnerį, yra labai jautri. Tai žmogus, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti, pasijuokti, nelikti įskaudintam. Net ir būnant su ja kartu tyloje, jauti, kad ji tave supranta. Argi ne nuostabu?“ – džiaugėsi pjesės autorė Eitvydė.
Ernesta, kuriai teko Gabrielės rolė, atsiskleidė kaip talentinga ir itin temperamentinga artistė, savo prarastos meilės kančią išsakiusi soline daina. „Ji sukūrė ganėtinai sudėtingą vaidmenį, kuriame žiūrovus turėjo sujaudinti nusivylimas ją išdavusiu vaikinu. Ernesta sugebėjo peržengti tą juodą ribą savyje, pralinksminti kambario draugę ir padėti jai tašką santykiuose su tuo pačiu vaikinu“, – pabrėžė E. Pranevičienė.
Tai tik pradžia
Tą vakarą JKC Didžioji salė buvo pilnutėlė. Dauguma žiūrovų atėjo nešini puokštėmis gėlių – visa erdvė kvepėjo pavasariu ir meile. „Šis spektaklis – tai pamoka jauniems žmonėms apie tauriausią jausmą, kurio niekam negalima sutrypti, išduoti ar mėgautis savyje tūnančia veidmainyste. Aišku viena – ištikimybė ir gebėjimas išspręsti iškilusias problemas yra kiekvieno iš mūsų rankose“, – samprotavo Jonavoje gyvenanti novelių kūrėja.
Šiandien jau galima pasakyti, kad premjera pavyko. Spektaklio grožis ir yra paprastume. Jonavos žiūrovai gali didžiuotis nauju indėliu į mūsų rajono kultūrą, išryškėjusiais jaunų žmonių talentais. Būtų gerai, kad nauja teatralų trupė nenurimtų ir tęstų pradėtą kūrybą.
„Manau, kad nesustosime, nes likome skolingi Juozo Miltinio dramos teatrui, kuris šiuo metu yra remontuojamas. Matyt, ateityje mažais žingsneliais keliausime link Panevėžio, aplankysime ne vieną Lietuvos vietovę. Kiekviena salė turi skirtingą savo kvapą, o kiekviena scena turi savo magiją. Nuoširdžiai dėkoju kiekvienam žmogui, tą vakarą apsilankiusiam spektaklio premjeroje, kiekvienas iki gyvenimo pabaigos išliks brangus mano širdyje, – sakė pjesės autorė E. Pranevičienė, kurios novelių knygos „Vidinė styga“, „Angelų vasara“ ir „Valentino ragai“ jau apkeliavo visą Lietuvą ir įsiliejo į šalies kultūrą.
Irena BŪTĖNAITĖ
