Neįgaliųjų rajono draugijos keliautojai lankėsi Ukmergės rajone, netoli Veprių plytinčioje sodyboje, vadinamoje Lukenskų namais. Kelionės tikslas – prisiminti senąsias valstietiškas virtuvės tradicijas, suvokti, kaip galima derinti šiuolaikinio ir senovinio stalo skonius, puoselėti savo aplinką ir stiprinti tėviškės ryšį su savimi.
Pasirinktoji sodybos šeimininkų bendravimo su atvykėliais forma – vadinamasis lėtasis turizmas. Tik strimgalviais neskubantis žmogus gali nemokamai mėgautis akimirka, žavėtis visais metų laikais, gerbti savo namus ir jų praeitį, jausti asmenybės pilnatvę, kai girdima, matoma, uodžiama, liečiama ir ragaujama.
Pirmiausia įspūdingų namų šeimininkė Rūta papasakojo apie mūsų protėvių valgius ir jų ruošimo būdus, asortimento derinimą prie metų laikų. Ne vienas, žiūrėk, pripratęs prie egzotiškų picų ar sušių, nustemba, išgirdęs, kad dažniau ant stalo reikia turėti šaltienos, paštetų su baravykais, Pekino kopūstų, net tos ne itin malonų kvapą skleidžiančios juodosios ropės. Verta dažniau prisiminti ir net prezidento A. Smetonos virtuvėje pamėgtų bulvių su lupenomis užgeriant raugintu pienu. O kiek prieskonių pajunta mūsų liežuvis, ragaujantis senolių krupniką, kuriame ir kadagio, ir stumbražolės, ir bitkrėslės, ir cinamono, ir gvazdikėlių, ir medaus skonių įvairovė. Nuo blogojo cholesterolio, anot R. Lukenskienės, gydo raugintas ar sūdytas česnako žiedynas. Tik sūdant nereikia persistengti: į vieną litrą vandens užtenka įberti tris šaukštus druskos ir laikyti apie trisdešimt dienų.
Kiekvieno žmogaus organizmui svarbu išlaikyti reikimą virškinimą gerinančių bifido bakterijų kiekį. Kad nereiktų jų ieškoti vaistinėse ar parduotuvių su įvairiais jogurtais lentynose, nepamirškime sūdytų grybų, Feto sūrio (galima sutarkuoti), kramtant juos su žaliomis salotomis, užgeriant paprastu rūgpieniu. Pavasarėjant norisi sustiprinti savo atsparumą ir užgydyti kokias nors žaizdeles, įdrėskimus. Čia padeda obels ir laukinės kriaušės pumpurai, kiaulpienių šaknys. O štai jau dabar iškasta nakvišos šaknis, ko gero, prilygsta 100 gramų jautienos.
Kitą edukacinio užsiėmimo dalį jonaviečiai praleido įdomiosios sodybos meno galerijoje. Čia keliautojų jau laukiantis Česlovas Lukenskas saksofonu grojo savo improvizuojamą melodiją. Jam, dailininkui ir muzikantui, labiausiai „prie dūšios“ avangardinis menas, todėl šioje salėje tiek instaliacijų, asambliažų, abstrakčiosios tapybos darbų. „Bendravimas – taip pat meno kūrinys“,- sakė šeimininkas, teigiantis, kad vadinamojo skurdžiojo meno paskirtis – atrasti kasdienybės grožį, dar svarbiau – ne kažkokį GROŽĮ, o parodyti TIESĄ. Todėl šiuolaikinis menas nieko ir nenori teigti, atskleisti, išskyrus patį save. Č. Lukensko, kaip šiuolaikinio meno kūrėjo, tapyba, instaliacijos eksponuojami Lietuvos ir užsienio galerijose, gamtos erdvėse, o jo sodyboje neretai šurmuliuoja ne tik gurmanų voros, bet ir dailininkų plenerai.
Marius GLINSKAS
