Paskelbtas Miesto naujienos

Moteris, kurianti gyvenimo pasaką

Ketvirtadienis, 22 February 2024 14:19 Parašė 
Karolina su mama Virginija. Karolina su mama Virginija.

Yra žmonių, kurie stebina savo aktyviu dalyvavimu visuomeninėje veikloje, sugebėdami atlikti ir savo tiesiogines pareigas, ir sudominti įvairių sluoksnių gyventojus kultūrinėmis ar sportinėmis iniciatyvomis. Tokia yra ir Karolina Petrenčiuk-Naujokienė, Jonavos kultūros centro (JKC) direktoriaus pavaduotoja bendriems ir ūkio reikalams bei Bukonių filialo renginių organizatorė. Ji yra rajono Savivaldybės tarybos narė, dirba Kaimo reikalų komitete, vadovauja Kulvos bendruomenei, priklauso Jonavos rajono vietos veiklos grupei. Kiekvienos pareigos, nesvarbu, ar jos tiesioginės, ar papildomos, reikalauja laiko ir, svarbiausia, noro dirbti. Apie tai, kas lemia tokį aktyvumą, pasidalyti patirtimi paprašėme šią aktyvią visuomenininkę.

Neblėstantys vaikystės prisiminimai

Visa, kas išvardyta, liečia ne tik mano pašnekovę, bet ir visus mus, kurie dalyvauja jos organizuojamuose renginiuose bei meninės pakraipos užsiėmimuose. Tačiau dar yra ir asmeninis gyvenimas, artimieji, kuriems taip pat reikalingas dėmesys ir švelnumas. Karolina nusišypso: taip, ji esanti dukra, žmona ir trijų vaikų krikštamotė. „Suprantama, kad negali užbrėžti ribos tarp visų veiklų ir giminystės ryšių. Laiko reikia viskam. Yra vidiniai jausmai, kurie kitąsyk šaukia susitikti, aplankyti krikšto vaikus. Juolab kad Lukas, kurį iki šiol vadinu „Lukučiu“, yra mano geriausias draugas. Manau, kad ir jis mane laiko savo drauge. Jam jau dvidešimt metų, taigi galime paanalizuoti daug įvairių  temų. Kol kas sugebu valdyti laiką, neturėdama didesnių konfliktų“, – mintija Karolina.

Moteris neslepia – esanti kaimo žmogus, gimė, augo ir gyvena Abraomo Kulviečio gimtinėje. Nuo mažens stebėjo sodžiaus gyvybingumą, matė, kokių darbų reikalauja gyvenimas kaime. Itin traukė mamos kultūrinė veikla – visos dienos prabėgdavo kuriant, organizuojant, kitaip tariant, judant. Būdama maža mergaitė, ji norėjo būti pastebėta, turėjo polinkį deklamuoti eilėraščius tiek lankydama vaikų darželį, tiek ir būdama moksleivė, pešti piktžoles iš lysvių – visą laiką kažką veikti. Tikėtina, kad tie vaikystėje išryškėję veiklumo bruožai suformavo stiprią ir entuziazmo pilną asmenybę.

„Matyt, tai giliai įsišaknijo manyje – man viskas įdomu, aš noriu kuo daugiau daryti, veikti visiems žmonėms, kad jie galėtų kažką sužinoti, išgirsti, pamatyti. Taigi dirbu ne sau, o kitiems. Kartais pažįstami siūlo apsiriboti tiesioginėmis pareigomis, mesti visuomeninę veiklą. Bet aš taip negaliu. Ir nenoriu. Dar neatėjo laikas. Turiu pavyzdį – savo mamą. Jos ir dabar visur pilna, niekada nenusėdi ramiai: lekia, skuba, kažką veikia. Tokia esu ir aš“, – pasakoja Karolina.

Anot jos, vaikystė buvo įdomi ir aktyvi ir, ko gero, bus įskiepijusi entuziazmą ateičiai. Ypatingas noras turėti įsipareigojimų ir mėginimas vadovauti pasireiškė jau paauglystės metais.  Pavyzdžiui, ji skubėdavo ateiti į pagalbą mamai, organizuojant diskotekas kultūros namuose. Mergaitė įsivaizdavo atliekanti apsaugos darbuotojos vaidmenį – stebėdavo, ar kas iš klasės draugų už kampo nerūko, ar kartais nemėgina atsinešti alkoholio.  „Jei pastebėdavau tokį pažeidėją, pagrasindavau, kad pasakysiu mamai. Ir, patikėkite, jaunuoliai manęs klausydavo, gal bijodavo mamos, kad kitąsyk nebeleis į vakarėlį? O iš tiesų nieko neskųsdavau, tik žodžiais pagąsdindavau. Šiandien negaliu nesišypsoti – mane vertino kaip tikrą „apsauginę“. Turėjau ir specialią kepuraitę, ir ženklelį. Aš pati niekada nebuvau diskotekų dalyvė, nes ėjau „rimtas“ pareigas“, – juokiasi moteris.

Iš prisiminimų neišdyla šešiametės  Karolinos noras eiti į pirmą klasę kartu su metais vyresniu kaimynų sūnumi. Bet tokio amžiaus vaikų į pradinę nepriimdavo. Tačiau mergaitė taip norėjo kartu su kaimynystėje gyvenusiu Valentinu lankyti pirmą klasę, kad savo zyzimu paskatino mamą eiti pas mokyklos direktorių ir prašyti, kad jos dukrą priimtų mokytis. Susitarti pavyko su sąlyga, kad mergaitė per vasarą išmoks skaityti ir rašyti. „Patikėkite – atlikau užduotis. Taigi į pirmą klasę pėdinau kartu su kaimynu. Mes su juo buvome tikri bičiuliai, kaip kokie šeimos nariai. Mūsų kiemo  lysvėse sėdavome, laistydavome, abu ravėdavome ir laukdavome rezultatų, o užaugintą derlių pasigardžiuodami kartu suvalgydavome. Vėliau jis išsikraustė į Jonavą – mudviejų keliai išsiskyrė...“, – dalijasi prisiminimais Karolina.

Kaimas – brangiausias kampelis

Pašnekovės teigimu, domėtis pasaulio ir Lietuvos įvykiais ji pradėjo neturėdama nė dešimties metų. Mat gyvenimas susiklostė taip, kad užsimezgė draugystė su Jonu Klemensu Sungaila. „Jis man pasakodavo apie politinę padėtį, o aš išsižiojusi jo klausydavau. Dar tada, būdama vaikas, žinojau Seimo narių pavardes, svarstomus klausimus ir Lietuvoje vyraujančias problemas. Šiandien galiu pasakyti, kad Jonas buvo kelrodė žvaigždė, padėjusi tvirtus pamatus mano tolesnei pasaulėjautai. Studijuodama Aleksandro Stulginskio universitete, „Lyderystės“ temai pasirinkau ne kokią Europos ar pasaulio įžymybę, bet pristačiau savo rajono politiką, senelį Joną ir vienintelė  studentų grupėje gavau aukščiausią įvertinimą. Juo didžiavausi ir didžiuojuosi“, – prisipažįsta K. Petrenčiuk-Naujokienė.

Gerai pažindama kaimo gyvenimą, Karolina sako, kad būtent čia galima pajusti tikrą laisvę ir ramybę. „Atvirai pasakysiu –  neįsivaizduoju, kas mane galėtų išvaryti iš šio mielo kampelio. Man patinka gyventi Kulvoje. Čia ir  žmonės kitokie, gal daugiau jų yra vyresnio amžiaus. Džiugu, kad aš, kaip kaimo bendruomenės pirmininkė, galiu  surengti kokią šventę. Sakykime, prieš valstybines ar Kalėdų šventes norisi papuošti gatvių pavadinimus tam tikrais simboliais. Mieste to nepadarysi. Kaime galiu save realizuoti iš tos gerosios pusės, prisidėti, kad gyvenimas būtų įdomesnis. Man patinka ir paukščių čiulbesys, ir šunų lojimas, ir kitokie mieste neįprasti garsai. Antra vertus – mėgstu vyriškus darbus, kurių mieste neturėčiau. Pavyzdžiui, labai patinka pjauti žolę, skaldyti malkas, sukasti šiltnamį. Tenka konkuruoti su tėčiu ar vyru. Bet šie darbai man pačiai teikia malonumą, tai stengiuosi pirmoji griebtis šių reikalų“, – pastebi moteris.

Šaukia vidinis balsas

Prieš septynerius metus Karolinai patikėtos Kulvos bendruomenės pirmininkės pareigos. Tai ir atsakomybė, ir rūpestis, nes vidinis balsas neleidžia ramiai sėdėti ir laukti stebuklo, kuris kažką nuleis iš aukštybių. Tad pati planuoja, tariasi su aktyviais gyventojais, kaip ir ką padaryti. Šiemet bendruomenė minės veiklos 20-metį. Šventė dar ganėtinai toli, bet pirmininkė jau dabar dėlioja detales, kurdama jubiliejaus mozaiką.

Pasak Karolinos, žmonės vis labiau užsidaro savo narveliuose, tampa uždaresni, sunkiai išviliojami į renginius ir t. t. K. Petrenčiuk-Naujokienės nuomone,  Kulva įsikūrusi netoli Jonavos, automobiliu lengvai pasiekiamas Kaunas. Galbūt ne viena šeima renkasi miestuose vykstančius renginius ar koncertus. „Todėl sunkiau pritraukti žmones į sueigas čia, vietoje. Bukonyse, kur dirbu renginių organizatore, yra lengviau, nes tą vietovę nuo miestų skiria nemažas atstumas. Kartais, matydama savotišką sąstingį, leidžiu sau atsiriboti nuo renginių ar kokių savų idėjų. Manau, tegul pabūna tyla, o paskui vėl imuosi darbų, nes negaliu pasiduoti ilgesnei ramybei – ir užsikuria vidinis varikliukas. Džiaugiuosi savo kaimo bendruomenės nariais, kurie yra veiklūs, dalyvaujantys įvairiose iniciatyvose. Jie stengiasi, rūpinasi, kad Kulvos gyventojus kažkuo nudžiugintų, tad norėtųsi, jog ir sodiečiai vertintų visų bendruomenės narių pastangas“, – dalijasi patirtimi pirmininkė Karolina.

Ne visos seniūnijos turi erdvias dvarvietes, kuriose būtų galima organizuoti masinius renginius. Kulva gali didžiuotis didžiuliu parku, kur ošia seni ąžuolai, šlama liepos, auga kitokie medžiai ir krūmai. Tai vieta, sulaukianti nemažai Lietuvos ir užsienio turistų, norinčių pamatyti takus, kuriais kadaise vaikščiojo kultūros nešėjas ir puoselėtojas A. Kulvietis. Dvaras – tinkamiausia vieta masinėms šventėms, sutraukiančioms svečių ir iš kaimyninių rajonų. Anot Karolinos, bene daugiausia lankytojų ši erdvė sulaukia vestuvių muzikantų konkurso metu. Tai, pašnekovės teigimu, esąs šilčiausias renginys, kuriam ji atiduoda visą savo širdį. „Šiame konkurse kasmet dalyvauja vis gausesnis būrys atlikėjų, o dvaro teritoriją užpildo iš visos Lietuvos atvykę žiūrovai. Tai nemokamas koncertas, kuriame skamba įvairi muzika. Labai smagu, kad kiekvienais metais gerėja atlikėjų kokybė. Tai pastebi ir kompetentingi vertintojai. Organizacinio darbo prieš konkursą būna labai daug. Bet kai šventė baigiasi ir „nusileidžia uždanga“, kaip aš sakau, ateina keistas, kiek  graudus jausmas, kad atsisveikinome iki kitų metų. Tokia jauki, bet labai prasminga ramybė“, – pasakoja K. Petrenčiuk-Naujokienė.

Kūryba – tai  pabuvimas su savimi

Veikliai moteriai atsipalaiduoti ir užmiršti rūpesčius padeda meditacija. Daugelis susiimtų už galvos. O Karolina sako, kad tai esąs būdas ne tik pabėgti nuo nuovargio, bet ir grožio kūrimas, ieškojimas ir meniškos sielos atskleidimas. Kartą lankydamasi dailės terapijos užsiėmimuose, Karolina užkibo ant „taškavimo“ kabliuko. „Mane tiesiog sužavėjo tokia kūryba.  Tai primena mandalas. Reikia akrilinių dažų, specialaus kartono, susibraižyti norimą vaizdą ir taškuoti. Tiesiog užveda – klausausi klasikinės muzikos ir dirbu. Dailininkės anytos įkvėpta vedžiau edukacijas ir Kulvos, ir Bukonių gyventojams, norintiems pajusti meno džiaugsmą. Beje, smalsuoliams aiškinu ne tik taškavimo paslaptis, bet mokau pasigaminti odinius pakabukus ar kitokias smulkmenas. Pastaruoju metu įnikau į žvakių gamybą – prisipirkau šiam tikslui reikiamų medžiagų. Vyras sunerimęs, kad mano kampelyje, kuriame  „sandėliuoju“ visoms meno sritims reikalingas priemones, greitai nebeliks nė pėdai vietos. Įsigijau medžiagų kvapams gaminti, bet ši veikla manęs „neužkabino“. O štai taškavimas, spalvotų ir kvepiančių žvakių gamyba žavi – šiam malonumui atiduodu nemažai laiko. Tokia veikla – tai pabuvimas su savimi“, – atsiveria Karolina.

Jos darbo diena trunka apie 12 valandų. Jeigu penktadieniais renginių nebūna, moteris atsipalaiduoja ir pailsi klausydamasi patefono muzikos ir, jos žodžiais tariant, „kaifuodama“.  „Klasikinė muzika – man tikra palaima. Daugelis nesupranta, o jos man reikia ir norint paverkti, ir pasidžiaugti, ir energijos pasisemti“, – teigia ji.

Pašnekovė neneigia – ji patenkinta gyvenimu, nėra žmogaus, kuriam pavydėtų. O jei  pasitaiko pavydžių asmenų, stengiasi jų vengti. „Reikia džiaugtis, jei žmogui sekasi, o ne pavydėti ir pykti. Tokia yra mano nuostata“, – sako veikli moteris, pridurdama, kad niekada nepritarė ir nepritars „povandeninėms“ srovėms, nes gerų rezultatų galima pasiekti atvirais pokalbiais, o ne užkulisinėmis intrigomis.

Jaučio ženkle gimusi Karolina karjeros užmojų dar nepasakoja, bet mano, kad „iš gyvenimo reikia imti viską, ką jis duoda, nes gyvename tik vieną kartą“.  Jos genai ir meilė gyvenimui valdo ir šios moters veiklą – kurti, dalyvauti, eiti pirmyn.

Paskui Jaučio ženklą

Praeityje mėgusi žalią spalvą, šiandien ji pabrėžia: „Be raudonos – nė žingsnio, net mano automobilis yra raudonas. Esu gimusi Jaučio ženkle, šiam gyvūnui raudona spalva suteikia energijos. Matyt, taip pat ji veikia ir mane.“

Sveikindami Karoliną, neškite gerberų puokštę, tai jos mėgstamiausia gėlė, nes „yra trapi, švelni“.

Sunku išskirti vieną metų laiką – Karolinai visi jie nuostabūs: „Mėgstu gerti kavą ir žiūrėti per langą į dvaro parką: matau, kaip sukasi visų metų ratas. Veikia girgždantis sniegas, vasarą prašuoliuojanti stirna, pavasaris atneša gimimo dieną, rudenį auksu tviska lapų margumas. Tai gyvenimo pasaka.“

„Man labai patinka gaminti maistą, tam skiriu nemažai laiko, dėl šio užsiėmimo neretai konkuruojame abu su vyru. Labiausiai mėgstu jūros gėrybes – galėčiau valgyti jas 24 valandas per parą, – nusišypso K. Petrenčiuk-Naujokienė ir priduria: – Su manimi gyventi nelengva. Esu dėkinga savo šeimai bei vyrui Karoliui už jo supratimą, gerumą, paramą ir meilę.“  

Irena BŪTĖNAITĖ

Nuotraukos iš  K. Petrenčiuk-Naujokienės asmeninio albumo.