Daugelis esame girdėję apie Romos miestą, stovintį ant septynių kalvų. Jonava kalvomis negali pasigirti, bet tarpukariu nedideliame miestelyje veikė septynios sinagogos. Tad šabo metu žydai turėjo galimybę pasirinkti jiems labiausiai patinkančią vietą maldai.
1750 m. miestelis gavo privilegiją steigti čia gyvenvietę. Norint prisikviesti žydus į naujai statomą miestą, 1777 m. vyskupas Juozapas Kosakovskis pastatė sinagogą (kiti šaltiniai teigia, kad pirmoji sinagoga pastatyta 1780 m.), skyrė dvaro lėšų rabino išlaikymui, davė žemės plotą kapinėms ir įrengė ritualinę pirtį. Už mažą žemės mokestį išdalino sklypus namų ir prekyviečių statybai, parūpino medienos.
Abraomas Šmuilovičius buvo vienas pirmųjų, gavusių privilegiją mieste laisvai prekiauti, įkurti karčemą ir užsiimti norimu verslu. Panašiomis sąlygomis atsikėlė 40 šeimų, o vėliau jų skaičius augo. 1789-aisiais mieste gyveno 119 įvairių tautų šeimų, tarp kurių buvo 59 žydų šeimos. Vadovaudamiesi išlikusiais rašytiniais šaltiniais, pamėginkime pažvelgti į Jonavos sinagogų buvimo vietas, jų specifiką bei puošybą.
Gaisrai tikėjimo nesugriovė
100-mečio laikotarpiu duomenų apie sinagogų skaičių sunku surasti. Dabartinėje Vilniaus gatvėje, anuomet turėjusioje Iškalos pavadinimą, galimai buvo žydų mokykla arba mokomoji sinagoga, dar vadinama Beit Medrash Hagadol – studijų namai. Dažniausiai veikdavo dvi sinagogos: viena – pagrindinė, maldos namai, o kita – mokomoji.
1870 m. Jonavos sinagogoje kilo gaisras. Ją atstatyti padėjo Irkutske gyvenantis kraštietis Jehoshua Hešelis Meilakhovičius. Jis paaukojo tūkstantį rublių remontui ir nupirko tris sidabru papuoštas toras trims sinagogom. Dokumentuose nenurodoma, iš kokių medžiagų pastatai pastatyti, bet greičiausiai buvo ir medinių, ir mūrinių.
1876 m. minimos keturios sinagogos, o po trijų metų pastatyta dar viena. 1884 m. didžiuosiuose mokymo namuose „Beit midraše“ („Beit midrašas“ – maldos namai, skirti Toros mokymams) vyko Talmudo draugijos šventė, kurioje dalyvavo ir svečių iš kitų miestų. 1893-iaisiais jau skaičiuojami septynių sinagogų pastatai – mūriniai ir du mediniai. Atrodytų, kad mieste stovėjo devynios sinagogos, bet kitur minimos tik septynios, tai iš jų galėjo būti dvi medinės.
1894-aisiais mieste kilusio didžiulio gaisro metu sudegė 212 namų, 96 smulkios parduotuvės, 3 sinagogos, miestelio valdyba ir daug ūkinių pastatų. Po gaisro apribota, o kai kuriose vietose uždrausta statyti medinius namus. Nuo tada Jonavos senamiesčio pagrindinėse gatvėse buvo statoma daugiausiai mūrinių pastatų, nors tuoj pat už jų buvo pilna ir medinukų. 1899–1903m. išgrysta aikštė prie sinagogos, tikriausiai tai buvo kohalo (žydų bendruomenės vietinė savivaldos institucijos) kiemas.
Sodų gatvėje – maldos namų centras
1905 m. Jonavą vėl nusiaubė didžiulis gaisras – liepsnos sunaikino didžiąją dalį miesto ir kelias sinagogas, bet 1909 m. jau buvo atstatytos ir veikė visos 7 sinagogos.
Kaip jos atrodė ir kuriose tiksliai vietose jos stovėjo, šiandien būtų sunku nustatyti, nes pokariu pastatyti daugiabučiai ir nauji namai sudarkė senojo miesto struktūrą. Iš menkų prisiminimų ar pastebėjimų spaudoje galima atkurti tik buvusių šventovių fragmentus.
Geriausiai žinomas pastatas išlikęs iki mūsų dienų Sodų gatvėje, kuriame po Antrojo pasaulinio karo buvo kepami konditerijos gaminiai. Anksčiau čia buvo baltoji sinagoga „Beit midraš“, studijų namai. Ji buvo skirta pastovioms Toros studijoms. Čia rinkdavosi žinovai, kurie buvo laikomi tikraisiais amžinosios Toros ugnies sergėtojais. Šioje sinagogoje vaikai buvo mokomi tikėjimo tiesų.
Šalia baltosios stovėjo raudonų plytų choralinė sinagoga, priklausiusi visai bendruomenei. Šios dvi Sodų gatvėje veikusios sinagogos, kurias skyrė Vilniaus gatvė, dominavo pagrindinis maldos centras. Už jų, Vilniaus gatvėje, buvo nedidelė Liubavičių chasidų sinagoga. Akmentašiai taip pat turėjo savo maldos namus. Jų keturkampio formos pastatas buvo mažiausias, visada tvarkingas, skoningai įrengtas ir kvepėjo poliruotu ąžuolu. Į jį rinkdavosi turtingesni pirkliai, žemės savininkai, kalviai, kepėjai ir vidutiniai verslininkai.
Smulkesnieji prekybininkai lankydavo „kromelninkų“ sinagogą, buvusią Klaipėdos gatvėje. Dabar ten įsikūrusi maisto prekių parduotuvėlė, iki šiol išsaugojusi buvusių maldos namų sienų fragmentus. 1930 m. amatininkas Meiras išbalino siagogos vidų, o Hiršas Kupnis išdrožė skulptūrą su dviem į viršų iškeltais sparnais ir iškištu liežuviu. Nors toks drožinys daugelį gąsdino ir kėlė baimę, bet buvo tikima, kad jis apsaugo nuo blogio.
Dar viena sinagoga stovėjo atokiau nuo senamiesčio, dabartinėje J. Ralio gatvėje. Manoma, kad ji pastatyta tarpukariu, nes buvo vadinama naująja sinagoga. 1933 m. Vytauto Didžiojo universiteto studentas Natanas Grinblatas savo darbe apie sinagogų tapybą užsimena ir apie joje esančius piešinius. Ant sienų buvo nupiešta dvylika simbolių, reiškiančių dvylika Izraelio genčių. Plačiau piešiniai neaprašomi, bet minimi tokie simboliai, kaip vanduo, kalavijas, asilas, vilkas, liūtas ir gyvatė. Kas jų autorius, nežinoma. Šis N. Grinblato darbas saugomas Kaune, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje. Ar panašių tapybos elementų buvo ir kituose maldos namuose, žinių neišliko.
Rabinų seminarija
1940 m. Į Jonavą iš Lenkijos miesto Klecko buvo atkelta rabinų seminarija. Prašyme Švietimo ministerijai rašoma, kad akademinė seminarijos bendruomene nori įsikurti laikinai, kol gaus vizas išvykti į Palestiną ar Ameriką. Mokymo įstaiga, kurioje studijavo apie 180 studentų, veikė neilgai, bet buvo sukūrusi reikiamus blankus su šio miesto įvardijimu. Rabinų seminarijos rektoriaus pareigas ėjo Aronas Kotleris. Nežinia, ar seminaristai gavo leidimus išvykti, ar 1941-aisiais prasidėjus karui pasitraukė iš miesto.
Tarp daugelio sinagogų Jonavoje buvo ir nemažai rabinų. Pamaldas sinagogoje galėjo vesti ješivoje (specialioje religinėje mokykloje) studijavęs asmuo, kurį pasirinkdavo bendruomenė, patikėdama jam vadovavimo ir priežiūros teises. Mažose sinagogose buvo savo tvarka, bet didžiajai sinagogai vadovavo paskirti rabinai – registravo viso miesto gimimus, vedybas bei mirtis.
Dešimtmečių laiko tarpas nesuteikia galimybės išsamiau papasakoti apie anuomet dirbusius šventikus. Išliko užrašytų duomenų apie paskutiniuosius rabinus – Caimą Itzchaką Silmaną ir Nachumą Baruchą Ginzburgą.
Silmanas buvo gerai žinomas rabinas, kurio konsultacijomis naudodavosi ir atvykėliai iš kitų miestų. Jis itin rūpinosi vaikų auklėjimu Toros dvasia. Šio rabino iniciatyva ir lėšomis buvo įsteigta religinė Javnės mokykla, kurioje mokėsi 200 vaikų. G. I. Silmano lėšų indėlis prisidėjo statant žydų ligoninę, naują pirtį ir skerdyklą. Jo namai buvo atviri ne tik žydams – bet kuris miestelėnas galėjo užsukti ir paklausti patarimo ar paprašyti pagalbos sprendžiant teisminius ginčus. Rabinas mirė 1930 m., būdamas 53-ejų.
Jį pakeitė N. B. Ginzburgas. Šis rabinas buvo ne mažiau gerbiamas. 1940 m. jis ėjo Lietuvos rabinų vykdomojo komiteto pirmininko pareigas. 1941 m. prasidėjus karui, šventikas turėjo ne vieną galimybę pasitraukti iš miesto. Tačiau jis nesutiko palikti sinagogos ir savo bendruomenės. Rabino N. B. Ginzburgo gyvenimas baigėsi tragiškai – su paskutine žydų grupe, kurią sudarė daugiausia moterys ir vaikai, buvo sušaudytas Girelės miške už Jonavos.
Griūvanti sinagoga šaukiasi pagalbos
Gal kada nors pavyks surasti užrašytų prisiminimų apie vieną ar kitą pastatą, gatvę, kraštovaizdį. Tokie pasakojimai turi neįkainojamą vertę, nes jie liudininkų matytus vaizdinius apie miestą, kraštą, gimtinę, perkelia į mūsų dienas ir pateikia kaip išgyventą istoriją ateinančioms kartoms. Tokių užrašytų prisiminimų tikrai yra, bet jie likę kažkur užsienyje ir nežinia, ar kada suras kelius į mūsų kraštą.
Daugiau, kaip prieš 80 metų nutilo Jonavos sinagogų balsai. Miestelėnai negirdi iš ten sklindančių garsų, daugelio net pamatų nebeliko. Eidami Sodų gatve, pajusdavome šviežių kepinių kvapą, sklindantį iš buvusios sinagogos pastato. Gaila, kad šiuo metu statinys paverstas duonos kepyklos sandėliu.
Norisi tikėti, kad ateis laikas, kada ta vienintelė sinagoga bus atnaujinta ir pakvies miestelėnus į renginius ar parodas. Bet tam reikia iniciatyvos. Būtų malonu supažindinti ekskursantus bei miesto svečius su žydų kultūra, tradicijomis, papročiais, su kuriais Jonava užaugo ir kurie buvo neatsiejama klestėjimo dalis.
Kol kas kasdien vis labiau nykstantis pastatas stovi užmirštas ir apleistas. O juk jis galėtų būti dar vienu lankytojų traukos objektu Jonavoje...
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
