Per žiemos ir pavasario apeigas mūsų protėviai duoną aukodavo namų, ugnies, vandens ir kitoms dievybėms. Tos apeigos prasidėdavo vasario pradžioje. Pirmosios to mėnesio dienos buvo skirtos Perkūno, Žalio medžio ir ugnies pagerbimui. VASARIO 5 DIENA buvo paskirta ugnies deivei motinai Gabijai, kurios garbei kepdavo apeigų duoną.
Žūtbūt išlikti gyviems
Pasak archeologės Pranės Dundulienės, duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Manoma, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Galimas daiktas, kad iš šių javų miltų buvo gaminama nerauginta storų apvalių blynų pavidalo duona.
Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų. Tai rodo, kad juos augino jau tais laikais, kai indoeuropiečių gentys dar nebuvo susiskirsčiusios į etnines grupes.
Pagrindinis mūsų protėvių tikslas buvo žūtbūt išlikti gyviems, kaip nors pramisti. Medžiodami ir rinkdami uogas, šaknis, jie atkreipė dėmesį į pirmąsias kviečių, javų, avižų kultūras. Žmonės pastebėjo, kad šie augalai geriau dera purioje, drėgnoje dirvoje. Ilgą laiką grūdai valgyti vieni, termiškai neapdoroti. Tik vėliau išmokta juos sutrinti akmenimis ir iš gautų miltų virti košę. Taip atsirado pirmoji duona – tiršta košė. Kai kurios Afrikos ir Azijos tautos iki šiol iš miltų ir vandens gamina viralą, atstojantį duonos paplotį.
Senaisiais laikais kviečių grūdai itin sunkiai atsiskirdavo nuo varpos. Žmonės išsiaiškino, kad pakaitintus grūdus lengviau išlukštenti, todėl surinktus kviečius pradėjo šildyti ant įkaitintų akmenų, sudėtų į specialias duobes. Mūsų protėviai gana greit suprato, kad iš skrudintų smulkintų grūdų, sumaišytų su vandeniu, išeina daug skanesnė košė. Taip maždaug prieš 6,5 – 5 tūkst. metų žmonės išmoko apdoroti ir kultivuoti kviečius bei miežius. Panašiu laiku išrasti ir rankiniai malūnai, pradėtos statyti krosnys.
Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai – II tūkst. pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų atkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Kasinėjimų tyrimai rodo, kad gyventojai duoną vartojo mažiausiai prieš kelis tūkstančius metų. Ji buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Duonos paplotis dedamas ant įkaitintų akmenų, uždengiamas moliniais smailiadugniais puodais. Jų rasta Šventosios (Kretingos raj.) ir Kretuono gyvenvietėse (Švenčionių raj.).
Duonos archaika
Archainės sakmės sako, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstino Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti - palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą. Vadinasi žmogus valgo šuns dalies duoną.
Archeologai spėja, kad duonos papločiai atsirado atsitiktinai – grūdų košės netyčia išsiliejo ant įkaitusio paviršiaus ir masė pavirto į rausvą paplotį. Jis nustebino žmogų savo maloniu kvapu, apetitą keliančia išvaizda ir skoniu. Nuo tada imta kepti papločius be raugo. Tiesa, kieti, padegę rudos masės papločiai mažai kuo priminė dabartinius dailius kepalaičius, bet būtent jie laikomi dabartinės duonos prototipu.
Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Minsko gubernijos kaimelyje, prie Beržūnos upės, kur gyveno asimiliavęsi su baltarusiais lietuviai, net 1888 m. vienas valstietis laikė žalvarinę 4,5 cm aukščio statulėlę, kurią apylinkės gyventojai senoviniu papročiu garbino kaip dievaitį. Prie jo kojų buvo laikoma „duona“ (akmenėlis, nutekintas kaip bandelė), kurią žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Dvasininkai sužinoję apie šį pagonišką paprotį, dievaitį ir jo duoną norėjo konfiskuoti. Tačiau valstietis suspėjo statulėlę paslėpti tarp akmenų. Dvasininkai surado tik „dievaičio duoną“, kurią atėmė ir atidavė Taturo muziejui Minske. Iš ten ją gavo Jonas Luckevičius ir šitą istoriją papasakojo J. Basanavičiui.
Agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja
Atsiradus žemdirbystei, centrinę vietą ideologijoje užėmė žmogus – žemdirbys, pirmiausia moteris – žemdirbystės išradėja ir jos plėtotoja, seniausių agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja. Tuo metu sparčiai plito pramotės kultas, susijęs su vaisingumo garbinimu. Apie moterį koncentravosi žemdirbių pasaulėjauta su derlių saugančiomis moteriškos lyties dvasiomis bei būtybėmis.
Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Savo išaugintą duoną ji apsupo magija, sakrališkumu, įpynė į liaudies žodinę kūrybą: patarles, priežodžius, pasakas, sakmes ir kt.
Per tūkstantmečius mūsų protėviai sukūrė daug derliaus dievybių, javų dvasių, nuo kurių priklausė javų derlius. Archeologas J. Lasickis (XVI a.) rašo, kad pirmąjį nedidelį pašautą į krosnį duonos kepalėlį, tatviršį, paženklintą pirštu, žemaičiai aukodavo namų ugnies deivei motinai Gabijai (Matergabijai). Kepalėlį turėjo teisę valgyti šeimininkas ir jo pati. Dar apie 1924 metus Pilypų k. (Švenčionių raj.), kepant duoną, pirmiausia padarydavo paženklintą iš galo pirštu mažą kepalėlį ir jį pagarbiai kepdavo priekrosnyje ant žarijų. Iškepusį šaukšto galu raikydavo į riekeles ir dalydavo visiems šeimos nariams.
Labai panašus duonos kepalėlis būdavo kepamas krikščionių ugnies globėjai šv. Agotai. Jos šventė sutapo su senovės lietuvių Gabijai skirtomis apeigomis, vykusiomis vasario pradžioje. Tada bažnyčiose šventindavo šv. Agotos duoną (senovėje skirtą ugnies deivei Gabijai) ir atlikdavo ugnies garbinimo apeigas, kurias katalikų bažnyčia perėmė iš pagonių. Svarbiausias tų apeigų tikslas būdavo aukoti namų deivei Gabijai duoną, kad ji saugotų namus nuo gaisro. Sudžiovintą apeigų duoną žmonės laikydavo namuose tikėdami, kad tada nekilsiąs gaisras, o jei kiltų, tai ugnies deivei pašvęsta apeigų duona galėdavusi jį užgesinti. Todėl per gaisrą tokią duoną nešdavo apie degantį namą ir įmesdavo į gaisravietę, kad ugnis nebesiplėstų. Kiti su tokia duona eidavo į laukus, kad vėjas pasisuktų į tą pusę ir sudegtų tik degantis trobesys.
Pažymėtina, kad mūsų žmonės ilgai nesiskyrė su namų židinio ugnies deive Gabija. Maldose kreipdamiesi į šv. Agotą, būtinai pridėdavo ir Gabiją.
Apeigų ir papročių kultai
Rašytiniuose šaltiniuose ir etnografinėse paralelėse ypač akivaizdus ypatingas apeiginės duonos ryšys su mirusiųjų kultu. Tai atsirado iš tikėjimo, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuose augino duoną ir to darbo išmokė savo palikuonis. Todėl įvairiose žemdirbių apeigose nebuvo pamirštos vėlės: pavasarį pradedant laukų darbus ir rudenį nuėmus derlių protėvių vėlės buvo vaišinamos duona.
Apeiginiai duomenys rodo, kad duonos kepimo mirusiems papročio genezė siekia kaplinės žemdirbystės laikus. Perduodamas iš kartos į kartą, paprotys pasiekė XX a. pirmuosius dešimtmečius. Tai sakytų, kad duonos garbinimo tradicijos tiesiogiai sieja gyvuosius jos augintojus su nuėjusiomis kartomis.
Žmonės tikėjo, kad laikančio rankoje Gabijos bei šv. Agotos duoną netrenkiąs Perkūnas. Tokią duoną apie Dysną (Ignalinos raj.) motinos įdėdavo sūnums, einantiems į karą, kad juos saugotų nuo kulkų. Apie Dieveniškes šią duoną ir druską artojas, eidamas pirmą kartą arti, pririšdavo prie ienos, eidamas sėti – prie sėtuvės, tikėdamas, kad kaitrūs saulės spinduliai neišdeginsią pasėlių. Senoviniu papročiu mūsų žmonės šios duonos dėdavo į statomo namo pamatus, kad jis būtų apsaugotas nuo gaisro ir kito blogio. Tos duonos žmonės nešdavosi į mišką, kad juos aplenktų ugninga gyvatės geluonis.
Lietuviai, kaip ir kiti baltai, senovėje pradėdami valgyti duoną, pirmus jos kasnius mesdavo į ugniakurą ugnies deivei bei prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms. Plačiai buvo žinomas paprotys mėtyti į krosnį duoną, iškeptą iš pirmųjų rugių, taip pat pilti iš pirmųjų miežių padarytą alų. Tai pirmosios aukos namų židinio deivei Gabijai.
Duona buvo aukojama ir vandeniui arba upėse, ežeruose, jūroje ir kt. Tariamai gyvenančioms dievybėms, kurios, kaip tikėjo žmonės, reikalaujančios aukų. Vandeniams žmonės iš rudens aukodavo kepalą duonos – jį įmesdavo į vandenį. Eidami maudytis, įmesdavo duonos, kad nepaskęstų. Ieškodami paskendusio, paleisdavo plaukti duonos kepalą tikėdami, kas sustosiąs toje vietoje, kur guli skenduolis. Tuo pačiu tikslu paleisdavo ant vandens apverstą duonkepę ar puskepalį duonos su įstatyta degančia žvake.
Duonelė šventa
Ir stovi prie duonos geldos
Trys aukštos moterys: Duona,
Žemyna ir Motina. Ir visos trys
Supa medinę duonos geldą...
(E. Mieželaitis)
Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Ji buvo labai gerbiama, vadinama šventa, duonai buvo suteikiamos žmogiškos savybės: ji maitina žmones, juos myli, verkia tinginio valgoma, užgauta pyksta, išeina iš namų. Todėl neatsitiktinai Vilniaus jėzuitų kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštis „Liber Fructuum spiritualium“ 1718 – 1719 m. rašo, kad dar tuo metu dvasininkai žinojo, jog kaimiečiai su pagarba taria penkių dievaičių vardus: Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona.
Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Žmonės manė, kad pakelta ir pabučiuota duona nebepykstanti ir neišeisianti iš namų. Kai kurie dzūkai, taip pat pietryčių aukštaičiai nukritusios ant žemės duonos neimdavo, tikėdami, kad ją suvalgys tuose namuose gyvenančios mirusiųjų vėlės, kurios visada laukiančios aukų.
Duona – pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi į svečius, taip pat grįždami atsinešdavo tų namų duonos. Ją dalindami šeimos nariams, sakydavo, kad per lauką pernešta ir iš kitur atnešta duona yra šventa ir skani.
Visur Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paprotys, išleidžiant į namus atitarnavusį samdytą piemenį ar kitą samdinį, būtinai įdėti kepalą duonos drauge su kitu maistu. Dzūkai tokį davinį, kuriame svarbiausia buvo duona, vadino kūčia, kitur – paviržiu. O piemenukui išginus ankstų rytmetį karves, skaniausias ir brangiausias dienos davinys buvo duonos riekė. Nors nutikdavo ir taip, jog skūpesnė šeimininkė ir tos riekės pagailėdavo.
Duona senovėje buvo ne tik maistas, bet ir vaistas. Ja dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką: gabalėlį duonos užkalbėdavo ir sušerdavo ją šuniui, kad šis ligą suėstų. Duona buvo naudojama užkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo. Jei žmogų ar gyvulį apkrėsdavo pasiutęs šuo, taip pat gydydavo duona.
Dzūkai per užgavėnes džiovinta duona gydydavo žaizdas. Duonos duodavo sergantiems gyvuliams, apsiveršiavusioms karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos. Eidami pirkti gyvulių, ypač paršelių, nešdavosi duonos ir ją atiduodavo tiems, iš kurių nupirkdavo gyvulį, kad iš pardavusio neišeitų ta gyvulių veislė.
Duona buvo apdainuojama visų poetų ir rašytojų. B. Mackevičius rašo: „Nuolat liesdami kvepiančios duonos riekes, pripratome prie duonos kaip prie oro, kuriuo kvėpuojame, kaip prie saulės, nešančios žemei gyvybę, ir seniai nustojome rinkti nuo stalo į saują jos trupinius. Sverdami ūkininkų derlių šimtais ir tūkstančiais tonų, dažniausiai užmirštame, kad tikrojo duonos svorio negalime išreikšti tokiu matavimu. Ir šių dienų poetai ją vadina šventa“.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
