Kadaise kaukės dėvėtos tik apeiginiais tikslais, jomis siekta palenkti aukštesniąsias jėgas žmogaus naudai. Anot papročių tyrinėtojo dr. Arūno Vaicekausko, anksčiau šventai tikėta, kad kaukė turi savarankišką galią, ją užsidėjęs žmogus virsdavęs tuo, ką ji įkūnija anaiptol ne perkeltine prasme. Ir nors šiandien kaukė – neatsiejama karnavalinio kostiumo dalis, tačiau kadaise jas galėdavo užsidėti ne bet kas, o ir pats persikūnijimo veiksmas laikytas didžiai pavojingu.

Kauk – kaukas - kaukolė

Etnologai teigia, kad lietuvių žodis „kaukė“ yra kilęs iš bendrašaknių žodžių „kaukas“, „kaukolė“ ir byloja apie šio daikto sąsajas su anapusiniu pasauliu. Paprastai teigiama, kad kaukas yra namų dvasia, vadinamojo chtoninio, t.y. požeminio pasaulio dievybė. Tačiau kaukas yra ne tik dvasia, bet ir kūdikis iki krikšto ar nekrikštyto kūdikio vėlė. Virsmo (pasikeitimo) eigos požiūriu, kaukas yra gimties virsme tykančios grasos pasireiškimas. Paprasčiau sakant, kaukas yra gimties virsme esanti žmogiška esybė. Pasak kalbininko A. Greimo, kaukė vaizduoja žmogaus, esančio gimties virsme, lervos tarpsnį. Kaip iš bjauraus vikšro – lervos atsiranda grakšti peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus žmogaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė.

Kaukės naudotos jau pirmykštėse kultūrose, garbinusiose protėvių dvasias. Tuomet žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės sergsti giminę iš anapus. Nepatenkintos jos galėdavusios supykti ir pradėti kenkti, todėl bandyta užsitarnauti vėlių palankumą, melsta paramos. Galvos kaukės ir prie jų priderinti drabužiai padėdavo su jomis užmegzti kontaktą. Užsidėjęs kaukę žmogus pakeisdavo ne tik pavidalą, bet ir prigimtį, pasijusdavo susiliejęs su antgamtine būtybe. Tikėta, kad tik taip galima peržengti anapusybės slenkstį, bendrauti su dvasiomis ir būti išklausytam. Tokiu tarpininkavimu užsiimdavo ne bet kas – tai buvo išskirtinai žynių, šamanų, giminės išminčių galia.

Kaukėtos Užgavėnės

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Kartais kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą.

Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – išryškinama nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kuprotomis nosimis, kitos – visai be jų. Užgavėnių kaukės, kad ir kokios baisios bebūtų, visos šypsosi.

Lietuviškose Užgavėnėse taip pat esama mirusiųjų garbinimo reliktų. Mūsu protėviai anapusinio pasaulio dvasioms dažnai suteikdavę gyvūnų pavidalus. Vėlių pasaulio valdovas velnias dažnai buvo vaizduojamas kaip ožys. Kailis ir gauruotumas buvę išskirtiniai jo požymiai, iš čia atėjusi tradicija per Užgavėnes apsivilkti išversta skranda. Etnologai daro prielaidą, kad kitataučiai personažai Žydas, Vengras ar Čigonas dėl savo tamsių tankių plaukų, kalbinio akcento, kuprotumo ir raišumo taip pat laikyti kaip turintieji anapusinio pasaulio būtybių požymių.

Pagoniškoje tradicijoje velnias laikytas požemių pasaulio valdovu, kuriam priklausė turtai ir išmintis, jis netgi buvęs žynių luomo globėju. Įsigalėjusi krikščionybė velnio įvaizdį visiškai pakeitė, sumenkino, šaržavo.

Tačiau, nors Užgavėnės ir linksma šventė, iki pat XX a. persirengėliais galėdavę būti tik brandūs vyrai, to neleista daryti nei moterims, nei vaikams, nei jaunuoliams. Todėl, kad į kaukių dėvėjimą nežiūrėta tik kaip į žaidimą, jas užsidėti prisibijota: lengvai kažkuo pavirtęs galėjai ir nebeatvirsti. Moterys ir vaikai persirenginėti pradėjo tik maždaug nuo praėjusio amžiaus 3 – 4 dešimtmečio.

Šiurpios istorijos

Išplitus kraupiems maro protrūkiams Europoje, XVII a. gydytojų apsisaugojimui nuo ligonių užkrato buvo sukurtas bauginantis maro kostiumas: batai, bridžai, ilgas paltas, skrybėlė ir pirštinės. Pagrindinis maro daktaro aprangos bruožas – prigludusi kaukė su krištoliniais stiklais akims. Kaukė išsitęsė į ilgą snapą, kuris buvo maždaug 15 centimetrų ilgio ir buvo prikimštas kvepalais sumirkytu audeklu ar aromatinėmis žolelėmis. Snapas buvo pats charakteringiausias aprangos bruožas ir buvo manoma, kad jis yra būtinas gydytojui, kad būtų išvengta „maro miazmos“ įkvėpimo – mitinio ligos apimto oro. Vėliau tokia kaukė su snapu išpopuliarėjo Venecijos karnavaluose.

Ritualines kaukes iki šiol naudoja Afrikos, Okeanijos, Ramiojo vandenyno salų žyniai ir burtininkai, Sibiro šamanai, tibetietiškojo budizmo misterijų dalyviai. Tačiau kaip ir kadaise, kaukes gaminti ir dėvėti gali ne bet kas. Ritualams naudojamos kaukės saugomos, laikomos pagarbiai, turistams neparduodamos. Jeigu kažkam ir pasiseka nusipirkti „tikrą“ kaukę, sklinda įvairių šiurpių pasakojimų apie jos skleidžiamą energiją ir savarankišką galią.

Kai kurie šiandienos bionergetikai teigia, kad kaukės sukuria negatyvų biolauką, sugeria energiją, priklausomai nuo to, kam jos buvo naudojamos. Todėl kaukėmis kambarių geriau nedekoruoti. Esama ekstrasensų, kurie tvirtina, kad kaukės blogio jėgoms padeda patekti į namus. Tačiau lietuviškų velnių ir raganų kaukių gamintojai tvirtina atvirkščiai – tokios kaukės saugo namus. Informacijos, žinoma, nepatikrinsi. Tikėti tuo ar ne – kiekvieno pasirinkimas.

Graikų teatrai

Kaukės buvo svarbios ir Senovės graikų teatre, kuriame vaidinimai buvo kuriami pagal dievo Dioniso garbei rengtas senovines ritualines apeigas. Čia vaidino ir kaukes dėvėjo taip pat tik vyrai. Graikų teatro kaukės buvo vadinamos „personomis“ (beje, šiandien daugelyje kalbų šis žodis reiškia „asmuo, asmenybė“). Spektakliuose jos išreikšdavo veikėjų lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Keičiantis pastarajai, buvo keičiamos ir kaukės. Manoma, kas jas dėvėjo ne tik pagrindinių vaidmenų atlikėjai, bet ir choristai su muzikantais. Kaukės suteikdavo vienybės pojūtį, padėdavo aktoriams persikūnyti ir didindavo profesinį jautrumą.

Venecijos karnavalai

Iš senovės Romos laikais švęstų pagoniškų Saturnalijų kilusiame Venecijos karnavale kaukės buvo nevaržomo šėlsmo dalis. Jas galėdavo dėvėti ir turtingieji, ir vargšai – visiems būdavo leidžiama pasinerti į siautulį, kuriame svarbiausia – meilė. Pasislėpus po kauke išnyksta kasdienio gyvenimo taisyklės, privalomos moralės normos ir, žinoma, kompleksai. Tampa įmanoma visa, ko negali įsivaizduoti realybėje. Net gali netrukdomas daryti nuodėmes. Įsigalėjus krikščionybei bažnyčia griežtai smerkė nežabotas linksmybes, bandė įvairiais būdais jas varžyti. Mėginant apsaugoti venesijiečių dorovę buvo draudžiama dėvėti kaukes sutemus, eiti su jomis į bažnyčias ir vienuolynus, net vilkėti tuomet populiarius apsiaustus, nes jie laikyti „per daug patogūs nešvankybėms“.

Beje, garsusis Venecijos karnavalas, dėl politinių aplinkybių uždraustas XVIII a. pabaigoje, buvo kone pamirštas, kol 1979 metais kilo sumanymas jį atgaivinti. Vienas iš šios idėjos iniciatorių buvo garsusis režisierius Federikas Felinis. Šiandien renginys sutraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio.

   Sakmė apie veidmainystę

Kokia stipri gali būti kaukės galia, vaizdžiai mums savo eilėse pademonstravo poetas Vacys Reimeris.

Aš pažįstu vieno pokšto autorių.

Liūdno pokšto. Kokio nieks nelaukė.

Kartą jis,

Tiktai, kad pajuokautų,

Užsidėjo sumanytą kaukę

Ir išėjo gatvėn, -

Nepažįstamas,

Naujas, svetimas – draugams ir giminėms...

Neapdovanotas genijaus žymėm,

Troško sau jisai atidos, lyg artistas.

Ir sulaukė.

Kad suvoktų prasmę,

Žmonės varstė žvilgsniais jį,

Kol jis praeidavo.

Ir galvojo – ko šiam žmogui – asmeniui

Stinga?

Ir suprasdavo, kad – veido...

Jam pačiam patiko ta išdaiga –

Patogu nuslėpti nuo kitų

Sielos būseną, o net ir tokį daiktą –

Skausmo arba džiaugsmo ašarą...

Ne tu

Būsi pastebėtas

Šaipiai šypsantis,

Kai kiti galbūt norės raudoti,

Ar įtūžęs,

Kada juoko kipšas

Vers visus juokauti ir dainuoti;

(tau neteks ir niekad raudonuoti, -

tavo veidas juk – statulos gipsas...)

Patogus jam buvo šitas žaismas.

Bet kai vėl panoro

Būti laisvas,

Ne kaukėtas –

Ima, plėšia jis,

O kaukė nenusiima! –

(taip lengvai ją užsidėjo, rodos...) –

Kaukė jau priaugusi prie odos, -

Plėšk neplėšęs...

Ir žmogus nusiminė...

Žiūri veidrodin –

Ir mato, kas nelaukta:

Nebeatpažįsta pats savęs...

Savo išgąsčio nemato.

Lyg juokautų...

Arba verktų...

Taip ir eina per gatves,

Vietoj veido nešdamas

Abejingumo kiaukutą.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ