...pakoriau liūdesį

ant vėjo šuoro,

skausmingą gėlą

šuliny paskandinau,

tik laiko pažabot nesugebėjau...

 I.Būtėnaitė-Nagulevičienė

Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė – visiems gerai žinoma jonavietė. Jos poezija nepalieka abejingų, kasdien užkariauja vis daugiau Lietuvos skaitytojų širdžių. Jos knyga „Nuo pradžios iki dabar“ visada su manimi, eilėraščiuose išsakytos gerai stilizuotos mintys, kurios suderintos taip, kad, skaitydamas jas, giliniesi į save, jautiesi tarsi medituotum, mąstytum apie dabartį ir suprastum savo gyvenimo atspirties pradžią.

Į kūrėjos rinkinio antrą leidimą sugulė pluoštas geriausių pastaruoju metu sukurtų autorės eilėraščių. Juose atsispindi jaunystės apmąstymai ir brandaus amžiaus refleksijos, dabartis. Manau, kad žinau, o gal klystu, kad tas dabar ir yra poetės gyvenimo prasmė, tai skamba skyriuose „Nuo dabar – jausmų branda“, „Skola gyvenimui“.

Tai jau ketvirtoji I. Būtėnaitės-Nagulevičienės poezijos knyga, atspindinti kūrėjos požiūrį į žmogaus santykius, atskleidžianti jos individualią poziciją į meilės, kaip didžiausios vertybės, sampratą, nepaliekanti abejingų skaitant eiles apie žmogaus būties trapumo ir laikinumo šioje žemėje temą. Kiekvienoje jos išleistoje knygoje galime atrasti kažką nauja ir dar ne vieną tobulą neskaitytą eilėraštį.  Poetės kūryboje minimi „žvaigždės“ ir „dobilo“ simboliai tampa filosofine atsvara tam, ko jau nebebus, pabrėžiant, kad nėra jėgos kuri galėtų sunaikinti praeitį. Poetė daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui bei  ritmui.

Poezijos knyga „Nuo pradžios iki dabar“  – tai tarsi lyrinė I. Būtėnaitės-Nagulevičienės gyvenimo savianalizė, mylimam žmogui parašyti meilės laiškai, kuriuos padiktavo nenumatyti ir netikėti išoriniai faktoriai, išryškinę jausmų brandą.

Autorė rašo eilėraščius per meilės išraišką, lyg norėdama žodžiais nutapyti praeityje patirtą jausmą, lyg skubėdama pasakyti eilėmis, kaip ji pamilo Sutiktąjį – tariamą, o gal realų. Poetė pati rašė laiškus ir laukė atsakymų – visus juos saugojo medinėje dėžutėje, kaip tą meilę žmogui, kurią siekia laikyti gyvą savo širdyje.

Yra blogos ir geros meilės rūšys. Eilėraščiuose jaučiamas atsiprašymas, nes įskaudino jį, užgavo jo išdidumą. To išsiskyrimo (o gal atstumo?) žaizdą ji mėgina užgydyti poezijos žodžiais, nelyginant kriauklė – sluoksnis po sluoksnio dengdama ją perlamutru. Man labai patinka, kad eilėraščiai nėra sausi ir ironiški. Geriausias jos kūrinys yra tas, kuriame atsiveria meilės liudijimas.

Autorė neria į kūrybines gelmes, kad nejaustų kasdien artyn sėlinančios mirties. Tačiau ar jai nekilo mintis, kad su Sutiktuoju gali ir nepasimatyti pomirtiniame gyvenime? Ir ne todėl, kad pomirtinio gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požeminę karalystę, o ji klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama. Arba atvirkščiai.

Jos žodžiais tariant, „į sielą staiga įsiveržusi galinga vėtra ragina rašyti laiškus laikmečio sunaikintai tėviškei ir atsitiktinai gyvenimo kelyje Sutiktajam, o pastarojo laikotarpio išgyvenimai padėjo suprasti giluminį jausmų virsmą, pasireiškusį nesuvaldoma jėga mylėti, kurti, veikti.  Kasdienybės netikėtumai, prilygstantys stebuklui, leido suvokti, kad atėjo Didžiosios Meilės metas.“

Neužrašyta mintis slapstosi kūrėjos širdyje. Ji vengia minios, bet kartu nori būti ištarta, atspausdinta. Jau užrašyta mintis sustoja ties amžinybės slėpiniu, nes yra riba, už kurios žemiškoji tikrovė įgauna kitą pavidalą. Tai autorės eilės – su lapų kryčiais, darganomis, medžius lenkiančiomis vėtromis, žydinčiais pavasariais, rudenį obuoliais kvepiančiais sodais išsidėsčiusiais abipus Neries. Tai jos kelias, kuriame nevalia sustoti.

Eilėraščių knygą „Nuo pradžios iki dabar“ laikau tarp delnų, glaudžiu prie širdies, dėkoju Dievui už dovaną  – gebėjimą kurti eiles ir įamžinti prisiminimus, meilės sūkurius. „Vis dažniau prisiminimai nuveda į kelis dešimtmečius besitęsiančią praeitį, į vaikystės ir pražydusios jaunystės pievas Rokiškio rajone, Pagurių kaime, įsikūrusiame ant Vaidoto Spudo apdainuotos Apaščios kranto, į prie Kruojos prisiglaudusį Pakruojo rajono centrą, kuriame pradėjau savo žurnalistinį kelią, derindama jį su studijomis Vilniaus universitete. Ir 45-erių metų veikla Jonavoje,“ – atvirauja I. Būtėnaitė-Nagulevičienė.

Šios moters poezija žavi savo paprastumu, gamtos grožio pajauta, muzikalumu. Jos savitas, originalus stilius, kuriame natūraliai persipina kaip kasa žodžiai, prisiminimai, meilės išraiška. Eilėraščiai parašyti lengva forma, bet jie atskleidžia autorės pasaulėjautą, erudiciją, o kartu ir kasdieniškumo paprastumą.

Apie autorę.

Irena  Būtėnaitė-Nagulevičienė (gim. 1950) – poetė, žurnalistė, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redakcinės kolegijos narė, Jonavos laikraščio „Alio Jonava“  bendradarbė, buvusi „Naujienų“ laikraščio redaktorė. 1978 m. Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, įgijo filologės specialybę.

2007–2011 m. – Jonavos rajono savivaldybės tarybos narė, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto narė, Etikos komisijos pirmininkė. Aktyvi Jonavos rajono visuomenės, politikos ir kultūros veikėja, dalyvavusi Jonavos krašto moterų asociacijos „Jonavietė" ir Lietuvos mokytojų draugijos „Spindulys“ veikloje. 2007 m. apdovanota Algirdo Brazausko tautine juosta ir padėkos raštu už aktyvų žurnalistinį darbą, propaguojant moterų veiklą rajone. 2014 m. paskelbta Jonavos krašto šviesuole.

Daugiau kaip tris dešimtmečius vadovaudama rajono poezijos klubui „Šaltinis“, vietos kūrėjų sambūrio veiklą ji siekė įprasminti išliekamąją vertę turinčiais darbais. Per šį laikotarpį I. Būtėnaitės-Nagulevičienės iniciatyva buvo sudaryti ir išleisti penki brandūs klubo almanachai. Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriuje jai įteiktas „Gintarinis parkeris“, pelnytas Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos apdovanojimas už geriausią straipsnį savižudybių tema „Kas sukliudys žingsniams į nebūtį?“  

Pomėgiai: poezija, renginių organizavimas, literatūrinė veikla. Vadovavo Statybininkų mokyklos satyros teatrui, parašė apie pusšimtį scenarijų įvairių įmonių ir organizacijų satyros teatrams. Knygos autorė yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ Garbės pirmininkė, Jonavos himno teksto autorė (muzikos autorius – Tomas Kutavičius), priklauso Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai. Gyvena Jonavoje.

Eitvydė PRANEVIČIENĖ