Arbata – ypatingas gėrimas. Už ją pasaulyje populiaresnis tik vanduo.Tačiau, kad taptų tokia mėgstama, į žmonių širdis ir namus kelią skynėsi ištisus tūkstantmečius.
Iš tiesų, sunku pasakyti, kaip atsirado arbata. Apie jos kilmę yra išlikusios tik legendos. Kinai tiki, kad už šį kvapnų gėrimą reikia dėkoti imperatoriui Šen Nongui, kuris gurkštelėjęs netikėtai išvirusį arbatos lapelių gėrimą, greit juo susižavėjo ir... arbata buvo „išrasta“. Žinoma, yra ir kitų legendų, kurios skatino arbatos gėrimui sėkmingai plisti po pasaulį: Japonija, Arabija... Kol galiausiai jūrų keliais arbatžolės pasiekė Europą.
Arbata gaivina kūną,
minkština širdį,
budina mintį.
/Avicena/
Arbata – bet kokia proga
Į Europą arbata atkeliavo tik XVII a. su kitomis prekėmis iš Rytų – šilku, prieskoniais, smilkalais. Nurungusi kavą švelnesniu skoniu, ji bemat buvo pamėgta europiečių. Šiuo gėrimu ypač susižavėjo anglai.
Iš pradžių arbata buvo gurkšnojama kaip gydomasis skystis, padedantis atsikratyti nuovargio, suteikti organizmui mikroelementų, pakelti tonusą. Vėliau šis gėrimas tapo savita bendravimo forma, ritualu. Tam pradžią davė Anglijos karalius Karolis II, kuris 1662 m. vedė Portugalijos princesę Kateriną fon Bragancą - ji, aistringa arbatos mėgėja, karaliaus rūmuose Londone įvedė arbatos gėrimo tradiciją. Tarp Portugalijos aristokratų arbata buvo populiari nuo seno, mat ši šalis tiesiogiai prekiavo su Kinija – ten XVII a. viduryje įkūrė Makao koloniją. Kai Katarina atvyko į Angliją, toje šalyje arbata buvo vartojama tiktai kaip vaistai. Tačiau kilmingoji Katarina buvo nuo seno pratusi arbatą gerti ryte. Ji savo įprotį tęsė Anglijoje ir netrukus arbata tapo socialiniu gėrimu, o ne sveikatą užtikrinančiu toniku. Ji turėjo teigiamą poveikį prekeivių apyvartai ir be to, buvo vertinama kaip pergalė prieš alkoholį, kurį iki tol lordai ir ledi gerdavo „rytais, per pietus ir vakarais“.
Kai Katarina ir Karolis II susituokė, jaunoji karalienė buvo visų dėmesio centre. Kilmingieji aptarinėjo viską, kas susiję su ja – nuo drabužių iki baldų. Ji nuolat gėrė arbatą ir tai paskatino kitus ją gerti. Damos puolė ją mėgdžioti ir troško įsilieti į jos artimiausių draugių kompaniją. Arbatą ilgainiui pradėta sieti su elito moterų bendravimu rūmuose, o Katarina tapo svarbiausiu to simboliu. Tad aristokratai pradėjo po truputį siurbčioti arbatą.
Arbata bet kokia proga – tai XIX a. tapo labiausiai puoselėjama britų tradicija. Pirmas arbatos puodelis būdavo geriamas nevalgius rytais lovoje, kitas puodelis – per pusryčius. Portugalija smarkiai prisidėjo prie arbatos populiarumo augimo Anglijoje, kadangi naudojo brangius porcelianinius indus. Londono universiteto dėstytojas M.Ellisas pabrėžė, kad Portugalija buvo viena šalių, per kurias porcelianas patekdavo į Europą iš Kinijos. „Porcelianas buvo labai brangus ir labai gražus. Viena priežasčių, kodėl arbatos gėrimas toks patrauklus, yra tai, kad naudojama daug dailių ir elegantiškų indų. Jie buvo statuso ženklas. Tai buvo tas pat, ką dabar reiškia turėti naujausią išmanųjį telefoną „iPhone“, – sakė M.Ellisas. Tikėtina, kad prabangūs porceliano indai, naudojami arbatai, buvo dalis Katarinos kraičio, kai ji atvyko į Angliją tekėti už karaliaus Karolio II. „Katarina rūmuose sukūrė naują įprotį, kuris tapo neatsiejamas nuo prabangaus gyvenimo būdo. Arbata tapo turtingų moterų ir didelių dvarų simboliu. Varguoliai arbatą gerdavo iš molinių indų. Viskas praeityje buvo lygiai taip pat kaip ir dabar: perki brangius daiktus, kad parodytum, koks esi svarbus“, – sakė rašytoja J.Pettigrew.
Inteligentų salonai
Salonų kultūrą pradėjo ir išpopuliarino aristokratės. Jos, kaip namų šeimininkės, visuomet buvo šių susibūrimų centras. Damos galėjo pasirinkti svečius ir nuspręsti dėl savo susitikimų temų. Jos taip pat buvo tarpininkės, vadovavusios diskusijoms. Salonuose vykdavo neformali moterų edukacija, čia jos galėjo keistis idėjomis, pristatyti savo kūrinius, išgirsti kitų intelektualų darbus ir idėjas. Pirmasis garsus salonas Prancūzijoje veikė netoli Paryžiaus Luvro rūmų esančiame viešbutyje „Hotel de Rambouillet“. Jam nuo 1607 m. iki mirties vadovavo šeimininkė markizė de Rambujė.
Visi salonai iki šiol dažniausiai žinomi pagal moterų vardus. Retesniais atvejais įvardijama bendra šeimos pavardė.Tokia tradicija buvo kiek populiaresnė vėlesniais laikais, pvz., Lietuvoje, Vilniuje, XIX – XX a. pr. Veikė Romerių (Bokšto g. 10) ir Miulerių (Vokiečių g. 26) salonai, tarpukario Kaune – Antano ir Marijos Žmuidzinavičių salonas.
Moterų globojami salonai tapo pirmąja scena begalei į istoriją įėjusių kūrėjų. Salone savo socialinį gyvenimą pradėjo vienas žymiausių Prancūzijos rašytojų Marselis Prustas, lenkų kompozitorius Frederikas Šopenas, tapytojas Pablas Pikasas ir kt.
Nebuvo taip, kad salonuose neturinti ką veikti aristokratija tiesiog linksminosi. Nebent gal pradžioje, tačiau ilgainiui diskusijos apie literatūrą peraugo į valstybinės reikšmės klausimų aptarimą. Čia telkėsi aktyvūs asmenys, prisidėję prie įvairių tautinių judėjimų, žmogaus teisių, moterų lygybės klausimų sprendimo. Kitur burdavosi aukštuomenės damos, slapčia nuo vyrų užsiimančios mokslu ir menu.
Kai kuriuose salonuose prieš kelis šimtus metų laukta tik kilmingųjų, į juos buvo įleidžiama tik rinktinė publika. Kituose salonuose, ypač XIX – XX a., socialinė klasė ir kilmė nebesudarė jokių kliūčių.
Griežtos etiketo taisyklės
Arbatos gėrimo taisyklės ir etiketas Anglijoje buvo itin svarbūs karalienės Viktorijos laikais, tačiau reikšmės neprarado ir vėliau. Papročiai giliai įsišaknijo anglų kultūroje ir yra išlikę iki šių dienų. Žinoma, šiandien pas draugus arbatėlės keliaudami anglai nebesisega skrybėlaičių ir nebesineša puodelių iš namų įmantriai išpuoštose dėžutėse, tačiau puikiai žino, kaip turėtų būti patiektas patiekalas ir gurkšnojamas jų mėgstamiausias gėrimas.
Arbatą privalu gerti iš lengvo porcelianinio puodelio. Jis turėtų būti imamas trimis pirštais, likusius du paslepiant delne. Šiukštu negalima kelti prie lūpų, jei arbatoje styro šaukštelis. Cukrus turėtų būti išmaišomas tyliai, neliečiant puodelio sienelių. Tuomet šaukštelis padedamas ant lėkštutės, puodelio ąselės dešinėje. Ant stalo stovinčio arbatinuko kaklelis turėtų būti atsuktas į susirinkimo šeimininkę arba asmenį, kuris visiems pilsto arbatą. Metas mėgautis gėrimu! Žinoma, jokiu būdu nesiurbčiojant. Prie arbatos patiekiami užkandžiai yra valgomi mažais kąsneliais, gurkšnojama ir kalbama tik tuomet, kai burnoje nelieka nė trupinėlio. Šalia puodelio padėta servetėlė skirta pasitiesti ant kelių. Į ją nevalia valytis rankų ar lūpdažio likučių. Baigus gerti, servetėlė padedama kairėje lėkštutės su puodeliu pusėje.
Anglijos arbatos asociacijos duomenimis, per metus šioje šalyje yra išgeriama 165 mln. puodelių arbatos. 96 proc. ją pliko maišeliuose. 98 proc. pagardina šlakeliu pieno.
Prie arbatos
Tradicija prie arbatos patiekti sausainius atsirado ne šiaip sau. Šis užkandis buvo pasirinktas ir išpopuliarėjo todėl, kad jį buvo paprasčiau valgyti nenusimovus pirštinaičių.
Prie puodelio kvapnios arbatos lengviau mezgasi atviras pokalbis. Nepamirškime, kad šilumos ir jaukumo suteikia namuose pagaminti gardėsiai. Kiekviena šalis turi savo papročių ir tradicijų, kaip ir su kuo gerti arbatą.
Prancūzijoje įprasta patiekti rafinuotą krembriulė – gardėsį iš kiaušinių ir grietinėlės. Turkiška baklava – šventė saldumynų mėgėjams. Japonijoje prie arbatos siūloma ryžių pyragėlių. Jie gaminami iš ryžių miltų, miltelinio cukraus, sezamų pastos, krakmolo ir vandens. Žinovai teigia, kad prie tokių pyragėlių labiausiai tinka žalioji arbata. Argentina garsėja sausainėliais pastelitos. Sudėtis neįmantri: sviestas, miltai, krakomolas, cukrus ir cinamonas, o rezultatas – burnoje tirpstantys pyragėliai. Peru gyventojai arbata užgeria moliūgines spurgas, o amerikietiškas obuolių pyragas jau tapo klasika.
Jokiu būdu negalima jokio maisto, net paties kiečiausio, mirkyti į arbatą. Mat tai gėdinga ir nepriimtina save gerbiančioms damoms ir džentelmenams. O miniatiūriniai sumuštiniai, be abejonės, turi būti su nupjauta plutele.
Lietuvos arbatvakariai
Reikia priminti, kad angliška popietinės arbatos tradicija sėkmingai gyvavo ir Lietuvoje. Tarpukariu madingi Kauno ponių susiėjimai buvo vadinami „faifokliokais“. Tai buvo geras laikas aptarti šeimos reikalus, užmegzti naujas pažintis, tiesiog paliežuvauti ar pasidairyti į naujausias drabužių madas. Arbata buvo geriama iš kiniško porceliano puodelių, svečiai vaišindavosi mažais sumuštiniais su agurkais ir kumpiu, pyragaičiais, džemu ir ledais. Beje, būtent popietinėse arbatėlėse atsirado specialūs stovai pyragėliams, lėkštės sumuštiniams ir tortams.
Lietuvoje vieną žymiausių salonų įkūrė rašytoja, literatūros kritikė ir vertėja S. Kymantaitė-Čiurlionienė. 1926 m. ji savo namuose pradėjo organizuoti literatūrinius kalbos šeštadienius. Šie susitikimai suburdavo tokias asmenybes kaip V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-Vaižgantas, K. Boruta, Salomėja Nėris, Ieva Simonaitytė. S. Kymantaitė-Čiurlionienė salone svečius priėmė net dešimt metų. Jos susibūrimai buvo apgalvoti, ne beprasmiai pašnekesiai. Patekti į saloną buvo galima tik su kvietimu, o naują narį turėjo rekomenduoti nuolatinis svečias.
Pastaruoju metu tapo itin madinga rengti arbatos bei desertų degustacijas. Teko ir man sudalyvauti Kauno Drobės fabriko, „Mano sofos” organizuotame renginyje. Salono šeimininkė nusprendė savo ekspozicinę – prekybinę erdvę paversti dar ir meno kūrinių galerija bei organizuoti įvairius edukacinius renginukus. Ir štai, šaltą ir tamsų gruodžio vakarą nuvykusi įsiliejau į šaunių moterų būrelį. Jaukiai įsitaisiusios salone, nuotaikingai pakylėtos degustavome kelių rūšių taisyklingai paruoštas arbatas bei ragavome išskirtinius, pagal unikalią prancūzų technologijų receptūrą pagamintus tortus. Žinoma, vyko arbatų ir desertų supažindinimo paskaitėlės, diskusijos ta tema, daug aikčiojimų, žavėjimosi ir šypsenų tirpstant burnoje skaniausiems gardėsiams.
Nuostabu, jei tokie arbatvakariai ar privačių salonų vakarai atgimtų ir būtų rengiami kuo dažniau. Šio laikmečio žmogus, itin paniręs į individualumą, tačiau bendrystė yra būtina, tik taip jis kyla aukštesnio sociumo ir savęs tobulinimo laiptais.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
