Trys lemtingi nutikimai, bylojantys gyvybės pradžią ir pabaigą. Kitaip sakant, atėjimą ir išėjimą.

„Kai popas krikštijo, jam iš rankų iškrito kryželis. Pasilenkė jį išgriebti iš vandens ir... tą pačią akimirką iš kitos rankos išsprūdo kūdikis. Tačiau giliai nepaniro. Popas išgelbėjo ir kryželį, ir vaiką“. Taip apie pirmąjį nemenką savo gyvenimo nuotykį pasakojo Aleksandras Fomkinas, tarsi ramindamas ir save, ir kitus, tikino, kad turėtų ilgai gyventi.

Mirties akimirką kalendorius rodė sausio 15 dieną, o laikrodis – 15 valandų, 15 minučių. Abi rodyklės buvo susiliejusios į vieną ir rodė tą pačią kryptį. „Niekas jau man nepadės...“ – dūsavo, sunkiai beapsiversdamas lovoje. Paskutiniai įspūdžiai iš kaskart siaurėjančio akipločio – „Žalgirio“ krepšininkų kovos, nenumaldoma sportinė įtampa, kuri tarsi gaivino pavargusį kūną. „Aš juk kaunietis, tad niekad nesirgsiu už „Rytą“, - telkėsi dar atklystančias humoro gaideles. Kaunietis iki penkto savo amžiaus dešimtmečio, vaikystėje lankęs Žaliakalnyje įsikūrusį šachmatų būrelį, imtynių treniruotes.

Kaunas – deja, ne itin sėkmingai išsipildžiusi svajonė. Nuo mažens labiau patiko senelių sodybą atokiame Stašėnų kaime, netoli Dumsių. Plačios pievos, paukščių trelės, nelyg kadaise čia gyvenusių sentikių dvasios, bildukų knibždėjimas šakų tankumyne. Savo paslaptimis viliojanti sengirė ir ta pati upė, kuri traukė vaiką nuo mažumės, nuo 1948 – ųjų. Pasiryžęs iškeisti miestą į kaimą, tampa šiokiu tokiu ūkininku, auginančiu svarainius ir aveles, vištas ir žąsis. Laisvalaikiu prisirinkęs pušų ar topolių žievės, drožinėja sengirėje pastebėtus bildukų veidus, kad galėtų jais papuošti savo trobesius ar parodyti muziejininkams, išgirsti jų nuomonę apie savo pastangų galimybes tautodailės srityje. Maža to, bando meniškai iškalti metalo lakštus, sukuria ne vieną bareljefą, kurie dabar eksponuojami Krašto muziejaus filiale – Tautodailės ir amatų centre, Šveicarijoje.

Žmogus – dar netobula gamtos būtybė, gal ne vien gamtos. Dažnas savyje slepia savotišką orkestrą, talentų banką. Aleksandras – fantazijos nestokojantis homo ludens. Pajutęs vis dažniau jį kamuojančius sveikatos sutrikimus, pasineria į šaškių pasaulį, įkuria neįgaliųjų sporto klubą „Joneidra“, aiškina jonaviečiams, kad, be rusiškų šaškių, populiarios ir braziliškos, japoniškos, kad kitaip galima žaisti ir šachmatais. Jo pastangų dėka Jonavos galvočiai tampa žinomi  respublikoje, vežioja juos į įvairiausias varžybas, rengia masinius Joninių turnyrus, moko 64 langelių paslapčių „Saulutės“, kitų darželių ugdytinius.

Palydėtuvių į Amžinybę dieną virš Varnakos upelio, gurgiančio palei Rimkų kalnelį, skraidė baltoji gervė. Tarsi nerasdama sau vietos, paukštė blaškėsi nuo vieno kranto prie kito, desperatiškai pavymui srovės plazdėjo sparnais, stojo ant šalto akmens ir vėl kilo. Tai buvo trečias logiškai nelabai paaiškinamas nutikimas bendražygiui neparašyto nekrologo vietoje.

Marius Glinskas