Tarpukariu Jonavoje gyveno 5000 gyventojų, tarp kurių nuo 2500 iki 3000 sudarė žydų tautybės asmenys. Mieste veikė per 200 parduotuvėlių. Norėtųsi aprašyti kiekvieną ano laikmečio parduotuvę, jos atsiradimo įstoriją, ją valdžiusius šeimininkus, jų buitį bei kasdienį tokios užeigos gyvenimą. Šiandien papasakosiu apie Abelį ir Sorę Pagirskius, turėjusius metalo prekybos parduotuvę Kranto gatvėje.

Smulkioji prekyba

Dabartinis miesto gyventojas gali įsivaizduoti, kad ir anuomet lankytojų laukė spindintys prekybos centrai, kokius matome šiais laikais. Deja, tarpukario kromeliuose dominavo smulkioji prekyba. Atskirose prekyvietėse galėjai įsigyti mėsos, duonos, žuvies, žvakių, žibalo, medžiagų, batų, baldų ar metalo gaminių. Buvo galima rasti ne tik vietos amatininkų pagamintų prekių, bet ir atvežtų iš užsienio. Nuo dabartinės prekybos skyrėsi tuo, kad šiais laikais viską įsigyjame norimame prekybos centre, o tada atitinkamos prekės priklausė individualiems prekybininkams.

Tiesa, negalima pamiršti ir tokių meistrų, kaip batsiuviai, siuvėjai, baldžiai, kiti amatininkai, kurie vietoje gamino ar remontavo nusidėvėjusius gaminius. Dažno miestelėno namus puošė Jonavos stalių pagaminti baldai, turėję paklausą visoje Lietuvoje. Kraštietis Dovydas Dudakas pasakojo, kad jo tėtis jonaviečių pagamintą produkciją arklio traukiamu vežimu gabendavo net į Klaipėdą. Vežimas būdavo apdengtas  specialiu stogu, kad, ilgoje kelionėje užklupus lietui, gaminiai nesušlaptų ir neprarastų kokybės. Į Jonavą  grįždavo taip pat ne tuščiomis – vietos prekybininkams parveždavo užjūrio prekių, ir net bananų, kas tuo metu buvo neregėta egzotika.

Metalo parduotuvė

Abelio ir Sorės Pagirskių parduotuvė veikė Kranto gatvėje, šalia Vilniaus gatvės, už vienuolyno, ir vingiavo palei Nerį, įsiliedama į dabartinę J. Ralio g.

Toje vietoje prekyba metalu ar kalviškais darbais pradėjo verstis Sorės tėtis, kalvis Jankelis Krasko.  Pati šeima buvo kilusi iš Širvintų, tiksli jų atvykimo data nežinoma, nes tarp senųjų žydų pavardžių tokia pavardė neminima. Kalvis įrengė modernius namus, kuriuose buvo net vietinė kanalizacija. Atėjus gyventi žentui Abeliui Pagirskiui, matyt, išplėtė savo verslą ir viską valdyti perdavė jaunajai šeimai. Ant turimo blanko matome užrašą: „Geležies prekyba – A. Pagirskis. Kranto g. 14-20“.

Parduotuvė buvo įrengta net keturiuose sklypuose, kas prilygo nedideliam prekybos centrui, turėjo du telefonus. Toje gatvėje stovėjęs namas, pažymėtas 26-uoju numeriu, taip pat priklausė šiai šeimai. Tikėtina, kad tuo metu tai buvo stambiausia parduotuvė, prekiavusi metalu.

Prekių šeimininkai atsigabendavo traukiniais. Per prekybos partnerius užsisakydavo norimos produkcijos ir, nuvykę į Jonavos geležinkelio stotį, ją išsikraudavo tiesiai iš vagonų. Arklys, dažnai tempdamas vežimą su metalu, buvo taip pripratęs, kad kelią nuo geležinkelio iki parduotuvės surasdavo ir be vadeliotojo. Anuomet visi žinojo posakį: „Protingas, kaip Pagirskių arklys“.

Prekyba prilygo šiandieninei internetinei. Galėjai ateiti į parduotuvę ir užsisakyti kažkokį įmantresnį įnagį ar padargą, o šeimininkai pasirūpindavo jo pristatymu. Sąskaitose matomi licencijų numeriai ir paraiškos, kad prekės galėtų būti pervežtos per muitinę.

Pati įstaiga įkurta 1873 m., tik neaišku, ar pačioje Jonavoje, ar buvo iš kažkur atkelta. Dokumentuose nurodoma, kad savininkas yra Abelis. Kadangi steigimo metu jis turėjo tik 12 metų, tai, manoma, jog verslą bus paveldėjęs iš uošvio, o po mirties (1937 m.) paveldimumo teise jį perėmė žentas Jokūbas Epšteinas.

Amžininkai prisimena parduotuvę, kurios lentynos buvo apkrautos įvairiais variniais, špižiniais ir kitokio metalo rakandais, kieme stovėjo didelės svarstyklės, o iš trijų pusių prekyvietę supo sandėliai.

Gerbiama šeima

Pagirskiai buvo gerbiama ir žinoma šeima mieste ir už jo ribų. Abelis jaunystėje studijavo net jašivoje (judaizmo dvasinėje seminarijoje), tačiau vėliau pasirinko ne dvasininko, bet prekybininko specialybę. Sorė nebaigė jokių mokslų ir net skaityti nemokėjo, tačiau skaičių pasaulyje jai sekėsi gerai. Puikiai išmanė kainas ir greit suskaičiuodavo, kiek grąžos reikia atiduoti klientui.

Savo devynis vaikus leido į mokslus, o keli studijas pasirinko net ir užsienyje. Dukra Bliuma Paryžiuje studijavo prancūzų kalbą, brolis Benjaminas medicinos mokslus baigė Anglijoje, o jauniausias Dovydas inžinerijos  žinių siekė Vokietijoje.

Vakarienės metu prie stalo susėsdavo nemažas skaičius žmonių. Šeima buvo moderni, todėl nevengdavo kartu pasikviesti ir kitataučių, kurie dirbo parduotuvėje. Šabo vakarienės metu ar per didesnes šventes atvažiuodavo ir vaikai su savo šeimomis. Pagirskiai visada pamaitindavo užklydusį elgetą, tad vargetos, žinodami šeimininkų dosnumą, nepraleisdavo progos užsukti į šį kiemą.

Anūkė Dalija Epšteinaitė, Bliumos dukra, gimė 1937 m., todėl nedaug ką galėtų prisiminti iš Jonavos laikotarpio, bet ji pasidalijo atmintyje išlikusiais mamos pasakojimais.

Iš Dalijos pasakojimų. Valgių įvairovė...

Kartą užsukęs pavargėlis buvo pasodintas prie bendro stalo ir pavaišintas kaip garbus svečias. Pamatęs ikrus, ėmė kabinti dideliais šaukštais ir dar į kišenę įsidėjo. Sorė mandagiai įspėjo, jog šis patiekalas esąs gana brangus, o elgeta, net nedvejodamas, atsakė: „Ogi jis to vertas“ ir pabaigė ištuštinti dubenėlį skanėsto. Šabo dieną užsukęs elgeta buvo laikomas Dievo siųstu pakeleiviu, todėl negalėjai gailėti tų ikrų tokiam prašalaičiui.

Ant stalo puikuodavosi taip mėgstamas silkių foršmakas, įvairi žuvis, šventinė chala ir kiti žydiški patiekalai. Buvo gaminama daug įvairių troškinių su jautienos arba vištienos gabalėliais, kadangi nevartojo kiaulienos taukų, tai juos pakeisdavo aliejus. Visiems patikdavo koldūnų sriuba su vištienos sultiniu, barščiai su jautienos kukuliais. Jonaviečiai mėgdavo bulvinius blynus, kugelį ir cepelinus su maltų juodos duonos džiūvėsių įdaru, pagardintu keptais svogūnais. Maistas dažnai būdavo paskaninamas džiovintomis slyvomis ar kitais vaisiais.

Žuvį įdarydavo savitu būdu nulupdami odą, kad išimtų kaulą ir mėsą, bet galvą palikdavo su oda. Tada viską gražiai nukaulindavo, susmulkindavo, pridėdavo prieskonių, sugrąžindavo atgal stuburinį kaulą, o iš paruoštos masės suformuodavo žuvies formą. Iškepus atrodydavo, kad lėkštėje guli nepaliesta žuvis. Valgydavo nuo galvos, nes manydavo, jog galvoje yra visa išmintis. Suvalgydavo viską, palikdami tik kelis kaulelius su ašakom. Žinoma, buvo ir neįprastų desertų. Populiariausius saldainius virdavo iš morkų ir slyvų. Morkų saldainius pagardindavo imbieru, o slyvų būdavo švelnesni. Neįprastą skonį turėjo uogienės, kurias virdavo iš juodojo ridiko ar raudonųjų burokėlių. Vakarienė baigdavosi vaisių kompoto stikline.

Pagirskių virtuvė niekuo nesiskyrė nuo tradicinių jonaviečių žydų patiekalų, tik kartais pasigamindavo kažko neįprasto, kai receptų parveždavo vaikai iš užsienio ar pasakydavo kitataučiai kaimynai. Viskas buvo daroma, kad atitiktų žydiškas tradicijas, tad, jei pasitaikydavo nevartotinas produktas toje kultūroje, receptą pakeisdavo sava interpretacija.

... ir girtas kalakutas

Bandant naujus receptus, kartais nutikdavo įvairių kuriozų. Sykį Sorė sumanė svečiams pagaminti vyšnių užpiltinės, kadangi tais metais uogų derlius buvo gausus. Tokia staigmena tikėjosi pradžiuginti švenčių metu užsukusius svečius ar kaimynus. Kaip ir pridera, šviežiai nuskintas uogas užpylė cukrumi ir padėjo atokesnėje, vaikams nepasiekiamoje vietoje. Kadangi tokius gėrimus buvo nepopuliaru gaminti, nes  švenčių metu žydai pasitenkindavo tik vynu, šeimininkė apie savo gaminį pamiršo.

Po kurio laiko jį prisiminusi, pamatė, kad šis prarūgo ir virto beveik actu. Nieko nebeliko, tik išpilti nepavykusį produktą ir laukti kito šviežių vyšnių derliaus. Išpiltas uogas darže rado kalakutas. Šis sušveitė prarūgusias uogas, kiek pasvirduliavęs nukiūtino prie tvoros ir krito negyvas.

Suradusi nelaimėlį, Sorė nuliūdo, bet mirtinai girtas kalakutas netiko košeriniam maistui, nes liko nepapjautas rezniko pagal specialų ritualą, o krito sava mirtim. Iš taupumo nusprendė nupešti ir bent kaimo šunis pavaišinti. Bepešant paukštį , netikėtai apgirtęs kalakutas pašoko ir nuskriejo nuo stalo. Kiek prablaivėjąs, nors ir su išpeštu šonu, toliau kapstėsi po daržą. Praeiviai dar ilgai stebėjosi: koks keistas paukštis vaikšto po Pagirskių kiemą.

Prisiminimų vertė

 Laikas negailestingai nutrina kasdienybę. Vaizdai, kuriuos galėjome išvysti prieš 100 metų, kardinaliai pasikeitė. Nebeliko Kranto gatvės, kurią su visais pastatais sunaikino Antrasis pasaulinis karas. Neliko žydų, kurie prieš šabo vakarienę skubėjo į sinagogas, o paskui miestas pakvipdavo neįprastais mums kvapais.

Abelis mirė 1937 m., bet jo antkapio nebėra, kaip ir daugelio paminklinių akmenų – po karo išvogti ir panaudoti naujų namų statyboms.

1941 m. Sorė pateko į Kauno getą ir Kauno IX forte vykdytos Didžiosios akcijos metu sušaudyta.

Laimei, dukra Bliuma spėjo pasitraukti į Kazachstaną ir jos dukters Dalijos pasidalintais prisiminimais galime atkurti bent dalelę tos senosios Jonavos kultūros.

Jei kiekvienas užrašytume nors kruopelę savo prisiminimų (nesvarbu iš kokio laikotarpio) ir perduotume muziejui, liktų įdomių pasakojimų, kuriuos galėtų skaityti ateinančios kartos.

Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas