Pokalbis su poetu, žurnalistu, rašytoju, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu dr. Ramūnu ČIČELIU.

- Pirmiausia – sveikinimai. Prieš pusantro mėnesio Lietuvos rašytojų sąjungos posėdyje buvote vienbalsiai priimtas į šios sąjungos gretas. Jonava dabar turi antrą oficialiai pripažintą profesionalų rašytoją, antrą po 2021 – ųjų liepą priimto poeto Mindaugo Švėgždos. Kaip jaučiatės šioje garbingoje plunksnos bičiulių bendruomenėje?

- Ačiū. Taip, rugsėjo pabaigoje man ir dar dviem kolegoms sostinėje, Rašytojų sąjungoje, teko „išlaikyti egzaminą“.
Rašyti – tai jausti atsakomybę savęs, savo kolegų atžvilgiu. Ne vienam Rašytojų sąjunga turbūt vis dar asocijuojasi su sovietmečio patogumais – butu, automobiliu, nebrangiu poilsiu prie jūros. Šiandien sąjunga yra stipriai atsinaujinusi. Tie, kas dabar joje yra vyriausi, formavosi jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Be jų, kūrybinėje organizacijoje nemaža jaunimo su savo vertybėmis, siekiais, ieškojimais. Man asmeniškai sąjungoje labai svarbu tai, kad susitinka panašūs žmonės, panašūs jų rūpesčiai ir džiaugsmai...

- Esate įsijungęs į sąjungos Kauno skyriaus veiklas. Maža to, darbuojatės Vytauto Didžiojo universitete, skaitote studentams paskaitas. Kaip pavyksta suderinti dėstytojo ir pripažinto rašytojo statusus?

- Ir sau, ir Kauno skyriui esu įsipareigojęs kiekvieną mėnesį parašyti po vieną naujų knygų recenziją. Tad nevalia užsimiršti. Turiu nuolat sekti literatūros pasaulio naujoves, ypač kauniečių kūrybą... Dėstymas ir rašymas – tai viena kitą papildančios veiklos.

- Kaune dar ataidi tarpukario kultūros tradicijos, ten kadaise gyvavo Lietuvos rašytojų draugija. Ar nesijaučiate pašaliečio, žmogaus iš provincijos vaidmenyje?

- Žinote, tame posėdyje, kur buvau priimtas, pasakiau žinąs, kaip, girdi, galėčiau pagerinti Kauno skyriaus veiklą. Atsakiau, kad turiu 30-ties darbų sąrašą. Tačiau nereikia, pasak vieno mano giminaičio, „dantimis lupti parketo“. Man labai imponuoja skyriaus vadovo Gedimino Jankaus ori pozicija: jis sako, nebūkime prašytojai, būkim rašytojai...
Provincialumas nėra yda – visa Vakarų Europa pilna provincijų, kurių žmonės dažniausiai geba prasmingai gyventi ten, kur tik jie nori. Tai okupacija iš mūsų buvo atėmusi savigarbą dėl savo krašto.

- Jonaviečiai dar neužmiršta Ramūno kaip mūsų Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos darbuotojo. Ar nekamuoja sentimentai?

- 2016 metų rugsėjį atėjau į Jonavos biblioteką vėlgi su savo kelių dešimčių darbų sąrašu. Direktorė sakė, kad čia įsipareigojimas visam gyvenimui. Gal ji ir buvo teisi, eksperimentavau savo galimybėmis. Atsimenu, norėjau įpūsti gyvybės mano paties sugalvotai Mirusiujų poetų draugijai, dar Knygos klubui. Ne, tai nebuvo idee fixe, tiesiog ne viską įmanoma suplanuoti. O štai prieš keletą savaičių poezija skambėjo Jonavos Trečiojo amžiaus universitete, kurio darbuotojai surengė, o man buvo malonu ir garbinga moderuoti susitikimą su Kauno poete Dovile Zelčiūte.

- Neseniai Jeronimo Ralio gimnazijoje „atlaikėte“ pamoką apie šiuolaikinę lietuvių poeziją. Kas ir kodėl tenai nuvedė?

- Atvedė pirmiausia buvusio šios gimnazijos mokinio pareiga, net savotiška skola buvusiai mūsų mokytojai Ritai Čiužienei. Ji, pamenu, man, šiokiam tokiam literatui, besidominčiam kūrybiniu rašymu, skirdavo ir po pamokų ne vieną valandą. O štai dabar į pamoką mane pakvietė mokytojas Egidijus Živaitis. Neturiu garantijų, kad pavyko savo pasakojimais sudominti dabartinius moksleivius, bet, regis, jie atidžiai klausėsi...

Pamokoje gimnazistams išvardijau kelis kūrybinės brandos etapus, kuriuos, kiek pamenu, bandė apibrėžti vienas garsus fotomenininkas. Tai saviraiška, išraiška, raiška ir aiška. Ši nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo išsilavinimo ar gyvenamosios vietos. Ją pasiekia tik didelio talento, vidinių galių ir gyvenimo patirties nestokojantys kūrėjai. Mūsų poezijoje aiškos viršūnėje matau, pavyzdžiui, Donaldą Kajoką, Kornelijų Platelį, dar vieną kitą.

- Pats, atrodo, taip pat bandote pažaboti mitologinį žirgą Pegasą. Pernai išleidote poezijos knygą „Siena“, įdomių tekstų pastebėjome šių metų almanache „Atokios stotys“.

- „Siena“, atrodo, yra knyga, kurią skaityti ir perprasti reikalinga nemenka gyvenimo patirtis. Taigi, kaip sakė vienas mano skaitytojas, tai – „poezija ne plačiajam vartojimui“.

Dėlioju naują knygą. Su biblinių tekstų tikrove – smėlio audromis ir dykuma Egipte, su ta poezija, kuri ateina iš tolimiausios tikrovės. Eilėraštis man yra laiko „mašina“, įgalinanti keliauti laiku ir erdve, tuo pat metu sėdint prie rašomojo stalo.

- Ar daugelio darbų krūvis neapribos senos svajonės – parašyti filosofo Arvydo Šliogerio intelektualinę biografiją?

- Įžangą šiam darbui jau esu parašęs. Dar turėčiau pasikalbėti su vienu filosofo amžininku, ne kartą nukakti į Panevėžį, padirbėti bibliotekoje, kur saugomas filosofo archyvas, surinkti medžiagos, kurios užtektų būsimam tekstui knygos pavidalu. Tiesa, apie šį mąstytoją rašė ir literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė, bet labiau asmeniškai. Mano darbas įgautų siauriau ir griežčiau suprantamo mokslinio teksto išraišką.

- Tai Kaunas, tai Panevėžys, tai Niujorkas su garsiuoju keistuoliu Jonu Meku... Ar nepabėgsite kada nors iš Jonų miesto – mūsų kūrėjų Mekos?

- Niekada nesakiau, kad Jonava – uždaras ir sustabarėjęs miestas. Kai skęsti tik savo reikaluose, savo istorijose – niekur toliau, nieko daugiau. Visada stengiuosi sukelti daugiau kaitos, įvairovės. Kadaise sakiau, kad man Jonava – tai mažasis pasaulio centras, bet norėjau ne pasipuikuoti, o tik pabrėžti, kad Jonavoje gyvenu be didelių kompleksų dėl geografijos.

O kelionės į Kauną ar kitur nepaneigia mano jonavietiškumo. Priešingai, džiaugiuosi, kad čia augau, čia mano namai, kuriuose daugiau ramybės, daugiau susikaupimo, nei šurmulinguose didmiesčiuose. Vilniuje sugaišti keletą valandų vien troleibusuose, o čia – keletas minučių, ir gali su bičiuliais gerti kavą. Sostinėje iš savo gausių sumanymų įgyvendinčiau gal tiktai kelis, o Jonavoje, dar tikiuosi, kiek daugiau...

- Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Marius Glinskas