
Kauno IX forte tarpukariu veikė kalėjimas, o Antrojo pasaulinio karo metais jis tapo masinių žudynių vieta. Tuo laikotarpiu daugiausia ten buvo sušaudyta žydų tautybės žmonių, aukomis tapo ir nemažai jonaviečių.
Įkalčių slėpimas
1941–1942 m. vyko pagrindinis „netinkamų“ naujajai tvarkai piliečių naikinimas. Budeliai galvojo, kad atėjo visiems laikams, tad savo aukas laidojo masinėse kapavietėse, užpildami lavonų sluoksnius kalkėmis.
1943-iaisiais supratę, jog karo gali nelaimėti arba teks bent laikinai atsitraukti iš užimtų teritorijų, ėmė naikinti savo nusikaltimų įrodymus. Jonavoje, Girelėje, kur buvo sušaudyta apie 2000 Jonavos žydų, teritoriją aptvėrė aukšta brezentine tvora, iškasė palaikus ir sudegino.
Apie tai, kas degino ir organizavo jonaviečių nužudymo įkalčių naikinimą, žinių neišliko. Tikėtina, kad visą juodą darbą atlikdavo atvežta grupė kalinių, kuriuos po šių kraupių darbų sušaudydavo.
Manoma, kad Kauno IX forte buvo užkasta apie 50000 palaikų. Iš Kauno geto ir kitų kalėjimų vokiečiai atrinko 64 asmenis, kurie turėjo iškasti palaikus ir juos deginti. Degintojų grupę sudarė daugiausia žydų piliečiai, bet tarp jų buvo viena lenkė ir trys rusai broliai Kurganovai iš Jonavos rajono, Kuniškių kaimo. Brigadai žmonių buvo įsakyta atlikti atskirus darbus. Moterys dirbo virtuvėje ir skalbykloje. Vyrai atkasdavo kelerius metus pragulėjusius lavonus, kurie nuo kalkių buvo sulipę, krovė į krūvas po 300, maišydami su malkomis, ir degindavo. Vėliau pelenus supildavo į ištuštintas duobes. Kurganovai dirbo prie medienos paruošimo.
IX forto muziejuje yra Makaro Kurganovo prisiminimai, kuriuose jis pasakoja išgyventas siaubingas istorijas. Jis rašo, kad, suplyšusius batus galėjo pasikeisti rastais ant atkastųjų kojų. Nors žemėje pragulėję pora metų, kai kurie batai, ypatingai čekų gamybos, dar nebūdavo suirę ir buvo tinkami avėti.
Įvykių liudininkas prisimena, kad visoje teritorijoje tvyrojo nežmoniškas tvaikas, kurį skleidė kūrenami laužai. Rūbai, kūnas ir gyvenamosios patalpos buvo persigėrusios to dvoko. Darbininkai čia pat ir valgydavo jiems skirtą menką maisto davinį. Kartą kaliniui duonos riekė nukrito ant pelenais nusėtos žemės, ir jis sutriko, nes ten buvo kartu ir sudegintųjų kūnų dalys. Deja, teko nušluostyti purvą ir, tarsi atsiprašius, suvalgyti tą duonos gabalėlį, kuris turėjo suteikti jėgų ir vilties išgyventi šitą siaubingą laikotarpį.
Visi suprato – baigę savo darbus jie bus sunaikinti, kad neliktų liudininkų. Todėl ėmė planuoti pabėgimą.
Antroji Kalėdų diena
Iš pradžių bandyta iškasti tunelį, išnešant smėlį kišenėse, bet tas planas nepavyko. Tada metalinėse duryse išgręžė 314 skylučių, o tarpus tarp jų išpjovė su rankine dilde. Bėgti susitarė per katalikiškas Kūčias, bet tą naktį pasnigo. Tad ant šviežio sniego liktų pėdos, kurios išduotų bėglių pabėgimo kelius. Nutarta palaukti ir planą įvykdyti 25, antrąją Kalėdų dieną, kai daugelis aplinkinių gyventojų eis į svečius ir pripėduos sniegą. Svetimomis pėdomis bus lengviau paslėpti kryptį, kur patraukė pabėgėliai.
Sargybiniai nenutuokė apie planą, todėl tą dieną, dar gyvendami šventinėmis nuotaikomis, ne itin saugojo kalinius. Per padarytą angą duryse perlindę 64 asmenys nepastebėti nuėjo prie šešių metrų sienos ir, savadarbėmis kopėčiomis ją perlipę, atsidūrė laisvoje zonoje. Išsilaisvinę pasuko keturiomis skirtingomis kryptimis –- į miestą, į miškus, į Kauno getą pas pogrindžio draugus ir į giminaičių namus.
Prasidėjus kalinių paieškoms, daugelis buvo surasti ir sušaudyti. Išsilaisvinimo sėkmę išgyveno daugiau tų, kurie sugrįžo į Kauno getą ir čia, slėptuvėje, surašė kolektyvinį paliudijimą apie patirtą siaubą deginant lavonus, tarp kurių būdavo ir pažįstamų, ir artimų žmonių.
Trys broliai Kurganovai – Vasilijus (21 m.), Makaras (28 m.) ir Arsenijus (31 m.) – nusprendė prieš pasitraukdami į mišką aplankyti savo artimuosius Kuniškių kaime, Jonavos rajone. Per sieną perlipo paskutinieji ir, atsiskyrę nuo kitų, savarankiškai patraukė Jonavos link. Deja, tamsoje pasiklydo ir, išaušus rytui, vėl atsidūrė netoli pabėgimo vietos . Pasislėpę krūmuose, visą dieną pralaukė, stebėdami, kaip sujudusi kalėjimo sargyba vykdo paiešką. Vokiečiai siuntė grupes karių toliau nuo forto, o broliai, būdami visai netoliese, sėkmingai sulaukė nakties ir pasiekė Jonavos apylinkę. Čia išsiskyrė, patraukdami kiekvienas pas savo šeimą.
Jie nepagalvojo, kad tokį sugrįžimą numatė ir vokiečiai, todėl mieste ir kaimuose buvo išklijuoti pranešimai apie atlygį tiems, kas padės sugauti bėglius.
Brolių žūtis
Arsenijus nuvyko pas dėdę Stašėnų kaime ir ten įsirengė slėptuvę. Netrukus atvyko gestapininkai, bet jam pavyko nepastebimai pabėgti. Po kelių dienų nusprendė sugrįžti, galvodamas, kad viskas nurimo. Jis nežinojo, kad vokiečiai surado jo slėptuvę, o dėdę prigrasino sušaudyti, jei mėgins nuslėpti sūnėno sugrįžimą. Persigandęs giminaitis pasiūlė Arsenijui pervažiuoti į kitame kaime paruoštą slėptuvę. Paslėpęs bėglį vežime po šienu, per Jonavą nuvažiavo kaimo kryptimi. Mieste privažiavęs gestapo būstinę, pridavė pabėgėlį – sugautajam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Vasilijus, vieną dieną praleidęs pas brolį Makarą, paskui nuėjo pas mamą ir nusprendė slapstytis miškuose, tikėdamasis prisijungti prie tarybinių partizanų. Užsuko pas dėdę Stašėnų kaime, bet šis nesutiko jo priimti. Todėl, persikėlęs per Neries ir Šventosios upes, vengdamas tiltų ir pagrindinių kelių, ieškojo prieglobsčio miške. Deja, papuolė į pasalą, buvo suimtas, o po kurio laiko sušaudytas.
Makaro istorija
Makaras slapstėsi namuose pas žmoną tarp bulvių įrengtoje slėptuvėje. Vieną naktį nusprendė išeiti ir pasislėpė kaimynų pašiūrėje. Tuo metu atvyko gestapininkai, iškrėtė namus, bet, neradę bėglio, pasitraukė. Paieškomasis keliavo iš kaimo į kaimą, slėpėsi įvairiose vietose, kol pavyko pasiekti partizanus ir įsilieti į jų būrį.
Tačiau gestapininkai paiešką tęsė. Dumsių kaime jie surado pas seserį besislapstančią Makaro žmoną Aleksandrą. Ją kankino, norėdami sužinoti vyro buvimo vietą. Nieko neišgavę, suėmė ne tik Aleksandrą, bet ir sesers vyrą bei pusbrolį. Nuvežė į IX fortą ir visus tris sušaudė.
Gestapininkai suėmė vyriausią Kurganovų brolį Ivaną, gyvenusi Kuniškių kaime kartu su žmona ir trimis vaikais bei 75-erių metų mama. Suaugusiuosius išsiuntė į Pravieniškių kalėjimą, o vaikus – į prieglaudą. Po karo motina ir brolis sugrįžo. Makaras taip pat liko gyvas.
Bėglių prisiminimai
Apie neeilinį pabėgimą buvo išleista ne viena knyga, parašyta daug straipsnių, kuriuose prisiminimais pasidalijo išgyvenę liudininkai. Kiekvienas pateikė savo patirtį, todėl skirtingi šaltiniai kartais skiriasi savo pasakojimais. Žinoma, sovietinė redakcija taip pat galėjo suredaguoti prisiminimus pagal to laikmečio ideologiją.
Makaras parašė rusų kalba knygelę „Į veidą mirčiai“, kuri buvo išleista 1964 m. Maskvoje. Bėglio Alekso Faitelsono knyga „Pabėgimas“ sulaukė didelio populiarumo ir buvo išversta į kelias užsienio kalbas.
Dabar IX forte įrengtame muziejuje lankytojų laukia nauja ekspozicija, pasakojanti apie pabėgimą, kuriam šių metų gruodžio 25 dieną sukanka 80 metų. Lankydami muziejų, turėtume atkreipti dėmesį, kad ir mūsų krašto piliečiai dalyvavo šiame neeiliniame įvykyje, kurio tikslas buvo išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
Artūras NARKEVIČIUS,
kraštotyrininkas