Eglutės puošimas – palyginti nesenas reiškinys, ir ne tik Lietuvoje. Vokiečių šaltiniuose eglutė pirmą kartą minima 1605 m. Tačiau visuotinai Vakarų Europoje eglutė liaudies kultūros dalimi tapo tik XIX a. Lietuvoje pirmąsias eglutes su žaidimais imta rengti rusų mokyklose. 1896 m. jos buvo papuoštos Salake, Skaudvilėje ir Ukmergėje. Po metų jas jau puošė dešimtyje mokyklų. Eglutėmis norėta privilioti lietuvius ir jų vaikus į rusiškas mokyklas. Todėl kai kurie Lietuvos šviesuoliai šimtmečio pradžioje pasisakydavo prieš eglučių puošimą. Tačiau, nepaisant to, XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje jas jau puošė visa Lietuva. Eglutės pasirodymas skatino naują tautodailės šaką – papuošalų gaminimą. Lietuviški namų darbo eglutės papuošalai yra ketveriopi: šiaudinukai, dirbiniai iš kiaušinio lukšto, tešliniai kepiniai ir karpiniai.
Ypatingieji visžaliai augalai
Dauguma tyrinėtojų Kalėdų eglės puošimo tradicijos ištakų ieško giliuose Europos istorijos kloduose. Eglė siejama su tūkstantmete mitologinio pasaulio medžio, daugelio senovės tautų pasaulėjautoje ir tikėjimuose buvusio pasaulėdaros ašimi, simbolika. Visos tautos turėjusios savo garbinamus, šventus medžius, nes šakos, lapai yra gyvybės simbolis. Tačiau visus metus žaliuojantys augalai jau nuo neatmenamų laikų žmonijai atrodė ypatingi.
Tam tikri medžiai šventais buvo laikomi dar senovės Graikijoje. Egiptiečiai visus metus žaliuojančius augalus garbindavo per žiemos saulėgrįžą: jie į namus atsinešdavo žalių palmių lapų, simbolizuojančių gyvenimo pergalę prieš mirtį. O prieš daugybę šimtmečių Didžiojoje Britanijoje gyvenę žyniai visžalius bugienį ir amalą laikydavo amžinojo gyvenimo simboliais – jų šakeles kabindavo virš durų, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Romėnai saulėgrįžą pasitikdavo žemės ūkio dievo Saturno garbei skirta švente – saturnalijomis. Jie savo namus puošdavo medžių šakelėmis ir žvakelėmis, puotaudavo, keisdavosi dovanomis. Ši šventė buvo švenčiama iki atsirandant Kalėdoms. IV a. Katalikų bažnyčios lyderiams iškilo mintis gruodžio 25-ąją švęsti Kalėdas – kad jos nustelbtų pagoniškas saturnalijas, tuo metu trukdžiusias krikščionybės egzistavimui. Taip Kalėdos perėmė kai kurias saturnalijų tradicijas.
Legendų takais
Daugelis mokslininkų ir tyrinėtojų dėl Kalėdų eglutės atsiradimo „kaltina” šv. Bonifacą. Esą, VIII a. krikštijant germanus, buvo nukirstas pagonių garbintas ąžuolas - likusi sveika tik šalia augusi maža eglutė. Bonifacas pareiškęs: „Krikščionybės eglė išaugs ant nukirsto pagonybės ąžuolo šaknų”.
Šventinės eglutės puošimo tradicija po Europą išplito iš Vokietijos, kur gyvavo ilgaamžė tradicija švenčiant Jolės šventę, siejamą su žiemos saulėgrįža - eiti į mišką ir puošti augančią eglę. Ilgainiui eglutes pradėta kirsti, prieš Kūčias nešti namo ir puošti obuoliais, saldumynais.
Manoma, kad Kalėdų eglutė buvo kabinama aukštyn kojomis ir kad Martinas Liuteris pirmasis pastatė ją viršūne aukštyn ir padabino žvakutėmis. Legenda pasakoja, kad būtent šis vienuolis pradėjo tradiciją puošti medžius – jis norėjęs vaikams parodyti žvaigždeles, primenančias Betliejų pirmą Kūčių vakarą.
1561 m. vokiečių rašytiniame šaltinyje nurodoma, kad namuose negali būti daugiau nei viena kalėdinė eglutė.
Eglutės kelias iš Vokietijos
Vokietijoje esančio Brėmeno gyventojai teigia, kad būtent jų mieste užgimė kalėdinio medžio puošimo tradicija, kadangi rašytiniai šaltiniai byloja, jog 1570 m. čia pirklių gildijos name, gildijos narių vaikų džiaugsmui medelis buvo išdabintas riestainiais, obuoliais, popierinėmis gėlėmis ir kitomis puošmenomis. Gausūs rašytiniai liudijimai apie papuoštas Kalėdų eglutes atskleidžia, kad ši tradicija masiškai išplito apie 1605 m. daugiausia vokiškai kalbančių žmonių gyvenamame Elzaso regione, dabar priklausančiame Prancūzijai. Ir tik XIX a. tradicija puošti Kalėdų medį išpopuliarėjo kitose valstybėse – Rusijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje…
Be obuolių, saldumynų, kai kur žvakučių, vokiečiai eglutes puošė gėlėmis ir gyvūnų figūrėlėmis, iškirptomis iš spalvoto popieriaus, cukrumi, vafliais, paauksuotomis puošmenomis. O pirmieji stikliniai Kalėdų eglės žaisliukai buvo pagaminti Vokietijos Tiuringijos regione XVI a. Mintis sukurti stiklinių burbulų eglutei kilo vienam stiklapūčiui, kai jis prieš Kalėdas apsižiūrėjo, kad obuoliai, kuriais ketinta padabinti eglutę, supuvo.
Britai taip pat pamėgo Kalėdų švenčių proga puošti medelį, tik čia buvo puošiama ne viena eglutė, o tiek, kiek būdavo šeimos narių. Pirmoji Kalėdų eglė pirmą kartą buvo papuošta, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, valdovo rūmuose. Karalius Jurgis III įsakė padabinti eglę savo žmonos vokietės Šarlotės garbei. Prie Kalėdų eglučių populiarinimo labai prisidėjo ir karalienė Viktorija. 1841 m. ji, susituokusi su vokiečių kilmės princu Albertu, papuošė Kalėdų eglę savo vaikams Vindzoro pilyje. Karališkos šeimos, susibūrusios prie eglutės, nuotrauka pasirodė spaudoje. Viskas, ką darydavo karalienė Viktorija, tuoj pat tapdavo mada visoje Anglijoje, Naujojoje Anglijoje ir Kanadoje, tad savaime suprantama, kad šiuose kraštuose imta masiškai puošti kalėdines egles.
Būtent JAV, Niujorke, XIX a. pab. eglėms puošti pirmą kartą pradėtos naudoti elektrinės girliandos. Ten, 1895 m. telefonininkas Ralfas Morisas sukūrė pirmąją elektrinę girliandą. Tai buvo puiki alternatyva ir tikras išsigelbėjimas, mat tuomet, kai eglės buvo puošiamos tikromis žvakėmis, kildavo nemažai gaisrų. 1906-aisiais elektrinėmis girliandomis imtos puošti ir eglės, augančios lauke. Taip daryti sugalvojo suomiai.
Lenkijoje gyvuoja tradicija Kalėdų eglutes ir aplinką puošti voratinkliais. Manoma, jog kadaise voras nuaudė antklodę Kūdikėliui Jėzui, kad šis nesušaltų. Panašiai eglutes dabina ir ukrainiečiai.
Anglai savo namus per Kalėdas puošia amalų šakelėmis. Tikimasi, kad jos apsaugo nuo piktų dvasių ir suteikia vaisingumo.
Skandinavai nuo seno ne tik puošė namus ir klėtis eglių šakomis, bet ir po spygliuočiais būtinai berdavo lesalo paukščiams.
Prosenoviški lietuvių tikėjimai
Amžinai žaliuojantys augalai lietuvių apeigose turėjo du pagrindinius pavidalus – medžio ir vainiko. Medį matome vestuvėse: palubėje buvo kabinamas sodas, padarytas iš viršūne žemyn apverstos eglutės, išpuoštos obuoliais, uogomis, riešutais, spanguolių ir šermukšnių uogomis ir t. t. (tai kita vestuvinio sodo forma). Tačiau tokia eglutė nebuvo tik vestuvių atributas, pavyzdžiui, Baltarusijoje ir Lenkijoje išliko paprotys tokią eglutę kabinti ir per Kalėdas. Iš etnografinių užuominų matome, kad taip pat kadaise daryta ir Lietuvoje.
Papuoštos eglės mitinė prasmė − išreikšti nuo požemio iki dangaus išaugusį medį, kuriuo į žemę nusileidžia dievybė arba atvaizduoti ją pačią, įsikūnijusią į apeiginį medelį. Europoje tokie medeliai, žiemą ir pavasarį pagaminti iš visžalių augalų, o vasarą – iš lapuočių buvo statomi bei nešiojami per įvairias religines šventes, Kalėdas, Užgavėnes, Verbas, Jurgines, Sekmines, Šv. Trejybę, Jonines. Gegužinis medis iki šiandien puošiamas Vokietijoje ir Jungtinėje karalystėje. Apeiginio medžio paprotys – tai senovinės religinės praktikos atšvaitas, o sykiu vienas esmingiausių mitinių provaizdžių – pasaulio ašies, kuri jungia žemę ir dangų, teikia gyvastį ir jaunystę, o sykiu leidžia keliauti šiuo kosminiu medžiu į viršutines ir apatines pasaulio sritis, susitikti su dievais ir įgyti išmintį.
Kalėdų eglaitės ir jos papročių kilmės reikia ieškoti germanų tautų mitologijoj, ypač jųjų gegužės (Maibaum) ir gyvybės (Lebensbaum) medžio gerbime, apeigose, papročiuose, tačiau tieji papročiai nuvestų mus į pavasario ir vasaros saulėgrąžos šventes.
Girių tankumyne, senoji karalienė eglė ir šiandien leidžia savo daigus, kuriuos žmonių sielos inertiškai nešasi namo, idant aptingusių (kiek atbukusių) juslių ir nuojautų pagalba patirtų nematomos žvaigždės spindulių gabenamą stebuklo aidą.
Puošimo tradicijos
Iš pradžių buvo gana griežtai nustatyta, kada papuošti ir nupuošti Kalėdų eglutę. Europoje, kurioje šio medelio puošimo tradicijos siejamos su pagonybės laikais, eglė paprastai būdavo dabinama žiemos saulėgrįžos dieną – gruodžio 21-ąją. Vėliau prigijo bažnyčios nustatyta diena- gruodžio 25-oji, Kristaus gimtadienis. Tradiciškai Kalėdų eglės nebūdavo puošiamos iki Kūčių vakaro, o dvyliktąją naktį (sausio 6 d.) papuošalai būdavo nuimami ir eglutės išnešamos. Savo namuose papuošti eglutę anksčiau ir laikyti ilgiau pranašaudavo nelaimę. Šiais laikais Kalėdų eglutės puošiamos daug anksčiau, pvz., vienoje Didžiosios Britanijos parduotuvėje eglutė pastatoma net rugsėjo pradžioje.
Lietuvoje, populiarėjant kalėdiniam eglučių puošimui, iš Vokietijos buvo gabenamos ir stiklinės eglučių puošmenos: varpeliai, kareivėliai, nykštukai, angeliukai. Tačiau retas galėjo įsigyti brangių puošmenų, todėl buvo pasitenkinama paprastesnėmis – obuoliais, saldainiais,riestainiais. Šias puošmenas vaikai po Kalėdų nusikabindavo ir suvalgydavo. Vėliau kaimo moterys tamsiais rudens vakarais imdavosi rankų darbo kūrybos: žaisliukai iš šiaudų, kiaušinio lukštų, karpytos popierinės snaigės – puikiai derėjo su raudonskruosčiais obuoliukais.
Daina "MIŠKE GIMĖ EGLĖ"
Įdomi 120 metų dainos istorija.
Daina „Miške gimė eglutė“ žinoma visiems sovietmečiu augusiems vaikams ir jų tėvams. Žodžiai ir muzika buvo tokie girdimi žmonėms, kad atrodo, jog jie egzistavo visada.
Eilėraštį šiai dainai parašė Raisa Adamovna Kudaševa. Ji nebuvo profesionali rašytoja, tiesiog rašė poeziją sielai. Daugiausia jos darbai buvo skirti vaikams. Prieš tapdama kunigaikštiene, ji tarnavo našlio kunigaikščio Kudaševo namuose guvernante ir užaugino jo sūnų. Išskirtinai jam parašytas eilėraštis „Eglutė “.
1903 metais Raisa eilėraštį nusiuntė į žurnalo „Mažylis“ redakciją ir jis buvo paskelbtas Kalėdų numeryje su pseudonimu A. S. S. , nes kunigaikštienė nenorėjo populiarumo.
Po dvejų metų Maskvos agronomas Leonidas Karlovičius Beckmanas skaitė eilėraščius savo mažajai dukrai Veročkai. Tarp kitų eilėraščių pasirodė „Kalėdų eglutė“. Leonidas Karlovičius labai mėgo muzikuoti, jis pasirinko porą eilučių iš „Kalėdų eglutės“ ir sudainavo dainą. Agronomo žmona, profesionali pianistė, rezultato kūrinį iškart įrašė natomis. Beckmanų šeima surinko panašias kompozicijas ir daina liko albume.
„Miške gimė eglutė“ tapo pagrindine daina per vaikų kalėdinių eglučių šventes.
Po revoliucijos ši daina užsimiršo. Sovietų valdžia Naujuosius metus paskelbė senamadiška švente ir uždraudė ją švęsti. Apie šventę žmonės turėjo pamiršti beveik 20 metų, kol 1936-ųjų išvakarėse vėl atgavo teisę švęsti Naujuosius metus. Sugrįžo daina apie Kalėdų eglutę, kuri dar kartą tapo kalėdine vaikų giesme. Tuo pat metu niekas nežinojo, kas yra šio darbo autorius.
Raisa Kudaševa revoliucijos metu prarado savo dvarą, žuvo jos vyras ir sūnus. Buvusi kunigaikštienė ilgai klaidžiojo tapusi nuomininke, sunkiai ištverdama nepriteklių. Galiausiai ji įsidarbino bibliotekininke. Vėliau Kudaševa nusprendė paskelbti savo autorių teises į „Kalėdų eglutę“, kuri iki to laiko jau buvo išpopuliarėjusi. Visus šiuos metus buvusi grafienė saugojo eilėraščių ir ištraukų apie honorarus rankraštį iš žurnalo „Mažylis “. Neilgai trukus ji buvo priimta į Rašytojų sąjungą.
Būdama 80-ties Kudaševa davė interviu žurnalui „Ugnelė “, pasakojančiam apie garsiosios dainos istoriją ir tuomet ji tapo tikra žvaigžde bei nuolat buvo kviečiama dalyvauti kalėdinių eglučių renginiuose darželiuose ir mokyklose.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
