Šiemet veiklą atgaivinęs Šveicarijos klubas „Prie kavos“, vadovaujamas Marytės Terebeizienės, įgyja savo sumanymų pagreitį. Lapkričio 30-ąją ši visuomeninė organizacija sukvietė vietos gyventojus ir aplinkinių kaimų sodiečius į vakarą „Aš – beržas, lietuviškas beržas“, skirtą poetui Pauliui Širviui atminti ir paminėti Aukštaitijos metus.

Prasmingas sumanymas

Po netrumpos tylos sambūris „Prie kavos“ su nauju polėkiu ir energija kibo į veiklą. Pasak renginį vedusios Aldonos Kaškauskienės, „nedidelis tas mūsų klubelis, tačiau tikras, kūrybingas ir aktyvus, norintis sušildyti bendruomenės narius savo sumanymais, kuriuose netrūksta gėrio ir šviesos spindulių“.

Klubo veikloje dalyvaujančios moterys prisipažino ilgai galvojusios, kaip čia paminėti Aukštaitijos metus. Imta kurti įvairius scenarijus, bet apsistota ties P. Širviu, kuris, gimęs rugsėjo mėnesį, dirbo ir kūrė Zarasų ir Rokiškio rajonuose, Aukštaitijos regione.

Tą vakarą bibliotekos erdvėje neliko nė vienos laisvos vietos – atėjo daug Šveicarijos gyventojų, nešinų keptu pyragu ar sausainių krepšeliu. „Ačiū aktyvioms moterims už tokį gražų vakarą. Apie Paulių Širvį teko daug girdėti, klausytis jo tekstais dainuojamų dainų, tačiau vakaro tema labai sudomino, tad ir atėjome laiką praleisti drauge su klubu“, – sakė Šveicarijoje gyvenanti Valerija.

Bibliotekos darbuotojos parengė knygų parodėlę, kurioje išrikiavo mūsų rajono kūrėjų autorines knygeles, almanachus, kitokius leidinius, o salę papuošė didele beržo šaka, atliepusia vakaro pavadinimą.

Renginys prasidėjo filmuota medžiaga, kurioje visi pamatė ir išgirdo poetą P. Širvį, skaitantį savo eilėraščius. Ir toji akimirka, atrodė, sustabdė laiką, nes kiekvienas autoriaus tariamas žodis skverbėsi į sielos gilumą, o skruostus išvagojusios raukšlės ir skeveldros paliktas randas liudijo apie sudėtingą kūrėjo gyvenimo patirtį.

Našlaičio dalia

Klubo dalyvės, surinkusios pagrindinius poeto biografijos akcentus,  parengė įdomią kompoziciją, atskleidusią P. Širvio gyvenimą. Būdamas dešimties metų būsimasis kūrėjas patyrė sunkią našlaičio dalią, nes, mirus abiem tėvams, teko eiti iš vienos ūkininko sodybos į kitą piemenauti, bernauti ar dirbti kitokius darbus.

Bet toks sunkus likimas neatbaidė P. Širvio nuo mokslų – jis baigė Salų žemės ūkio mokyklą, kursuose gilinosi į gyvulininkystės ir augalininkystės paslaptis, mokėsi Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. Dirbo įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose korespondentu bei redaktoriumi.

Po trylikos vedybinio gyvenimo metų išsiskyrė su žmona Birute, tačiau su dukra Dange visada bendravo ir palaikė tėviškus ryšius. Norėdamas pagydyti šeimos praradimo traumą, P. Širvys dvejus metus  (1967–1969) dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne. Pirmiausia išbandė paprasto jūreivio darbą, o vėliau tapo tolimojo plaukiojimo laivo vairininku.  Išsipildžiusi Pauliaus svajonė išplaukti į jūrą gyvenimą paįvairino šviesesnėmis mintimis ir leido sumažinti skyrybų skausmą.

Karo metais patirti sužeidimai, belaisvių stovyklos ir bėgimas iš jų, rizikuojant gyvybe, atsispindėjo jo kūryboje. P. Širvio eilėraščiuose išryškėjo dvi pagrindinės temos – fronto kareivio ir skaudžios meilės išgyvenimai. Poeto bendražygiai sako, kad karo žiaurumo prisiminimai jo vaizduotę lydėjo visą gyvenimą, tačiau apie siaubą, kurį teko pačiam išgyventi, P. Širvys nenorėjo kalbėti.

Gyvenimas – tarsi legenda

Šio poeto kūryba ir gyvenimas – tarsi nesibaigianti legenda, stebinanti žmogaus noru gyventi, įveikiant net ir mirtį. Jo eilėraščiai virto dainomis, daugelį jų girdime ir šiandien, o poezija artima ir kaimo žmogui, ir miestiečiui. P. Širvys vadinamas „grynuoliu iš lyrikos platybių“, turėjusiu Dievo dovanotą talentą. Pats kūrėjas yra sakęs: „Poezijai viskas reikalinga – ir tvarka eilėraščio eilutėse, ir skambesys, ir jausmas, sudarantis eilėraščio pagrindą“.

Jo butas Vilniuje tapdavo nakvynės vieta bet kuriam benamiui, taurelę kilnojančiam piliečiui ar studentui, nesusiradusiam būsto sostinėje. Nesusikrovusiam jokių turtų kūrėjui, dažnai vėjui švilpaujant kišenėse, jis nerūstaudavo ant pasaulio ir nesiskųsdavo. Toks gyvenimas P. Širviui buvo priimtinas.

Kūrėjas dažnai lankydavosi „Dainavos“, „Palangos“ restoranuose, „Literatų svetainėje“, kur jį apsupdavo vaišingi draugai ir pažįstami, o virtuvės darbuotojos nepagailėdavo karšto maisto.

Talentingas poetas eilėraščius kurdavo ekspromtu – be išankstinės minties ir nusiteikimo. Atrodo, kad įkvėpimas jo neapleisdavo nė vienai akimirkai. Tuo teko įsitikinti ir šių eilėraščių autorei, kai Vilniaus „Palangos“ restorane ant servetėlės brūkštelėjo ketureilį, dedikuodamas jį „Irenai iš Pandėlio“.

Jo artimas bičiulis Rimantas Šavelis (beje, taip pat baigęs Pandėlio vidurinę mokyklą) yra sakęs, kad „Paulių visas Vilnius pažinojo ir mylėjo – vieni atlaidžiai šypsodamiesi, kiti gerbdami jo nepaprastą talentą“.

P. Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d., būdamas 59-erių, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Dviejų klubų susitikimas

P. Širvio gyvenimo apžvalgą pristatė „Prie kavos“ narės A. Kaškauskienė, M. Terebeizienė, Galina Plytnikienė, Zita Riaubiškienė ir Marija Mickienė. Vilius Plytnikas ne tik skaitė šio poeto eiles, bet ir padainavo kelias jo tekstais sukurtas dainas. Staigmeną pateikė ir moterys – pritariant Viliaus gitarai, nuskambėjo jų atliekamos dainos.

Šventėje dalyvavęs Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos ir „Šaltinio“ klubo narys Aloyzas Vaznaitis pasidalijo savo kūrybos pluošteliu. „P. Širvio eilėraščiuose dominuoja beržas, o aš šalia beržo „auginu“ ir liepą. Džiaugiuosi, kad Šveicarijos ir Jonavos kūrėjų sambūriai bičiuliaujasi ir kartu  prisimena mūsų šalies poetus“, – kalbėjo svečias.

Susirinkusieji klausėsi Vytauto Riaubiškio ir šių eilučių autorės eilių, dedikuotų P. Širviui. Savo kūryba pasidalijo ir naujoji „Šaltinio“ sambūrio pirmininkė G. Plytnikienė.

Jautriu žodžiu visus – organizatorius ir klausytojus – pasveikino Šveicarijos bendruomenės pirmininkės pareigas pradėjusi eiti Goda Urbonienė. Anot viešnios, „norėtųsi, kad šis pirmas susitikimas būtų žingsnis į gilesnį bendravimą ne tik su klubu „Prie kavos“, bet ir su visa Šveicarijos bendruomene“.

Po renginio žmonės neskubėjo skirstytis. „Mes dar norime pasikalbėti apie adventinį metą, aptarti, ką galėsime nuveikti iki Naujųjų. Labai smagu, kad turime tokią veiklią grupę „Prie kavos“, kuri mums suteikia žinių, padovanoja džiugių akimirkų, padeda užmiršti bėdas ir liūdesį. Laikas, praleistas bibliotekoje kartu su kūrėjais, yra puiki dovana kiekvienam, laukiančiam gražiausių metų švenčių. Dėkojame vakaro organizatoriams“, – viena kitą papildydamos kalbėjo Šveicarijos gyventojos.

Aukštaitijos poetui P. Širviui skirtas vakaras – tarsi padėka kiekvienam, dalijančiam gėrį, grožį ir širdies šilumą.

Irena BŪTĖNAITĖ