Krepšinio aikštelėje Jonavos „CBet“ komandos trenerį Virginijų Šeškų stebėti niekada nepabosta. Tikras emocijų užtaisas! Net verda iš pasiutimo, kai auklėtiniai, pamiršę, kas jiems buvo kalta per treniruotes, užsiima saviveikla, tai vaikšto gudrią šypsenėlę nutaisęs: matyt, paruošta staigmenų varžovams, o ir komanda žaidžia tarsi iš natų. Beje, visada laukiu trenerio interviu ką tik pasibaigus rungtynėms: jau kad rėžia, tai atvirai ir iš peties!
O koks Virginijus Šeškus, kai negalvoja apie krepšinį, koks jis žmogus? Tokių „kėslų“ vedina Jonavos sporto arenoje susitikau su talentingu treneriu.
Apie Šeškų? Ne, apie krepšinį!
Bandau laimę ir prašau prisistatyti – ne tik su teigiamomis, bet ir su neigiamomis savybėmis.
– Hmmm... Labai sunku apie save kalbėti. Galvoju, kad apie mane daugiau pasakytų draugai. Stengiuosi būti draugiškas, atviras, nuoširdus. Blogoji pusė? Krepšinyje turbūt ir atrodo, kad esu piktas, kartais per daug piktas, – sako krepšinio strategas.
Buvęs labai sportiškas vaikinas, nuo mažens žaidė ir visur stengėsi laimėti: rajono stalo teniso čempionas, vaikų futbolo rinktinėje – vartininkas, o kur dar pasiekimai lengvojoje atletikoje ir t. t., ir pan. Bene visas sporto šakas išmėgino, išskyrus... krepšinį. Dėl labai paprastos priežasties: Prienuose jo nebuvo. Virginijus prisipažįsta, kad ir į lengvąją atletiką pasuko vien dėlto, kad toje pat salėje gautų į krepšį pamėtyti.
– Pamenu, mokytojas Asanavičius vydavo mane iš salės, nes aš jau toks – galėdavau iki išnaktų joje būti, – juokėsi Virginijus.
Anuomet po aštuonių klasių buvo galima pasirinkti – kur toliau. Sportiškam vaikinui kilo mintis išvažiuoti į Panevėžio sporto mokyklą-internatą. Tokia buvo vienintelė Lietuvoje, į kurią surinkdavo talentingiausius vaikus.
– Patekau ten, galima sakyti, per pažįstamus. Mano tėtė pasistengė: nuvažiavo, pašnekėjo, sako, vaikas labai nori... Laikiau egzaminus, mane iš karto į lengvąją atletiką, nes aš ten kamuoliuką labai gerai numečiau, galėjau būti penkiakovininkas, – prisimena Virginijus Šeškus.
Bet žaidė krepšinį. Paskui – Kūno kultūros institutas, armija... Kai į kariuomenę paėmė, visi sportininkai tikėjosi, kad pateks į „sportbatą“: „Kažkiek pasportavom, bet pusantrų metų iš gyvenimo buvo išbraukta“...
Per tą laiką būsimasis treneris atidžiai sekė, kas vyksta Lietuvoje, krepšinis, mėgstamiausia sporto šaka nuo vaikystės, darėsi vis svarbesnis Virginijaus gyvenime.
– Grįžom į Prienus, pradėjome tą krepšinį daryt. Kartu su broliu. Važinėdavom mašinom, savo pinigus dėdavom, paskui atsirado Taupomasis bankas, – pasakoja Virginijus. – Ir taip po truputį nuo ten prasidėjo didysis krepšinis.
Mama „auklėja“ iki šiol
Grįžtant atgal į praeitį, dera paminėti, kad jaunasis Šeškus ne tik bumbsėjo kamuoliu, bet ir buvo „priverstas“ baigti Muzikos mokyklą.
– Su akordeonu, bliamba, aš ten prasikankinau penkerius metus, fortepijonas – ketverius... Kiek aš ten praleidinėdavau solfedžius... Mama pyksta: kur buvai?! – juokiasi Virginijus ir prisipažįsta esantis labai dėkingas mamai ir tėvui, jau seniai išėjusiam Anapilin.
– Mamai greitai sukaks 84-eri, bet iki šiol aš jos labiausiai prisibijau. Štai, pavyzdžiui, žaidžiu rungtynes, jeigu gaunu techninę, kokias dvi dienas jai neatsiliepiu. Nes jei atsiliepčiau, tai tiek gaučiau velnių: „Ir vėl tu? Nu tu atvažiuosi pas mane!“ Aš jau žinau: antroj dienoj popiet ji jau bus „nuėmus gazą“, tai ramiau, bet, jei „ant karštųjų“, – prisibijau, – šypsosi treneris.
Virginijus prisipažįsta buvęs neblogas mokinys, didelių eibių nekrėsdavęs. Mokėsi, sportavo, šiokiais tokiais bizniukais užsiiminėjo. Prienų laikraščio „Naujas gyvenimas“ korespondentė tada apie septyniolikmetį pasakė labai taikliai: „Niekas nenustebtų, jei į šokius Šeškus ateitų su krepšinio kamuoliu“. Ir tai buvo gryna tiesa.
Ech, tie žurnalistai!
Žiūrėdama TV žinias, atkreipiau dėmesį į ekrano apačioje bėgančią eilutę: „V. Šeškus neatmestų galimybės vadovauti Lietuvos rinktinei“. Apie tai užsiminiau pašnekovui.
– Geras! Net nežinojau! – kvatojo Virginijus. – Žinai, kaip su žurnalistais: šneki su jais ir būna, pasakai apie rinktinę kokią frazę, kuri tau atrodo išvis neutrali, o jie ima ir pasigauna. Apie rinktinę buvo tokia šneka: manęs paklausė, aš atsakiau, kad tai, aišku, didelė atsakomybė, bet jei reiktų, neatmesčiau tokios galimybės, nors ir žinočiau, kad tave per vieną savaitę gali „suėst“.
Treneris prisimena, kaip vieno pokalbio su žurnalistu metu šis jam pasakęs: „Virgi, bliamba, tas „Žalgiris“ – kaip auksinė melžiama karvė“. Virginijus į tai: „Nu jo, iš visur pinigus pritraukia“. Ryte straipsnis: „V. Šeškus: „Žalgiris“ – melžiama auksinė karvė“.
– Aš jam paskambinu, sakau, klausyk, tu! Jie žino, kad nesu piktas, bet tuo momentu piktas buvau. Sakau, taip negalima!
Ir pasakoja dar vieną istoriją, kai pokštaudamas su draugu pašoko. Ne spaudai. Atsirado, kas nufilmavo, o kitą dieną tie linksmi vaizdai jau sukosi feisbuke.
– Tai aš galvojau, kad jam galvą nurausiu. Atvažiavo su viskio buteliu: bet ar tu matei, kiek peržiūrų?! Bliamba, tu durnas, sakau. Esmė ta, kad esu per daug atviras, – pasakoja Virginijus ir prisimena TV projektą „Kaukės“. – Pažadėjau dalyvauti, paskui keikiausi: kam man to reikia? Nu kam?
– Užtat kiek džiaugsmo visiems ir apmulkintai Lietuvai! – bandau „paguosti“. – Užteko pamatyti ištįsusius brolių Lavrinovičių veidus, kai buvo nuimta Raudonviršio kepurė ir kai jie atsiprašinėjo, kad trenerį grybu išvadino!
– Aš ir pats juokiausi, – prisipažįsta strategas.
Virginijus sako, kad iki šiol skaudu prisiminus prieš aštuonerius metus žurnalistų paleistą antį, neva Šeškus prekiauja lašiniais. Žodžių trūksta!
Kaip jau rašiau, po Jonavos krepšinio rungtynių man labai patinka klausytis trenerio komentarų. Ką galvoja, tą ir sako, net nemąstydamas, ar gerai pasirodys, ar bus cituojamas, ištraukus frazes iš konteksto. Po vienerių stebuklingai laimėtų rungtynių man įstrigo interviu ėmusio sporto komentatoriaus euforija: „Treneri, jūs – Dievas!“ Ir kas galėtų ginčytis?
Liaudies treneris
Kaip ten bebūtų, jei esi iš rajono, labai sunku prasimušti atvažiavus į miestą, kur visi geriausi krepšinio treneriai.
– Man buvo lengviau, aš bendraujantis, ne tik su treneriais, bet ir su vadovais. Labiausiai įstrigo, kai buvau pavadintas liaudies treneriu. Tikrai su tuo sutinku ir norėčiau iki pat karjeros pabaigos būti liaudies treneriu. Yra Lietuvos rinktinės trenerių, gerų trenerių, bet liaudies būti labai faina! Iš pradžių nepagalvojau, bet paskui įsiklausiau į šiuos žodžius. Reiškia, Lietuvoje yra žmonių, kurie tave palaiko, myli. Tikrai turiu daugiau draugų nei priešų, – šypsosi Virginijus Šeškus.
Jis kukliai nutyli savo pasiekimus ir tai, kad ne sykį buvo pripažintas Geriausiu treneriu.
– Pagalvoju, kad esu durnius „ant krepšinio“. Grynas durnius. Su LKL prezidentu Milašiumi pasikalbam. Jis sako: aš toks durnius, atėjau prezidentu į krepšinį, darau viską; dar vieną tokį durnių pažįstu iš Prienų – ir rodo į mane, – kvatoja.
Virginijus Šeškus prisimena savo darbą Prienuose ir prisipažįsta, kad kartais pavargsta. Nuovargį ypač juto, kai iš JAV buvo atvykę Bolai. Tada jau galvojo išeiti.
– Šou – gerai, galėjau įsivelti, – sako Virginijus. – Jie pinigų siūlė ir kyšių, kad tie vaikai žaistų, bet man Prienų komanda buvo labai svarbi, nenorėjau, kad iškristų.
Tuomet Virginijus Šeškus jau ruošėsi išeiti, bet sulaukė pasiūlymo treniruoti „Lietuvos ryto“ komandą. Sunkus buvo darbas, iš pradžių viskas gerai, tik sutarti su vadinamąja „grietinėle“ lengva nebuvo. Vėliau vienas verslininkų jam prisipažino, kad būtent per jį buvęs atleistas.
– Dabar susitinkam, viskas gerai, – juokiasi Virginijus. – O tada – atėjo kaimietukas toks iš Prienų, kad ir laimėjęs taurę... Suprantat, jie laukdavo mano nesėkmės, visą laiką buvau kaip po padidinamuoju stiklu.
Kuriam laikui trenerio kėdę iškeitęs į sporto komentatoriaus, Virginijus Šeškus prisimena, kad laikas buvo tikrai geras, net per daug laisvo laiko. Taip jau sutapo, kad sulaukė skambučio iš Ukrainos – gal nori vėl pradėti? Kaip tik tuo metu paskambino ir Vaidas Vaškevičius: darom krepšinį Jonavoje, bandom išeiti į LKL.
– Ir mes tą padarėm! – neslėpė pasididžiavimo treneris.
Į talentingą strategą dėmesį atkreipė ir vienas turtingų (ne Lietuvos) klubų, gavo pasiūlymą, bet jo atsisakė. Virginijus Šeškus ilgai pasakoja apie gabius mūsų trenerius, bet jų užsienyje – vienetai. Jo nuomone, „tam dalyke viską užėmę serbai“.
Strategas palygina, kokie yra Lietuvos komandų biudžetai, o kokie – užsienio, ir pavadina Jonavos komandą mažu stebuklėliu. Jis kalba apie mažųjų miestelių trenerius, kurie dirba su vaikais, ugdo talentus. Štai Vilkaviškyje, Marijampolėje yra Nacionalinės lygos krepšinio komandos ir jos neturi savo trenerių: samdo iš kitur.
Virginijus pasikalba su rajonų treneriais: žmonėms nusvyra rankos, jie dar jauni, neuždirba milijonų, o su vaikais nėra lengva. Jo nuomone, visiems reikia duoti šansą, kad treneris augtų. Savas treneris.
– Man tai suprantama, nes aš visą tą kelią praėjau. 2014-aisiais buvom išsišokėliai Prienai, laimėjom taurę. Aišku, nedaug trūko ir praėjusiais metais, laimėtos rungtynės prieš „Žalgirį“ (Delfi „Jonavoje „CBet“ paguldė ant menčių Kauno „Žalgirį“ – M. K.): čia fantastika! Mūsų biudžetas dešimt-penkiolika kartų mažesnis. Jeigu atvirai, tai gal jų vieno žaidėjo su mokesčiais biudžetas toks, koks mūsų visos komandos. Ir kai komentatoriai aiškina, oi, kaip čia gerai žaidžia, oi, kaip čia nesiseka... Bliamba, jūs pažiūrėkit į biudžetus! – pykteli strategas.
Neromantiškas romantikas
– Mažas miestelis Prienai, – sako Virginijus, paklaustas apie pažintį su žmona Rita, apie šeimą. Draugavo apie ketverius metus, vedęs, prisipažįsta, mažai namie būdavo: vis lakstė, pinigus krepšiniui uždirbinėjo.
– Ji augino Domantą, Edviną, menkas padėjėjas buvau. Krepšinis tikrai užimdavo daug laiko, – pripažįsta strategas.
Edvinui labai gerai sekėsi krepšinis, vežiodavo jį į „saboninę“: išvažiuoja trečią, devintą grįžta, tikrai buvo sunku.
– Kai atsuki tą gyvenimo juostelę atgal, tai visąlaik kažko gailiesi. Žmona sakydavo: visus pinigus kiši į krepšinį. Gal nereikėjo kišti? – atsidūsta treneris.
– Užtat Lietuvos moterys alpo, kai jūs padovanojot žmonai automobilį...
Virginijus kvatoja: žmona galvojo, kad kokią skalbimo mašiną nupirkau.
– Prieš Naujuosius su vaikais norėjome ją apgauti. Vaikams sakau, eikit, atneškit. Vaikai: tėte, sunku nešti... Tada pasiūliau išeiti ir pažiūrėti. Girdžiu, žmona seseriai šnibžda: vėl bus nupirkęs kažką namams – skalbiankę kokią naują ar šaldytuvą. Na aš toks gyvenime – neromantiškas. Tai ši dovana buvo mano viso gyvenimo romantiškumo parodymas, – šypsosi Virginijus.
Daugiausia velnių – sūnui
Strategas prisipažįsta, kad Edvinui yra sunku, nes iš komandos daugiausia velnių jam duoda. Kartais Edvinas paklausia: kodėl tu anam nepasakei, ką sakai man?
– Jaučiu, kad esu reiklesnis sūnui, bet manau, kad jis mane perpratęs ir supranta, kad tėvas taip ir turi daryti, – juokiasi strategas ir prisipažįsta, kad vyresnėlis, Domantas, nenori žaisti tėvo treniruojamoje komandoje. Kai Domantas buvo jaunesnis, o Virginijus turėjo stiprias komandas, nelabai rasdavo to laiko išleisti jį į aikštelę. Dabar vyresnėlis žaidžia Italijoje, jam ten sekasi gerai ir Domantas kartais išsitaria, kad jam reikėjo anksčiau išvažiuot.
– Norėjau dabar pas mus pasikviesti, bet jis – ne. Pas tėvą vienas gali žaisti, o kitas – nelabai, – juokiasi Virginijus Šeškus.
Iš panosės – automobilį
Virginijaus gyvenime būta daug kuriozų, kuriuos prisiminęs negali išlikti rimtas. Tai atsitiko šiemet. Grįžęs namo į Prienus, pasiėmė juodą „nisaną“, nuvažiavo į prekybos centrą, apsipirko, eina atgal. Žmonės stoviniuoja, su visais pasisveikino, sėda į automobilį ir išrieda. Staiga girdi: „Ei, kur tu važiuoji su mano mašina?!“
Pasirodo, šalia buvo du automobiliai, abu juodi, o vairuotojas su rakteliu („kur tik „knopkė“) stovėjo šalia savo mašinos.
– Reikės užsirašinėti, – kvatoja treneris. – Būna tiek juokingų dalykų, kurie pasimiršta.
LKL „chuliganas“
Pastebėjau, kad Virginijus Šeškus išties atviras žmogus, sakantis tai, ką galvoja. Smalsu buvo išgirsti gerai strategą pažįstančius Jonavos sporto klubo (JSK) prezidentą Vaidą Vaškevičių bei JSK komunikacijos ir marketingo vadovę Liną Vaškevičienę:
– Su Virginijumi bendrauti ir dirbti nenuobodu. Jis draugiškas, komunikabilus, visada nori padėti, nemoka pasakyti „ne“. Atsimena visų gimtadienius ir kitas svarbias datas. Emocijų bomba: išsilieja ir pamiršta, kad taip buvo. Pats stebisi: „Negi aš taip sakiau, dariau? Negali būti!“ Ir vėl bendrauja kaip niekur nieko. LKL chuliganas: į kiekvienas rungtynes eina kaip į karą, serga dėl savo komandos, žaidėjų, rezultato, negali susitaikyti su teisėjų klaidomis. Trenerių štabui, žaidėjams jis – autoritetas. Mes džiaugiamės pergalėmis, kartais stebimės: varžovas stipresnis, bet laimime mes.
Pašnekovai negailėjo komplimentų Virginijui: jis geba vadovauti rungtynėms, geba nubraižyti tokias schemas aikštelėje, kad, atrodo, neįmanoma nugalėti, bet komanda nugali. Pastabumas, išmonė, kompetencija, žaidimo kūrybiškumas – trenerio arkliukas. Jo emocijos visada tikros: per rungtynes ir kelnės, ir švarkas plyšta nuo lakstymo prie aikštelės ir mojavimo rankomis, kaklaraištis susukamas taip, kad sezono pabaigoje lieka skutai.
Lina ir Vaidas prisiminė Virginijų dar senojoje Jonavos sporto salėje, kai jis vadovavo Prienų „Prienams“, vis išvaromą iš aikštelės ir stebintį rungtynes toliau per durų plyšį. Niekas nepasikeitė, nors praėjo beveik 20 metų.
– Mums Virginijus labai svarbus žmogus: jis atvedė mūsų komandą 2021 m. į LKL, su juo mes pasiekėme svarbiausias pergales, su juo mes esame tarp keturių stipriausių LKL komandų, su juo skiname pergales šiemet, – sakė JSK prezidentas ir papasakojo linksmą istoriją.
Praeitą sezoną po atkrintamųjų rungtynių su Alytaus „Wolves“ važiuodami namo perskaitė komentaruose tokį anekdotą: „Kalbasi tėtis ir sūnus. „Tėti, kodėl laimėjo šeškai, juk vilkai didesni, stipresni, galingesni?“ Tėtis atsako: „Matai, sūneli, miške – taip, bet ne LKL...“
***
Sakoma, kai esi tikras su savimi, esi laimingas. Krepšinio treneris Virginijus Šeškus – tikras ne tik pats sau, bet ir su jį supančiais žmonėmis. Vadinasi, laimingas.
Monika KRISTINAITYTĖ
