Paskelbtas Laisvalaikis

Prieš daugiau kaip trisdešimt metų...

Penktadienis, 02 September 2016 11:10 Parašė 

Kasmet, atėjus rugsėjui, prisimenu savo pedagoginio darbo pradžią. Gal todėl, kad per trumpai dirbau ir neteko nusivilti? O gal dėl to, kad mano vaikai – patys šauniausi?

Dar būdama studentė ištekėjau, tad ir paskyrimą gavau ten, kur dirbo ir gyveno mano vyras – į Jonavą. Tuomet kaip tik reikėjo lituanistų pirmajai vidurinei (dabar – Jeronimo Ralio gimnazija) mokyklai. Iškart skyrė ir auklėjamąją klasę – šeštokus. Trylikamečiai, pats tas pasiutimas, judrumas, neramus amžius. Pirmąją – susipažinimo – pamoką atsistojo toks putlutis berniukėlis ir pareiškė: „ Nė viena auklėtoja su mumis neišbuvo, nepabūsit ir jūs!“

Tada sužinojau, kad ši klasė turėjo mylimą auklėtoją, kuri perėjo dirbti į kitą mokyklą. Kadangi ją pakeitusias mokytojas mažieji teroristai „išėsdavo“, niekas jų nenorėjo, tad ir skyrė ką tik iškeptai pedagogei.

Dirbti buvo ir sunku, ir įdomu. Klasė – nepaprastai gabi (vidurkis penkiabalėje sistemoje – daugiau kaip keturi), bet ir pasiutusi. Ko tik neprikrėsdavo! Tačiau buvau jauna, vos devyneriais metais vyresnė, tai suprasdavau juos, o jei pokštas būdavo vykęs, – pasijuokdavome kartu.

Visi buvo gabūs, tad kai reikėjo aštuntoje klasėje „nuproforientuoti“ į darbininkiškas specialybes (netgi numatytas procentas nuo vaikų skaičiaus!), atsidūriau kryžkelėje. Beveik visi, kurie nenorėjo mokytis vidurinėje, buvo verti technikumų, ne profesinių technikos mokyklų.

Tada užsidirbau pirmąjį (ir kol kas vienintelį) savo gyvenime papeikimą: iš mano klasės vos keli auklėtiniai pasirinko darbininkiškas profesijas, daugelis sėkmingai įstojo į technikumus, o „mokytoja Majerienė neįvykdė plano“. Na ir kas, kad neįvykdžiau. Nesigailiu tokio savo darbo „broko“: iki šių dienų liko šilti santykiai tiek su vaikais, tiek su jų tėvais. O su vienu auklėtiniu susigiminiavau: besimokydamas Panevėžyje, technikume, susipažino su mano antros eilės pussesere ir ją vedė.

Smagiausia buvo, kai nugirdau savo pravardę. Mums, mokytojams, tekdavo budėti valgykloje. Vaikai atlėkę vis prašydavo „bulkučių“. Aš, kaip lietuvių kalbos mokytoja, įkyriai primindavau: „Reikia sakyti bandelė!“ Ir vieną sykį nuėjus išgirdau nušiurenant per eilę: „Bandelė atėjo!“

Po trejų metų, atsisveikinusi su savo aštuntokais, sužinojau, kad teks auklėti vienuoliktokus, lietuvių dėstyti 9–11 klasėms. Žinoma, tai buvo nemažas išbandymas.

Prisiminimai geri, nors vienąsyk mane auklėtiniai buvo mirtinai išgąsdinę. Rugsėjis, dar tik pirmasis mėnuo, kai auklėju, galima sakyti, suaugusius žmones, vyksta „abipusė žvalgyba“, silpnų vietų ieškojimas ir pan. Ateinu į pamoką ir sakau savo vienuoliktokams:

„Labas rytas. Sėskitės.“ Nesėda! Stovi kaip stovėję, rankos už nugarų. Ką daryti? Sutrinku, stengiuos to neparodyti, nekeldama balso sakau: „Prašau sėstis.“

Nesėda!!! Stovi ir šypsosi. Maištas laive? Tyliu. Kaip pasielgti? Rėkti nemoku, o ir juokingai atrodyčiau. Ačiū Dievui, neilgai jie mane gąsdino. Visi dvidešimt penki įteikė po gvazdiką: tą dieną švenčiau savo 25-metį. Nedaug trūko, kad apsiverkčiau...

Buvau bjauri, kupina jaunatviško maksimalizmo: laksčiau vaikydama iš pakampių ir bardama rūkančius savo vaikus, tinginiams be gailesčio pyškindavau dvejetus ir t. t. Kartais perlenkdavau lazdą. Tačiau vaikai, jei ant manęs ir siuto, tai, tikiuos, neilgai.

Kai, praėjus penkeriems metams po mokyklos baigimo, visa klasė susitikome, berniukai (atsiprašau, jauni vyrai), stovėję lauke, automatiškai paslėpė cigaretes už nugaros. O kai atsiminė, kad auklėtoja jiems nebe „bosas“, su kokiu malonumu atvirai traukė dūmą! Ir dabar atsimenu vieno savo vaiko žodžius: „Auklėtoja, mes iš komjaunimo susirinkimų nebėgom, kad paskui jūsų nebartų...“

Tie ketveri pedagoginio darbo metai man padovanojo dvi auklėtinių klases. Prisimenu jų pokštus, tyliai pasimeldžiu už tuos, kurių, deja, jau nėra. Visada džiaugiuosi susitikus ir, žiūrėdama į žilstelėjusius savo vaikus, jau gerokai paaugusius „anūkus“, pajuntu, kaip greitai bėga metai. Jaučiuos laiminga, kad nepraradau jų pasitikėjimo, kad ir dabar jie išsako savo paslaptis, žinodami, kad niekada jų neišduosiu. Susitikus po kelerių nesimatymo metų, juokauju: „Senstat, vaikai, tik jūsų auklėtoja – ne!“ Šypsosi jie ir pritaria: „Taip, jūs nesenstat.“ Meluoja, velniūkščiai, bet vis tiek smagu.

Monika KRISTINAITYTĖ