Šią vasarą važiuodama svečiuosna pro Čičinus į Kulvą, apstulbau – dešinėje kelio pusėje mėlynavo … linų jūra! Nuvykusi, su didžiausia euforija skubu bičiulei dėstyti, esą stebuklas - mūsų rajone žydi linų laukas! Tačiau bičiulė švelniai nuleido mane ant žemės suabejodama, ar tikrai ten mūsų protėvių augintų linelių mėlis, nes kažin kaip keistai tas laukas vieną dieną mėlynas, kitą, žiūrėk, jau žalias – žiedų anei kvapo. Abiem tiek smalsu, įdomu, kadgi lekiam atgalios įsitikinti matyta sėkme arba… nusivilti.
Kapos, divonai, marškos, gūnios - visi šie žodžiai turi vieną šiuolaikinį pavadinimą - lovatiesės. Jas audė mūsų močiutės, promočiutės, propro... ir dar seniau. Pasirodo, pasaulyje austi pradėta netgi neolito amžiuje iš vilnos, šilko ir kitų įvairių augalinių pluoštų. O Lietuvos kapinynuose rasta jau II - IV a. kanapinių, lininių ir vilnonių audinių, o ką jau kalbėti apie vėlesnių laikų tobulėjimą. Iki praeito šimtmečio vidurio moterys verpė ir audė, o beje, kartais ir vyrai, juostas, patalynes, rankšluosčius, tas pačias lovatieses, medžiagas drabužiams. Tokių gaminių nebuvo galima nusipirkti, tad patys jų susikurdavo. Mergaitės prie audimo staklių sėsdavo jau 8-10 metų. Pirmiausia, žinoma, pradėdavo nuo juostų, vėliau sudėtingesnius audeklus audė, o merginos privalėjo visą savo kraičio skrynią audinių prisikrauti, nes vien per savo vestuves nuotaka išdalindavo 20-30 rankšluosčių. O kur dar audiniai tiesiami kasdienai, kur šventinei, ypatingam svečiui atsilankius, ar apeiginiai vestuvių, krikštynų ir kitų svarbių tradicijų pagerbimui, ir žinoma, pagrabiniai, juodai dienai atėjus... Tad kuo skrynia didesnė – tuo nuotaka turtingesnė. Taigi, nelengva buvo tuomet jaunystė: daržus ravėti, laukuose linų pėdus į gubas statyti, gyvulių ūkį apeiti, namuos tvarkytis, austi, verpti, o dar į šokius suspėti ir jomarke po mišių prieš kavalierius pasipuikuoti...
Lino renesansas
Visi tie divonai, kapos dabar jau retai sutinkami eilinio lietuvio namuose. Tačiau pats linas išgyvena tikrą renesansą – vis daugiau žmonių ieško savo namams estetiško paprastumo: lininės patalynės, chalatų, rankšluosčių, lino tekstilės servetėlių, staltiesių ir pledų, kurie itin praverčia ir išsiruošus į iškylą gamtoje. Tokie minimalistiniai atributai yra vienspalvių pastelinių spalvų, patogiai praktiški. Dizaineriai siūlo įvairiais akcentais puoštus gaminius – surištus kaspinėliais, siuvinėjimo detalėmis arba medinėmis sagomis – taip suteikdami jaukumo ne tik savo kasdienybei, bet ir itin šventiškai atrodančioms dovanoms.
Mes, jonaviečiai, galime džiaugtis, jog mūsų mieste nuo 1990 m. įsikūręs audimo fabrikas UAB “A grupė” iki šiol audžia lininius audinius ir savo parduotuvėje siūlo paties įvairiausio asortimento ir skonio gaminius.
Linas – gražus, praktiškas, sveikas
Nors ilgą laiką liną buvo išstūmę mažiau glamžūs dirbtiniai pluoštai, tačiau pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje drabužiai iš lino vėl atgavo populiarumą. Lininiais gaminiais prekiaujančios bendrovės vadybininkai teigia, jog lino atgimimas susijęs ne tik su klimato sušilimu, karštėjančiomis vasaromis. Mat, lino audinio savybės yra tokios, kad jis tinka ne tik vasarą, bet ir atvėsus orams, net žiemą. Bene svarbiausia žmogaus sveikatai jų savybė ta, kad bet kokiomis oro sąlygomis lino audinys leidžia odai kvėpuoti: karštą dieną vėsina, o esant šaltam orui sulaiko šilumą, nes šio pluošto laidumas net 5 kartus didesnis nei vilnos ir net 18 nei šilko. Iš lino pasiūti drabužiai vertinami dar ir dėl to, kad sugeba išgarinti prakaitą ( lino audinys gali sugerti 20 proc. savo svorio ir nebūti šlapias), o kartu ir greitai išdžiūti. Taip pat linas yra antialerginis ir antibakterinis – veikia kaip natūralus antiseptikas, jame nesikaupia dulkių erkutės, mažiau kaupiasi purvas, kalkių nuosėdos ir muilas. Dėl šios priežasties linas puikiai tinkamas žmonėms, turintiems alergijų, odos problemų, mažiems vaikams.
Mūsų protėviai kasdien dėvėjo šiurkštaus siūlo, dažniausiai nebalintais lininiais marškiniais ar sijonais. Šiandien, gamybinės technologijos leidžia išgauti minkštą, gražiai krentančią ar puikiai priglundančią prie kūno lininę medžiagą. Todėl parduotuvėse ir lino salonuose iš tiesų galima nustebti, koks platus suknelių, palaidinių, sijonų, kostiumėlių ir kitų drabužių modelių ir spalvų pasirinkimas. Ypač moterys mėgsta vasarines sukneles – jos lengvos, patogios, smagios nešioti. O dažnai dar ir originalios – tokio pačio modelio jei ir būna, tai tik keletas vienetų, o moterys juk visada nori būti išskirtinės.
Lininis audinys tikras patvarumo simbolis – Egipto mumijos lininius audinius išsaugojo net kelis tūkstantmečius ( apie 5000 . pr. Kr. Egipte jau buvo dėvimi lininiai drabužiai), o tuo tarpu šilkas – pats trapiausias. Tad nieko keisto, jog iš lininio pluošto gaminami JAV banknotai, popierius cigaretėms ir biblijoms. Lininis pluoštas naudojamas net ir apsauginiams kosmonautų rūbams bei išorinei kosminių laivų apsaugai. Lininis audinys yra ekologiškas, gamtai nesudarantis visiškai jokio žalingo poveikio. Jis net 3 kartus atsparesnis trinčiai (dilinimui) ir labiau žvilgantis nei medvilnė. Net ir bėgant metams, linas nepraranda savo išvaizdos, negelsta, atvirkščiai – darosi vis švelnesnis ir baltesnis, o po kiekvieno skalbimo minkštėja ir tampa mažiau besiglamžantis. Nors niekam ne paslaptis, kad tai glamžus audinys, tačiau ši savybė jau priskiriama lino autentiškumui bei gerai kokybei.
Nostalgija lietuviškam linui
Žinomas etnologas Libertas Klimka taip pasakoja apie senų laikų linarovio papročius: “Tai buvo nelengvas, bet ir smagus darbas. O kiek apie linelius, jų rovimą prikurta liaudies dainų, kurių priedainiai skambėdavo tarsi kokie užkalbėjimai ar burtažodžiai. Linai būdavo raunami dvejopai: saujelėmis ir pėdeliais. Saujelėmis rauta daugiau klotiniam pluoštui, pėdais – tik mirkytiniam pluoštui. Kartais moterims pasitaikydavo rasti du suaugusius lino stiebelius. Tai – lynė arba lininas; rovėjai jis lemia sveikatą, sėkmę, laimę, o netekėjusiai – gerą vyrą gauti. Ir dar buvo toks burtas: jeigu mergina nurautų linelius jaunam mėnuliui esant, jaunam juos paklotų, praverptų ir jaunam tuo siūlu pervert patinkančio bernelio ir savo rūbus, tai jo širdį “prisiūtų” prie savęs visam amželiui. Baigiant darbą linienoje, paskutines saujas rovėjos sviesdavo į viršų, kuri aukščiausiai išmesdavo – greičiausiai ištekės”.
Tačiau, nors Lietuvoje nuo seno plytėdavo linų laukai, šiuo metu lietuviškų linų beveik niekas neaugina, o fabrikai linų pluoštą vežasi iš kitų šalių. Anot, profesoriaus L. Klimkos, mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius laukuose šiandien galima pamatyti nebent Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar kelių ūkininkų valdose. “Nors amatininkų, kurie audžia, siuva, neria iš lino siūlų, netrūksta, ant prekystalių išvynioti audiniai ar pasiūti drabužiai nebe iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir buvo uždarytos linų perdirbimo įmonės. Nebegloboja Rūpintojėlis linų auginimo Lietuvoje”, - apgailestauja L. Klimka.
Su šiuo augalu susiję net keli senovės lietuvių dievai: Vaižgantas, globojęs linų auginimą, bei Gabjaujis (Gavėnas) – darbų su linų pluoštu jaujoje globėjas. Lietuvoje vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadagio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantys augalai, todėl jie simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Daug gydomųjų savybių turi linų sėmenys. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose...
Apie linų auginimą ir perdirbimą daugiausiai galėtų papasakoti linų ūkio šeimininkai Irena ir Romualdas Kaminskai, vedantys edukacinius užsiėmimus apie lino kelią ir rudenį organizuojantys edukacinę – kultūrinę šventę „Lino mūka“ (Rokiškio raj. Panemunėlio sen.). Lietuvoje R. Kaminskas bene vienintelis, tradiciniu būdu auginantis ir perdirbantis linus. O nuvykę į Panevėžio rajoną, važiuojant Ėriškių kryptimi, atrasime Linų muziejų, 1996 m. įsikūrusį Stultiškių vėjo malūne. Muziejininkė maloniai papasakos ir aprodys visą lino kančios kelią – nuo beriamos į dirvą mažos sėklytės iki nuostabaus audinių grožio.
Šildantis senelių atminimas
Linas – tai viena iš seniausių tekstilės rūšių pasaulyje, kuris gaminamas iš lino pluošto. Lietuvoje linai auginami nuo seno (manoma, jog jau 4000 metų) ir minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies dainose, tautosakoje – darbo dainos yra susijusios su auginimu, rovimu, verpimu, be lino neišsiversdavo ir lietuvių laidotuvių apeigos. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu.
Iš lino galima numegzti ir pasiūti beveik viską – nuo kojinių, skarų, kaklaraiščių, sijonų, suknelių, kelnių, švarkų iki staltiesių, patiesalų, užuolaidų. Kai kurių namų spintų lentynose dar galima rasti netgi mūsų močiučių rankų pagamintų namų rykų, tačiau tom senovinėm kapom ar divonais jau retai kur rasi apklotus baldus. O juk tai nykstantis giminės paveldas, mūsų praeities šaknys, kurių nors mažą dalelę privalėtų išsaugoti kiekvienas lietuvis. Ir mano skrynioje guli močiutės dovanotos mano mamai kelios lovatiesės. Nors pati močiutė žemaitiškų divonų neaudė, tačiau ji labai mėgo verpti ir nuolat ties rateliu palinkusi sėdėjo – tai buvo jos mėgstamas užsiėmimas. Verpalus ji nešdavo kaimo audėjai ir iš jos grįždavo jau su glėbiu raštuotų divonų bei abrūsų (rankšluosčių).
Dabar gi, pasitelkus fantaziją, senas linines lovatieses galime paversti tikrais meno kūriniais, pvz.: apvilkti seną, tačiau mylimą fotelį. Ir nebūtina jį įkurdinti tik kaimiškoje aplinkoje - toks atnaujintas baldas itin įdomiai suskambės moderniame miesto butų interjere. Auksarankės moterys iš močiučių austo palikimo geba sukurpti nuostabiai gražias bei savo žavesiu ganėtinai pranokstančias pirktines namų interjero detales: užuolaidas, sūpuokles, hamakus… Taip išsaugomas giminės paveldas, tuo pačiu leidžiantis džiaugtis kasdien, o ne besislepiantis spintoje. O svarbiausia, tokia detalė – širdį sušildantis senelių atminimas.
Vai žydėkit linai
Tai kaip gi atrodo tas linas - mažytis stebuklas, be kurio buvo neįmanomas mūsų protėvių gyvenimas? Tiesą sakant, daugelis net išvydę laukuose nepažintų to dainose apdainuoto mėlynažiedžio augalėlio.
Linai – vienmetės ir daugiametės žolės, puskrūmiai, kurių stiebas užauga plonas ir status iki 150 cm. Lietuvoje auginamos 6-7 rūšys linų (Linum genties). Linų stiebelis turi apie 20-30 proc. pluošto. Pluošto gavybai panaudojama antžeminė stiebo dalis iki išsišakojimo, o iš žiedyno šakelių gaunamas prastos kokybės pluoštas (santechnikoje naudojamos pakulos).
O štai Bagaslaviškyje ( Širvintų raj.), Janinos ir Liubomiro Bronislavo Vošterių ūkyje „Lino namai“ iš linų ne pluoštas gaminamas, bet spaudžiamas sėmenų aliejus, labai sveikas ir naudingas organizmui, geresnis už įvairius maisto papildus. Rugsėjo mėnesį ten taip pat kasmet vyksta lino šventės.
Pačių sėmenų beriama į kepamos duonos tešlą, ar netgi grynų sėklelių galima paskrudinti, pagardinti užteptą sviestu duonos riekę, salotas, patiekti prie karštų bulvių.
O ką mes su bičiule grįžusios į Čičinų laukus pamatėme? Ogi tikrai vėjyje siūbuojančias mėlynas linų galveles! Taip netikėtai šią vasarą visus pravažiuojančius nustebino mūsų rajono ūkininkas Marius Palaima, net 6,5 ha plotą užsėjęs senove menančių augalų kultūromis. Susisiekus, ūkininkas maloniai išdėstė, jog bendradarbiaudamas su Panevėžio raj. UAB “Agrolitpa”, augina jos siūlomų augalų rūšis sėklininkystės tikslams. Tad viename iš savo pasėlių pavasarį ir išbarstė praeities nostalgija dvelkiančius sėmeninių linelių grūdelius. Pasiteiravus apie keistą žydėjimo – nežydėjimo reiškinį, M. Palaima paaiškino, jog linai visuomet žydi tik iki pusiaudienio… Kad ir trumpai mėlynuojantys, bet vis tik labai norėtųsi, jog tie trapūs augalėliai kasmet mūsų rajone džiugintų akį ir sielą.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
