Prieš susitikdama su naujuoju Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos kunigu, atlikau namų darbus: pašniukštinėjau, kokį pirmą įspūdį 31-erių Mantas Šideikis paliko atėjusiems į jo aukojamas Šv. Mišias. Visi vienu balsu išgyrė: ir komunikabilus, ir pamokslai ne „sausi“, ir  nuoširdus, toks atviras, besišypsantis...

   Penktadienio rytą bažnyčioje, dalyvaudama Šv. Mišiose, pati įsitikinau, kad jaunasis kunigas vertas visų išsakytų komplimentų. O kai parapijos namuose susėdome interviu, pokalbis vyniojosi lengvai, pertraukiamas juoko, su atviru paprastumu.

Mokslai? Tenenių pradinė, Pajūrio vidurinė mokyklos, tada – Telšių vyskupijos licėjus, studijos Vytauto Didžiojo universitete, Kauno kunigų seminarijoje. Dabar studijuoja Pastoracinės teologijos magistro (licenciato) studijų programoje, liko vieneri metai.     

 – Visi nuo mažens svajojame kuo nors būti. Vieni gydytojais, kiti – lakūnais ir pan. Kokia buvo pirmoji mažojo Manto svajonė?

– Kokia pirmoji – nepamenu. Gal jų buvo nedaug, bet jau penkiolikos sau buvau pasakęs, kad noriu tapti kunigu. Gal tuomet toks požiūris atrodė dar vaikiškas, bet jis visada mane lydėjo. Baigiau Telšių vyskupijos licėjų – mažąją kunigų seminariją, dar po pasaulį palaksčiau, o po penkerių metų Viešpats pasakė: „Grįžk namo“. Įstojau į seminariją, tapau kunigu.  

– Besimokydamas mokykloje kokiems dėstomiems dalykams skyrėte prioritetą? Ar tai turėjo įtakos vėlesnei jūsų veiklai?

– Ojei... Aš išvis nebuvau moksliukas. Man mokytis buvo kančia. Geriau – užklasinėje veikloje: visokie renginiai, būreliai, išvykos ir pan. Aktyvistas buvau: mokinių tarybos narys, mokinių parlamento narys... Paskui juokdavosi, sakydavo, „antrasis direktorius su papke po mokyklą laksto“ (juokiasi). Manęs visur būdavo daug, mokslai truputį į šoną, dažniau – praktiniai užsiėmimai (šypsosi).      

– Papasakokite, kaip pasukote keliu link tarnystės Dievui ir tikintiesiems? Kas jus vedė?

– Mišioms patarnauti pradėjau būdamas šešerių. Iš pradžių ėjau giedot prie vargonų, nes labai mėgau dainuoti, paskui pamačiau, kad mano kiemo draugas Mišioms patarnauja, klausiu,  ar galima man? Sako, taip. Dar pasitikslinau – ar tikrai tokiems mažiems (labai mažytis buvau) galima? Pradėjau ir kiekvieną sekmadienį eidavau į Tenenių Šv. Barboros bažnyčią. Ten irgi buvau aktyvistas: į rekolekcijas, važiuodavau į stovyklas, ministrantų dienas, eucharistinius kongresus. Visur, kur galėjau, dalyvavau. Neabejojau, kad būsiu kunigu, prie altoriaus jaučiausi kaip žuvis vandeny. Po mokyklos svarsčiau – ar tikrai esu reikalingas? Viešpats norės – pašauks. Taip po penkerių metų ir pašaukė (šypsosi)...    

– Mokėtės Kauno kunigų seminarijoje. Ar nekilo pagunda, kol dar nebuvote įšventintas, keisti gyvenimą, galbūt sukurti šeimą?

– Pradėkim nuo to, kad aš per tuos penkerius metus studijavau, dirbau, dar ir koncertavau: su Kauno rajono „Božolė“ choru dalyvavau TV projekte „Chorų karai“. Padirbėjęs apsaugos srityje, tapau jauniausiu Kauno regione objekto apsaugos vadovu, instruktoriumi, o kai pasiūlė tapti Kauno regiono apsaugos vadovu, atsakiau: ačiū, einu į seminariją. Dirbant apsaugoje kartais tekdavo ir riebiau nusikeikt, kad pastatytum žmones į „vietą“, reikėjo griežtumo. O seminarijoje, žinot, visai kitas pasaulis, galvojau, po metų išmes, pačiam išeiti nereikės (juokiasi). Man atrodė, kad tie, kurie vaikšto už A. Jakšto gatvės (čia yra Kunigų seminarija – D. J.) vartų, labiau verti būti seminarijoje nei aš.

Vieną dieną klausiu: Viešpatie, ar aš čia reikalingas, kad galėčiau kažką nuveikti? Ir tą patį vakarą atėjo dvasios tėvas. Sako, gal galėtum padėti? Išvažiuojam į piligriminę kelionę su katedros vyresnio amžiaus „jaunimu“ (šypsosi). Gerai. Kai išvažiavom, tai nuo pat ryto iki vakaro – jis – kunigas, aš – seminaristas – neturėjom laiko nei pro langą pažiūrėti, nei pasigrožėti, kokioj vietovėj esame: pokalbiai, maldos, žmonės dalijosi rūpesčiais, dalijosi išgyvenimais – kas anūkais skundėsi, kas jais džiaugėsi (šypsosi)...

O vakare, jau grįžtant, Marijos radijo savanorė paprašė pravesti tiesioginėje transliacijoje rožinį. Sakau, manęs neišleis. Bet dvasios tėvas susiskambino su vadovybe: išleido (šypsosi). Nuėjau į radiją, sukalbėjau rožančių, užmiršau ir „Tėve mūsų“, ir „Sveika, Marija“ kaip kalbėt... Ta triūbelė (mikrofonas – D. J.) žiūri į mane (kvatoja)... Po rožinio sako: ar galėtum Kryžiaus kelią pravesti, kas turėjo tą padaryti, neatėjo. Na gerai, pravesiu...

Grįžau apie dešimtą vakaro ir jau toks nusikalęs, tačiau tas nusikalimas ne kaip po bulviakasio ar malkų skaldymo, bet geras nuovargis. Kitą dieną reflektuoju, kas ten vyko, ir ateina dvasios tėvas: ačiū, man reikėjo tos pagalbos. Tad grįžau į savo klausimą, ar aš čia reikalingas esu, ir viskas susidėliojo, nebeturėjau jokių argumentų, kodėl neturėčiau būti čia.

Ir man norisi būti ne tarp žmonių, bet norisi būti su žmonėmis ir su jais bendrauti.  

– Pirmosios jūsų aukotos Šv. Mišios. Kur tai įvyko? Kokie jausmai kilo?

– Ojei... Papasakot pasauliečiui turbūt neįmanoma, tik kunigas gali suprasti, koks tai yra jausmas. Jos buvo Šilalės rajono Tenenių miestelio Šv. Barboros bažnyčioje, mano tėviškės bažnyčioje. Prie altoriaus, šalia kurio augau... Graudinausi, sunku buvo ištarti žodį, ypač per eucharistinę maldą. Reikėjo stipriai susiimti, kad galėčiau ištarti žodžius...

– Papasakokite, kokiose parapijose jums teko tarnauti?

– Per seminarijos laikotarpį turėjome praktikų įvairiose parapijose, jų buvo ne viena ir ne penkios, tad gal nevardinsiu. O diakono tarnystė buvo Domeikavos Lietuvos kankinių parapijoje, pirmas paskyrimas – į Jonavą (šypsosi).   

– Dabar esate Šv. apaštalo Jokūbo parapijos kunigas. Kaip jus sutiko tikintieji? Kokie pirmieji įspūdžiai?

– Aš čia praktiką esu atlikęs būdamas seminaristu: visus metus sekmadieniais atvažiuodavau, su mokytoja Inga Petrikoniene turėjau Alfa kursą su sutvirtinamaisiais, paskui dar vasarą praktika, tad aplinka jau buvo artima, abejonių, kad čia nepriims, nekilo. Kai katedroje vyskupas pranešė, kad kunigas Mantas skiriamas į Jonavos parapiją vikaru, katedra ošė: čia buvo jonaviškių. Ir pirmas jausmas – ačiū Dievui, kad priima (šypsosi). Esu patenkintas, džiaugiuosi, kol kas skundų negirdėjau.   

– Kai tariausi dėl interviu, klebonas Virginijus Birjotas su šypsena balse išvardijo, koks esate užimtas: laidotuvės, vestuvės ir taip – visą savaitę. Turbūt nebeliko laiko apsiprasti naujoje vietoje – iškart į darbus...

– Iškart į darbus. Nėra čia ko dairytis. Iškart jautį už ragų! (juokiasi) Turim dabar vasaros laiką: tai – ir santuokos, ir krikštas, aišku, neišvengiam laidotuvių. Kiekvieną dieną jų turim ne po vienerias, tai tas labai liūdina. Esame parapijoje trys kunigai, darbus dalijamės, bet vis tiek laiko ne per daugiausia. Štai kad ir šįryt. Atvažiavau, galvoju, spėsiu sukalbėti poterius, bet štai žmogus, kuriam reikia pagalbos, ant savižudybės slenksčio. Ir net negali kitaip galvoti – žmogui privalai padėti.    

– Vieni kunigai mokosi kalbų, kai kurie kuria eilėraščius, dar kiti daug laisvo laiko skiria savo keturkojams ar plunksnuotiems augintiniams. O kokie Manto Šideikio laisvalaikio pomėgiai?

– Mantas Šideikis daug laisvalaikio neturi (juokiasi). Jeigu turi, tai ilsisi, o ilsėjimasis dažniausiai yra miegas. Ypač kai studijuoju, kai skaitau ne mėgstamas knygas, o tas, kurias reikia, tad tą laikotarpį dar turiu išgyventi (šypsosi).

Bet štai šiandien turiu laisvesnę dieną, galvoju, kad reiks pagrybauti. Mėgstu grybauti, pats esu iš kaimo, pažvejoti mėgstu, ypač kai nuvažiuoju į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną Kelmės rajone, pas brolius benediktinus. Ten turim ne vieną ežeriuką, labai faina pasibūti: paukštukai pypauna, ramu, relaksas (šypsosi)...        

– Atvira širdimi atėjęs į Šv. apaštalo Jokūbo parapiją, ko tikitės mainais iš mūsų – tikinčiųjų? Kokie jūsų lūkesčiai čia, Jonavoje? 

– Pirmas lūkestis būtų toks, kad reikės mokytis mums visiems, jog reikia melstis ne tik už mirusiuosius, bet ir už gyvus artimus savo, už kaimynus, kaiminkas, draugus, švenčiant gimtadienius, santuokos jubiliejus. Ne, ne tik jubiliejus – kasmet galima švęsti su visa šeima.

Štai vakar meldėmės: Genovaitei – 91-eri, suvažiavo visa giminė. Ir ko mums, bendruomenei, nepasidžiaugti, nepabūt kartu tame džiaugsme, kur Dievas teikia malones gyvenime? Manau, reiktų visiems, kas galit, ateikit ir švęskime kartu gyvenimus su Viešpačiu, o ne tik tada, kai laidotuvės, kai tik liūdnos mintys...

– Ačiū už pokalbį.    

Bendravo Daiva JONUŠYTĖ