Pradėjus europinės geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ ruožo statybą Kulvos seniūnijoje, Dijokiškių kaimo gyventojai skambina pavojaus varpais ir prisipažįsta išgyvenantys tikrą košmarą, kurį kelia pašėlusiu greičiu važinėjančios sunkiasvorės mašinos. Pasak sodiečių, ne tk niokojamas asfaltas, bet ir nelaimė netoli – praėjusią savaitę vienas sunkvežimis suvažinėjo ant kelio stypsojusį gandrą. „Nebežinome, kur kreiptis, kas gali sudrausminti nesaugiai važinėjančius vairuotojus? Mes suprantame, kad valstybės projektas yra labai svarbus, tačiau esame žmonės ir norime tvarkos bei saugumo savo namuose”, – redakcijai skundėsi kaime gyvenantys sodiečiai.
Gyvenimas virto košmaru
Anot jų, žodžiais sunku nusakyti tą košmarą, kurį jiems tenka patirti. „Gyvename kaip kokie apsileidėliai – langus dengia purvo ir dulkių sluoksnis, jų atidaryti neįmanoma. Vairuotojai lekia tarsi būtų be galvų. Po lietaus visas molis ir kitos šiukšlės plaukia į mūsų kiemą. Galvoju pripilti maišus smėlio ir statyti kokią barikadą, gal nors kiek to purvo sumažės? Esant sausiems orams, laistyti reikėtų kelis kartus per dieną. Tačiau laistoma kokį kartą, o pravažiuoja apie šimtai sunkiasvorių į vieną pusę. O kur dar grįžtančios mašinos? Visur kreipėmės – į seniūniją, Savivaldybę, bet jokio atsako ar veiksmo – kaip į sieną, atsitvėrė tyla, ir tiek”, – pasakojo Danutė, globojanti neįgalią dukterį.
Anot pašnekovės, visi supranta, kad projektą reikia įgyvendinti, europinė vėžė turi būti nutiesta, tačiau darbai privalo vykti kultūringai. „Nejaugi negalima važinėti saugiai, nedideliu greičiu per gyvenvietę? Kur taip skubėti? Va, anądien žmonės pamatė užmuštą gandrą ant kelio. Gal daugiau nei pusdienį vargšas paukštis gulėjo ant važiuojamosios dalies – nė vienas vairuotojas nesustojo, kad jį patrauktų į šalikelę, traiškė nelaimėlį dešimtys mašinų. Argi taip galima? Nemačiau, kuri sunkiasvorė vargšelį partrenkė, bet tikrai ne jis pats nugeibo. Kur dingo žmogiškumas? Ar jau nebėra jokios jėgos, kad sudrausmintų neatsakingus vairuotojus? Suprantu – jie nori kuo greičiau padaryti, tai ir nebepaiso saugumo. Dundesys ir dulkėtumas prasideda nuo septintos valandos, kartais ramybės neturime ir šeštadieniais. Anksčiau saulėtą dieną skalbinius džiaudavau kieme, o dabar apie tokį patogumą galima tik pasvajoti, nes smėlis net į burną lenda. Visiška tragedija”, – piktinosi Danutė.
Niokojamas asfaltas
Gyventojai tikina, kad sunkvežimiams yra nutiestas kitas kelias, bet jie suka per Dijokiškius, nes čia patogiau, kadangi kokiu kilometru ar pusantro kelias sutrumpėja.
„Buvo metai, kai mūsų tėvai ir mes patys bridome per kaimo purvyną, pagaliau atėjo geri laikai – sulaukėme, kada paklojo asfaltą. Bet dabar juo dunda ir dunda sunkiasvorės su žemėmis ir be jų. Pagalvokite, kiek tonų per dieną „iškenčia“ danga? Važinės ne vieną mėnesį, o kelerius metus. Kas iš mūsų asfalto liks? Be to, atkarpa per gyvenvietę yra siaura, tai tie sunkvežimiai, norėdami prasilenkti, stoja šalikelėje, gadina kelkraščius, nė žolės tuoj nebeliks, tik purvai. Anksčiau vairuotojai susitardavo per raciją, kuris palauks, kad kitas galėtų pravažiuoti. Dabar to nebėra. Matyt, nutarė, kad tas asfaltas ne jų, tai ir nesuka galvos. Jie turi savo kelią, kuris net platesnis už mūsiškį, bet juo nevažinėja”, – sudėtingais išgyvenimais dalijosi kaimietis Rimvydas.
Anot jo, dulkių būna tiek daug, kad geriant kavą net kambaryje smėlis tarp dantų treška. Sodietis sako, kad žmonės primena projektą vykdantiems statybininkams apie laistymo būtinybę. Bet, Rimvydo teigimu, atsiveža cisterną nežinia iš kokios balos pritraukto dumblino vandens, juo neva dulkes „nusodina“.
„Iš pradžių pajuntame dvoką, o kai išdžiūsta dar blogiau būna – kelio danga nuo tos bjaurasties nežinia kokia spalva nusidažo, Gal už vandenį jie turi brangiai mokėti tai ir pila bet ką”, – samprotavo vyriškis.
Prieš kelias dienas pašnekovas, važiuodamas į Jonavą, pamatė ant kelio gulintį negyvą gandrą. Žmogus pasielgė pilietiškai – paskambino pagalbos telefonu 112 ir pranešė apie tokį radinį.
„Niekam nesuskaudo širdis – vairuotojai negyvo paukščio nuo kelio nesiteikė nukelti, bet važiavo kiekvienas sau. Tik tada, kai atvyko policija, jis buvo patrauktas į šalį, – tęsė pasakojimą Rimvydas. – Matyt, paukštis ėjo per kelią, o vairuotojai, lakstantys dideliu greičiu, nepristabdė mašinos ir nutrenkė vargšą. Niekas jų nekontroliuoja, netikrina, kiek tonų leista vežti ir kiek veža, purvų ir molio prikrato, asfalto beveik nebesimato – jį dengia žemės sluoksnis.”
Kebli situacija
Rajono Savivaldybės administracijos direktorius Valdas Majauskas, paklaustas apie situaciją Dijokiškiuose, prisipažįsta nežinąs, kaip padėti gyventojams. Tai, anot jo, esąs labai didelės reikšmės valstybinis projektas, būtų nekorektiška vietos valdžiai imtis griežtų priemonių ir kištis į jo įgyvendinimą.
„Per Dijokiškių kaimą einantis kelias yra ganėtnai siauras, gal ape 3,5 metro. Čia net ūkininkams su savo technka sunku prasilenkti. Jeigu dabar tuo keliu važinėja sunkiasvorės, tai, žinoma, nesiliauja triukšmas, ūžesys, jaučiama vibracija, kyla dulkės – laistyk nelaistęs. Bėda. Bet darbai kada nors baigsis. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir iškęsti šiuos nepatogumus”, – pataria V. Majauskas.
Kalbinti Dijokiškių kaimo gyventojaiu nėra nusiteikę prieš europinę geležinkelio vėžę, darbai turi vykti. Tačiau viskas turi savo ribas, privalu laikytis padorumo ir pagarbos kitiems taisyklių. Gyventojų nuomone, savo žodį galėtų tarti Saugaus eismo komisija. Juk asfaltas per Dijokiškių kaimą paklotas Savivaldybės biudžeto lėšomis. „Argi nėra galimybių, sakykime, ties kaimu pastatyti kelio ženklo, draudžiančio per gyvenvietę važiuoti sunkiasvorėms? Kieno tai kompetencija?” – tokius klausimus kelia žmonės.
Bet V. Majauskas atkreipia dėmesį, kad, pastačius ženklą, draudžantį važiuoti sunkiasvorėms mašinoms per gyvenvietę, draudimas galiotų visiems, vadinasi, ir vietos ūkininkams. Anot administracijos direktoriaus, į keblią situaciją pateks ir patys žemdirbiai.
Informacijos neteikė
Kulvos seniūnas Ramūnas Gudonavičius pabrėžė, kad su rangovo „Fegda” projektų vadovu dažnai aptaria šį gyventojams opų klausimą. „Techninio projekto įsipareigojimus rangovai vykdo – plauna, šluoja, tvarko. Iš tos vietos, kur vežamos žemės į kitą objektą, sunkvežimiams važiuoti kito kelio nėra. Kiekvienam gyventojui pikta, kad važinėjama pro namus, keliamas triukšmas ir panašiai. Tik įsivaizduokite, kad per dieną tas žemes turi išvežti apie 800 mašinų. Toks skaičius, be abejo, ir stebina, ir baugina. Jeigu asfaltas bus sugadintas, įmonė privalės jį atstatyti”, – patikino R. Gudonavičius.
Jo teigimu, sunkvežimiai nevažinėja dideliu greičiu, nes kelias yra siauras, stovi ženklas, nurodantis 30 km/h leistiną greitį. Apie tai ne kartą kalbėtasi su rangovo projektų vadovu, kuris, seniūno teigimu, paneigė tokią žmonių versiją, tačiau neatmetė, kad tarp tų kelių šimtų vairuotojų gali atsirasti ir kokių nutrūktgalvių, nepaisančių Kelio ženklo.
Paprašius pakomentuoti situaciją darbus vykdančios įmonės projekto vadovą Darių Veiverį, išgrdome tokį atsakymą: „Informacijos žiniasklaidai neteikiu, prašome kreiptis į mus raštu”. Tap ir padarėme. Gavę komentarą iš įmonės, jį išspausdinsime mūsų laikraštyje.
Irena BŪTĖNAITĖ
