Kasrytą išeinu laukan ir basa, nesišukavusi plesteliu ant sūpynių. Įsisupu aukštai, atlošiu saulei vienplaukę galvą ir dainuoju:
Supkit, meskit, mane jauną,
Kad užvysčiau aukštą kalną...
Toks mano rytinis ritualas.
Šiandien gi besisupdama pažvelgiu kairėn – karštus spindulius laido Saulė Motinėlė, tada netikėtai žvilgt dešinėn – Mėnuo Tėvelis dar pilnatim debesį šaldo. Ir aš supratau – tai ženklas. Atsinešiau iš namų kraitelę ir išėjau žoliauti. Dar pati ta vasara, šoka, juda, kupa visa kas gyva...
Pirmoji savo nusvirusiom žiedų pūslelėm mostelėjo man paprastoji naktižiedė. Kai dar buvau nedidukė, pamenu, mano močiutės namelių tamsiam prieangiuke visuomet kabėjo ryšeliai naktižiedžių. Tuomet dar nežinojau nei tų keistų pūslelių pavadinimo, nei nuo ko ji jomis gindavosi. Ten, tamsioj palubėj visa vaistinėlė įvairių žolelių kabėjo, tačiau tos pūsliukės man labiausiai įsiminė, tiesiog išskirtinai švietė. Aš jas susirinkusi panaudosiu šlapimo pūslės ir šlapimo takų fukcijai sutrikus. A mažu kam pravers.
Smagiai žydi smėlyniniai šlamučiai. Visą saulės energiją sugėrusios geltonos galvelės tykiai stypso nedidukais guoteliais ir prašosi kraitelėn. Skabau žiedelius ir žinau, jog geltona šlamučių arbata žiemą puikiai tonizuos ir pakels nuotaiką, ir dar sureguliuos virškinimo sistemą, kuri kaip žinia, diriguoja viso žmogaus organizmo gerovei. Ir dar: smėlyninis šlamutis – jaunystės ir ilgaamžiškumo augalas. Moterys, sukluskit!
Plačialapis gyslotis arba... trauklapis. Taip, taip, nė vienas vaikystėje neišsivertėme be išganingojo trauklapio! Jei tik kelėną nubrūžini iki kraujų – o kokia gi vaikystė be žaizdotų kelėnų? – tuoj ieškai trauklapio ir spaudi platų lapą prie žaizdos. Tačiau dabar gyslotį renku ne kraujui stabdyti, o drėgnojo rudenio kosuliui lengvinti. Ne veltui patariama: „Uždėk trauklapį – ko nereikia ištrauks, o kur reikia, užtrauks“. Stebuklingas vaistas, kuris net ir auga neįprastose vietose – kuo daugiau jį mindai, tuo jis vešlesnis.
Pas mane jau įsibėgėjo skleistis paprastųjų kraujažolių žiedynai. Tai stiprus augalas, ypač moterims – jų organizmo balansui ir harmonijai palaikyti. Ir ko tik neįveikia visur auganti, neįnoringoji, tokia, regis, paprasta kraujo žolė! Svarbiausia, kaip ir pridera jos vardui, sutrintais lapais stabdo kraujavimą: iš nosies, žaizdų, hemorojaus... Ypatingai daug sveikatos sutrikimų tvarkanti, tačiau aš labiausiai prisimenu savo močiutės žodžius, kai ji atvažiavusi svečiuosna ir pamačiusi gausiai žydint kraujažoles, netvėrė džiaugsmu:
-Oi vaikeli, kiek pas tave sraviukių! Tik skink ir džiovink. Žinok, labai vaikams gerai, kai pilviuką skauda, kai negaluoja kaži ko viduj – arbačikės sraviukių išvirsi ir visas negalias atleis. Aš pati sau gastritą su jom išsigydžiau…
Todėl renku dabar kasmet kraujažoles ir uostau ypatingą jų kvapą. O žiemomis katkartėm užsiplikau žiedų ir gurkšnoju keisto, tačiau malonaus skonio arbatą. Tokio – su polėkiu…
O mano sodo kalnelis jau apsikaišęs aukštomis smulkiažiedžių tūbių žvakėmis! Iš tolo šviečia ryškus geltonis – nuostabaus grožio laukinė gėlė. Ir ne tik žiedų skaistumas masina, bet ir švelniu pūku dengti lapai – uostyk, glostyk, aikčiok priėjęs! Geltonus saulės žiedus skinu peršalimui įveikti, ypač įkyriam kosuliui malšinti.
Kalnelio atšlaitėje dar sirpsta vėlyvų žemuogių pievelė. Ir grožis, ir nauda, ir gardumas nesvietiškas! Kapt, kapt į burną, o keletą raudonuojančių šakelių į kraitelę – bus geležies šaltinis žiemos vitaminų trūkumui papildyti. Ir lapelių prikloju kvapniai arbatai užplikyti.
Vasarą itin daug geltonos spalvos: pievų žolynuose dominuoja saulės šviesa: tūbės, nakvišos, šlamučiai, ugniažolės… Daug geltonos, daug laimės, šilumos, daug juoko… Gal todėl taip stipriai akį patraukia dangaus mėlynumo dideli paprastosios trūkažolės žiedai. Nors gydomųjų savybių, kaip ir kiekvienas augalas, nestokoja, o iš paskrudintų jos šaknų gaminamas kavos sveikatingas pakaitalas, vadinamas cikorija, tačiau aš trūkažolės nuskinu tik ketvertą gražių, pilnai išsiskleidusių žiedų – sudžiovinsiu ir… “Aš galiu tai pasiekti!“ – tai raktiniai žodžiai, nusakantys trūkažolės magišką poveikį.
Visuose pakampiuose kyšo ilgos paprastųjų kiečių šluotos. Oi, visi dejuoja – piktžolė, PIKTŽOLĖ! Greičiau raut lauk be pasigailėjimo! Kažkam raut, o kažkam gailėtis! Jis ir vaistinis, ir prieskoninis, ir pašarinis augalas. Ir dar - Mėnulio žolė: žydi ilgai, iki pat vėlyvo rudens blyškios mėnesienos spalvos žiedais. O kur mėnesiena, ten vidinė ramybė, aktyvi pasąmonė, ryškūs sapnai...
Didžiosios dilgėlės irgi visi patvoriai lyg nusėti. Nemėgsta jos daugelis – pikta, kanda, - skundžiasi. O tu, žmogau, švelniai prieik, pakalbink ir dilgėlė sulinguos tau atsakydama, ir nekąs, o mielai leisis glostoma ar skinama. Ji – tiesos augalas, todėl savo skaudžiais, aštriais plaukeliais ir ginasi nuo užpuolikų, o tačiau doruosius stiprina, grąžina jėgas ir suteikia gyvenimo džiaugsmą. Eidama žoliauti, aš niekad neimu jokio įrankio su savimi, tik kraitelę. Žolynus skinu plikomis rankomis, be pirštinių. Ir dilgėlę taip pat, neduok dieve metaliniu peiliu rėžti! Kai žinai kaip prie jos prieiti, tada žalioji gražuolė nepyksta, nekanda, nesibara. O koks būtų pavasaris be jos šviežių atžalėlių! Kiaulpienės lapeliai, garšva ir dilgėlės ūgliai – nuostabaus gaivumo salotos, kupinos pirmų vitaminų ir peržiem primirštų ypatingų skonių!
Nakviša, geltonoji gėlelė! Šiaurės Amerikos indėnai nakvišai buvo priskyrę stebuklingų antžmogiškų galių suteikiančių savybių, o Europoje ilgą laiką dvimetės nakvišos antpilai buvo vartojami kaip tonizuojanti ir energetinanti priemonė. Ei, nustokime pirkti energetinius gėrimus, geriau išeikime į laukus nakvišų pasirinkti! Išskirtinių savybių turintis nakvišų aliejus gydo žaizdas, egzemą, aknę, taip pat jis stiprina plaukus, nagus, gražina odą. Dėmesio moterys – nakvišų aliejus ne tik ypatingai reguliuoja moteriškus hormonus, bet ir padeda lieknėti! O aš gi kramtydama glotnų nakvišos žiedelį prisiminiau, kaip vienoje botanikų ekspedicijoje braidant po geltoną nakvišų pievą, visa grupė gardžiavomės šalia nokstančiomis žemuogėmis, o vadovė staiga kažką prisiminus, šūktelėjo garsiai:
-Dabar visi nusiskinkit geltoną, nuotaiką keliantį nakvišos žiedelį, įmeskit vidun sultingą, saulės šilumos sunokintą žemuogytę ir lėtai, pasigardžiuodami suvalgykit, jausdami, kaip šis desertas papildo visus jūsų organizmo išteklius, sustiprina jėgas ir sveikatą, pripildo laimės ir gerų emocijų!...
Ir mes skynėm nakvišas, bėrėm vidun žemuoges ir lėtai, pasimėgaudami kramtėm... Ir tarsi vieningo ritualo sutelkti, šypsojomės vieni kitiems...
Mano patvory dabar žydi... šiukšlynų žolė - paprastoji sukatžolė. Ne, ne, proto ji nesusuka ir aplink pirštą nieko nevynioja, todėl be reikalo visų ujama ir plėšiama iš dirvonų. Lietuviškas pavadinimas greičiausiai kildinimas nuo tarmiško žodžio „sukata”, vargą vargelį reiškiančio.
Pati sukatžolę jau labai senai žinau, kaip raminančią, aukštą spaudimą mažinančią, miegą gerinančią vaistažolę. Bet svarbiausia – ji puikiai gerina širdies darbą. O žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė apie sukatžolę dar tokių dyvų prisakė: „Tiek žydėjimo trukme, tiek ir nektaro kiekiu sukatžolė beveik neturi sau lygių. Nepeiktina ir kokybė – medus panašus į liepinį. Panašumo tai panašus, bet ir skiriasi: liepinio medaus nepasiūlysi bręstančiam, neduosi ir klimaksinio amžiaus susilaukusiam, kaip ir patys liepžiedžiai, liepinis medus nederintinas su kortikosteroidiniais prepatarais. Sukatžolinis medus tokių savybių neturi. Žinia, ir sukatžolinį medų nedera šveisti be atodairos, bet kai reikia patvarkyti pakrikusius nervus – gali praversti“. Va taip.
Nei sėta, nei akėta namo pasienio pavėsy kasmet bujoja didžioji ugniažolė. Ugnis ir žolė – neblogas duetas. Gal todėl jos skonis aštriai kartus, tačiau ir šildantis, kaip ugnies liepsna. Skinant ugniažolę, tuoj trykšta oranžinės spalvos augalo pienas ir nori nenori nudažo pirštus. Tas pienas – sultys turi labai daug dervų, kaip ir medžių pumpurai, ar bičių pikis. Todėl, nors ši žolė žinoma, kaip vaistas nuo vėžio, o organizmo apvalymui daugelis iš jos darosi fermentų raugą, E. Šimkūnaitė įspėja būti itin atsargiems: „Reikia žinoti, kad ugniažole galima apsinuodyti, ir ūmiai. Miesto vaikai atostogaudami pas senelius neretai prisirenka jos sėklų. Nusinuodijimų nėra buvę, o apsinuodijimų – net keliolika. <...> Ne tik pati ugniažolė nuodinga, bet ji sulaiko ir kai kurių kitų nuodingų medžiagų šalinimą, pratęsia jų veikimą organizme...“. Beje, pastaruoju metu dažnai girdžiu, jog lašinant augalo sultis į akis, galima stipriai pagerinti regėjimą. Na nežinau, juk ten ugnies liepsna... Nebent akių vokus švelniai patepti. Aš su nuodingąja ugniažole elgiuosi itin atsargiai – jos sultimis karpas rekomenduoju teplioti, o vartojimui į vidų būtina pasitarti su specialistais vaistininkais.
Ir pagaliau prieinu prie jo didenybės pelyno! Kartusis kietis arba pelynas iš kitų kiečių išsiskiria ypatingu kartumu ir aromatu bei kitokia išvaizda – jis vienintelis turi šviesiai pilkus stambiai karpytus lapus. Dažniausiai pelyną gali sutikti Dzūkijoje, nes mėgsta skurdų dirvožemį, sausas dykvietes, tačiau mano namų žemelė – grynas smėliukas su gausiai želiančiomis rūgštynėmis ir vanagėmis, todėl neapsakomai nudžiugau vienąmet išvydusi pelyną: karti metėlė, betgi išvaro lauk visus biesus. Pagrindinis jo darbas – iškrapštyti iš žarnyno parazitus, o arbata paprastai geriama sutrikus skrandžiui ar žarnynui. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai itin stiprus augalas, perdozuoti jo nevalia. Anksčiau netgi buvo manoma, kad pelyno kartumas – tai iš aplinkos sugertas blogis, skausmas, kančios...
Po tokio turtingo žoliavimo, manau, nusipelniau pavėsio relaksacijos savo beržynėlio spa. Pakeliui dar apžiūriu vešintį prieskonių darželį: paglostau vaistinius šalavijus, žiedus sukrovusius raudonėlius, sunkias galvas keliančią rausvąją ežiuolę; akimis nulydžiu kamanę triūsiančią juozažolės žiedų kupstelyje, kantriai laukdama žiedų paliečiu monardos lapus ir giliai traukdama vidun sumišusį įvairių prieskoninių žolelių aromatą, skubu beržynan. Pasiilsiu žiogų smuikeliams čirpiant ir parėjusi išdraikau surinktus žolynus vėdinamoje patalpoje džiūti.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
