Liepos mėnesio pabaigoje ateina rugiapjūtės metas: nunoksta rugiai ir prieš juos pjaunant atliekamos reikšmingos senovinės apeigos. Rugiapjūtė – buvęs pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Nes duona nuo seno buvo pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas. Ją ypatingai gerbė, vadino šventa. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią, ją nešdavosi eidami į svečius. Statydami namus, duoną dėdavo į pamatus, nes ji saugodavo namus nuo nelaimių ir piktų dvasių. Visas šventas apeigas lydėjo duona ir ugnis.
Rugiapjūtės pradžia
Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda…
Tradicinis rugiapjūtės laikas Lietuvoje būdavo nuo Škaplierinės, liepos 16 d., iki Jokūbinių arba Oninių, liepos 25 d. ar 26 d. Trukdavo maždaug devynias dienas – visos senosios savaitės ilgumu. Bet nelygu metai ir jų orai… Tačiau Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės adoracijos dieną, liepos 16-ąją, kaimo žmonės nedirbdavo jokių darbų. Sakydavo, kas to draudimo nepaisys, tam vėtra stogus nuplėšys.
Rugiapjūtės šventė minima nuo 1251 m., kai pirmą kartą buvo surengta Karmelio kalno vienuolyne Palestinoje. Karmelitų vienuoliai ją išplatino visame pasaulyje. Pasak liaudiškojo religingumo, Švč. Mergelė Marija tądien sielas iš skaistyklos vaduojanti. Škaplieriai – tai du maži gražiai išsiuvinėti audinio gabalėliai, maldingų žmonių nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti. Kitados tai buvo karmelitų ordino vienuolių aprangos dalis. Škaplierinės atlaidai mūsų krašte švenčiami daugelyje parapijų; tai maloni proga aplankyti gimtinę ir artimuosius giminaičius.
Tačiau visa tai jau krikščioniškosios, vėlesnių laikų Lietuvos derliaus nuėmimo papročiai, o tikrojo - senojo mūsų protėvių tikėjimo papročiai ir ritualai buvo daug svarbesni ir artimesni žmogaus dvasiai. Pasak Pranės Dundulienės, Lietuvos etnologės, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės, žinių apie rugiapjūtės papročius XVI- XVII a. pateikia Lasickis ir Pretorijus, taip pat apie pagoniškąsias lietuvių rugiapjūtės apeigas kalba S. Daukantas. Kiekvieno iš jų pasakojimai šiek tiek skiriasi. Pranės Dundulienės tyrinėjimais remiantis, per ilgus amžius, nuimant derlių, svarbiausią vaidmenį atlikdavo moteris, o ne vyras, kadangi senaisiais laikais vyravo matriarchatas. Todėl ir prapjovas - taip nuo seno buvo vadinama pirmoji rugiapjūtės diena - pradėdavo šeimininkė, kuri paprastai atlikdavo prapjovų apeigas.
Pirmiausia sukurtoje ugnyje sudeginamos trys arba devynios varpos, dėkojama Pergrūdžiui, Perkūnui, kad javus pavykino. Už derlių dėkojama Saulei. Vyriausia šeimos moteris, supjovusi keletą pėdų, atsigręžia į Saulę ir nusilenkia jai keletą kartų. Visi kiti stovi tylėdami. Rugių bobų ir kitų javų dievybių garbinimas išliko ir patriarchato laikais, tačiau lygiagrečiai susiformavo vyriškų dievų įvaizdžiai. Pirmąjį pėdą, supjautą pačios šeimininkės ir perrištą dviejose ar trijose vietose, parnešdavo ir statydavo į šventą kampą. Pirmojo pėdo viršūnė būdavo surišama, o apatinė jo dalis perskiriama pusiau arba į tris dalis. Šitam pėdui priskiriama ypatinga galia - jis apsaugo trobą, suteikia žmonėms skalsos ir sveikatos. Parnešus jį į namus, sakoma prakalba „Atėjo svetys, vardu rugys". Svetys, Šeimininkas iš ano pasaulio – tai vyriškų dievų įvaizdžiai, kurie ilgus šimtmečius nepajėgė išstumti iš gyvenimo matriarchato laikų tradicijų.
Svarbiausia rugiapjūtės apeiga – duonos aukojimas
Tradiciškai rugiapjūtę pradėdavo moterys. Tik vėliau, kai pjautuvus išstūmė dalgiai, tai tapo vyrų darbu. Moterys į lauką išeidavo baltais trinyčiais apsirengusios, rankas apsisaugojusios nuo aštrių ražienų drobinėmis riešinėmis. Iš šių rugiapjūtės talkų ir toji ypatinga tautinio kostiumo puošmena – karoliukais dailiai išsiuvinėtos riešinės. Į darbą būtinai atsinešdavo duonos: „Tegu duona su duona susieina“. Bene vienas svarbesnių tų apeigų momentų buvo duonos aukojimas. Žemei aukojama taip: toje vietoje, kur pradėdavo pjauti, žemėn užkasdavo prapjovų duonos, sakydami „Žemele, davei mums, duodam ir tau". Po to voliodavosi ant žemės ir šaukdavo: „Skalsa, skalsa, ū-ū-ū". Kiti pridėdavo: „Skalsa iš visų dvarų ir visų bagotyrių sueikit pas mus, skalsa, skalsa, ū ū ū". Kitur duona buvo aukojama Rugių bobai, t.y. antgamtinei būtybei (dvasiai arba dievybei).
Lietuvos etnologas, folkloristas, religijotyrininkas Jonas Trinkūnas dėstė, jog duonos šventumo galia įveikia visas negandas ir negalias. Štai kepalo „pasakojimas" apie „rugio vargus":
„Aš gi mažas grūdelis buvau. Mani pasėjo in žemį. Šaltis, vargas, bet aš išdygau. Tada išaugau, vėl ir vėjai, ir krušos, viskas man, taip sunku buvo. Ir dar ne viskas. Tada nupjovė mani, parvežė ir sukrovė į kluonus tokiosna stirtosna, tiek mus slėgė. Ir kai iškūlė, mus daužė ir mes turėjom išbyrėti kiekvienas iš savo varpelės. Ir surinko mus, sumalė, sutrynė mūs kaulukus. Ir suminkį padarė iš manį kepalų. Ir dabar žmonės jį suvalgys, mani sunaikins".
Jievaro pynimo paprotys - archajiškų tikėjimų reliktas
Moterys, baigdamos pjauti, su prijuostėmis, skarelėmis, o ne plika ranka ( kuri laikoma nešvaria) ravėdavo paliktą paskutinį rugių kuokštą. Nenupjautus ir išravėtus rugius supindavo į kasą, o varpas nulenkdavo į sodybos pusę. Vienur į kasą dėdavo duonos su druska ir ten palikdavo, kitur duoną su druska pakasdavo po kasa linkėdamos, kad žemelė neliktų nederlinga. Tad nupintas iš rugių jievaras (jievas – javas, varo – auga, stiebiasi aukštyn; kitur dar vadinamas jovaru) buvo vaizduojamas su moteriškais atributais – kasa ar plaukų kuokštu, o tai būdinga deivei moteriai.
Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas. Rugiapjūtės pabaigtuvių dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Pinant jį, skambėdavo tokie žodžiai:
Šalia kelio jievaras stovėjo,
Slaunasai žolyne, rugeli!
Iš pašaknių skambantys kankleliai…
Ant viršūnės sakalo vaikeliai…
Per vidurį dūzgiančios bitelės…
Slaunasai žolyne, rugeli!
Vėlesniais laikais jievaro nebepindavo, nes įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Samdiniai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“. Sakydavo, „laimę parneša“. Uždėdavo ant galvos šeimininkui su vaizdingais palinkėjimais: „Atėjo svetys, vardu rugys. Ir sako: „Kentėjau žiemos laike šaltį, pavasario laike – vandenis, vasaros laike – karščius. Atėjo jaunas ponas, pakirto man kojas ir aš parkritau dirvoje. Pailsėjęs, pagulėjęs atsikėliau, parėjau gaspadinės priėmimo prašyti, nes aš jums duosiu duoną…“ Pabaigtuvių vainiką pakabindavo gerojon kerčion; kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon. Kitur vietoj vainiko šeimininkui talka iš varpų nupindavo juostą ir šluotelę. Apjuostas rugiais, jis tą šluotelę merkdavo į vandenį ir pakrapydavo visus talkininkus, – tebūna ateinantys metai dosnūs visiems. Įteikus vainiką prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo.
Pabaigtuvės
Taigi, darbas trukdavo maždaug devynias dienas – senosios savaitės ilgumu. Tai tais laikais, kai rugiai būdavo pjaunami pjautuvais arba kertami dalgiais, o ne kombainais, kaip dabar. Beje, pjautuvais būtinai pjaudavo tuos rugius, kurių šiaudais dengdavo trobesių stogus. Taip medžiagą sau pasiruošia tautodailininkai, iš rugio šiaudo puošniuosius „sodus“ pinantys.
Vėlesnė rugiapjūtė – darbas, kuris būdavo atliekamas su talka, susiskirsčius poromis – pjovėjas ir rišėja. Pora užsiimdavo savąjį barą. Tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotas. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu barą varytų siauresnį už kitų. Todėl jo plotis būdavo apyvienodis, o senovėje – netgi laikomas dirbamos žemės matu. Nukirstų ir surištų į pėdus rugių gubas (skirtingose vietovėse dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, kuopkomis) sustatydavo vyrai pavakare. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų. Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami. Abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo.
Bet įdomiausios, mitologiškai sureikšmintos būdavusios pabaigtuvių apeigos. Beje, ganėtinai skirtingos įvairiuose Lietuvos regionuose. Net ir įvairiai vadinamos: Rytų Aukštaitijoje – nuobaigomis, Dzūkijoje – pagynomis. Žemaitijoje laikyta už garbę nurėžti paskutinę pradalgę, surišti paskutinį pėdą. Šeimininkė į paskutinę gubą paslėpdavo sūrį, o šeimininkas – ir buteliuką kokio stipresnio gėrimo. Rišėjai merginai atitekęs paskutinis pėdas žadėdavęs sėkmingas vestuves. O tą pėdą talkininkai mesdavo į viršų kuo aukščiausiai arba drūtgaliu jį suduodavo triskart į žemę, – kad kitais metais taip pat užaugtų dideli javai.
Kitose Lietuvos vietose paskutiniojo pradalgio ar pėdo būdavo vengiama. Sakydavo, liksi paskutinis ir su kitais darbais, patapsi našliu, šunys tave puldinės; o merginos vakarėliuose niekas nešokdins... Mat kitados tikėta, kad paskutiniajame nenukirstų rugių plotelyje slepiasi javų lauką globojanti dvasia, įvardijama Rugių boba ar Žebriu. Tad galima manyti, kad po Lietuvos krikšto prosenoviškoji derliaus dievybė buvo supeikta, tapo nesėkmės ženklu.
Visur duona su pluta
Šiandieną daugelis atsigręžia į gamtą, natūralumą, tad ir duonos kepimas vis labiau prigyja namuose. Kepa žmonės ne tik tamsią kvietrugių duonelę, bet ir baltus kvietinius pyragus, senoviškai bulka, raguoliais, vadinamus. Smagiausia, žinoma, jei yra galimybė karštoje krosnyje raugu iškildintą tešlos kepalaitį išsikepti. Tačiau ir miesto butų orkaitėse savo rankom iškepta duona ne mažiau skani. Populiarėja mažos nuosavos kepyklėlės, mugėse, turgeliuose dažnai galima atrasti ir pabendrauti apie šio gardėsio savitumą su asmeniniais duonos kepėjais. O štai Radviliškių kaimo kepykla (Panevėžio raj.) šiemet jau 11 kartą per rugiapjūtę savo kepyklos kieme rengia šventę “Visur duona su pluta”. Savo kepamai duonai šeimininkai naudoja 100 metų senumo raugą, o tešlą iki šiol minko tik rankomis. Šventėje vyksta ne tik folkloriniai koncertai, medžio skulptūrų parodos, bet ir kiekvienas, čia atvykęs, turi galimybę stebėti duonos gimimo procesą, pats prie jo prisiliesti, minkyti tešlą, įkvėpti duonos raugo kvapo, susiformuoti savo kepalėlį, pašauti į pečių, o iškeptą išsinešti kaip suvenyrą.
Duonos kepimas, anot kepyklos šeimininkės Audronės Kiselienės, buvo šeimos moters ne tik pareiga, bet ir garbė. Duoną įprastai kepdavo šeštadieniais, nes pirtį tuo metu kūrendavo. Ta pirtis – viena ant viso kaimo, tad kaimynai susirinkę nusimaudydavo, pasivaišindavo, paragaudavo šeimininko dukters keptos duonos. „Mamos prižiūrima ji iškepa kepalėlį, o tėtis pabučiuoja ir atsuka į duris. Tai reiškė, kad dukra iškepė pirmąją savo duoną ir gali tekėti už vyro“, – papročius pasakojo Audronė.
O aš noriu paantrinti, jog ir mano, ir vyro seneliai, prie pietų stalo duonos kando su bet kokiu kitu maistu, net jei ten ir bulvių būdavę, nes duona nėra tik paprastas maistas, ji ypatinga vertybė - tai sunkaus žemdirbio darbo rezultatas.
Parengė Jūratė Vitkauskaitė
