Griežta. Kategoriška. Piktoka? Turinti savo nuomonę – ir nebandyk perkalbėti. Tokius dėstytojus mes, studentai, vadindavome „kirviais“. Ir kaip lengva apsirikti, nepabendravus, nuoširdžiai nepasikalbėjus užkabinti „etiketę“. Taip prašoviau ir aš, kol nepabendravau su Liongina Petroniene.

Daug kas ją pažįsta iš matymo, gerai žino Jonavos rajono savivaldybėje: moteris kartais čia apsilanko su pasiūlymais, pastebėjusi mieste ką nors taisytino. Pripažinkim, dauguma plaukiame pasroviui, nesukdami galvos numojam ranka: ai, sutvarkys, sužiūrės be mūsų tie, kas iš to duoną valgo. Bet kartais reikia žvilgsnio iš šalies.

Susitikusi su Liongina tikėjausi griežto, sausoko tono, kritiško vertinimo, o susidūriau su jautria, šilta moterimi. Pasakiau atvirai: nors nepažįstu jūsų, bet iš šalies susidariau nuomonę, kad esate kategoriškas, galbūt piktokas žmogus.

Liongina neįsižeidė. Šyptelėjo ir pripažino, kad daugelis, kurie jos nepažįsta, tokia ir laiko. Tačiau per tas kelias valandas, kai išsikalbėjome apie gyvenimą, mačiau ir ašaras savo pašnekovės akyse, ir šypseną, ir, prisiminus Anapilin išėjusį vyrą Alfonsą, virpančias lūpas, pastangas nepravirkti...

„Esu gryna jonavietė“, –

apie save pasakojimą pradėjo Liongina Petronienė. Baigusi vidurinę mergina (dainavo chore, ansamblyje, skambino gitara) tapo profesionalia vyrų kirpėja.

1970-aisiais buvo įsteigta Statybos, remonto, montavimo valdyba Nr. 8. Joje, Kadrų skyriuje, moteris išdirbo 27-erius metus, iki privatizavimo. O tada prasidėjo darbuotojų atleidimai. Ta pati dalia ištiko ir Lionginą. Ji įsidarbino Jonavos pašte operatore-kontroliere ir iš ten po 14 metų išėjo į pensiją.

Nieko neveikti – nuobodu

Išėjusiai į pensiją Lionginai pasidarė liūdnoka. Reikia ką nors sumąstyti. Moteris trumpam nutyla, prisiminimais grįžta į 2018 metus, kai mirė vyras Alfonsas Petronis. Jo darbo stažas buvo 44 metai, iš jų 23-ejus vadovavo „Azoto“ Automatikos aptarnavimo cechui. Su meile Liongina kalba apie Alfonsą, gerą, nuoširdų, reiklų ir kovojusį už savo kolektyvą vadovą.

– Jis nebijodavo Lubiui pasakyti, kad reikia pakelti žmonėms atlyginimus, priedus pridėti. Aišku, administracijai nelabai patiko tokie žmonės ir, kada vyko privatizacija, Alfonsą perkėlė į žemesnes pareigas. Tačiau kolektyvas ir toliau vadino „šefas tu mūsų“, – prisiminimais dalijasi Liongina ir grįžta į dabartį: išgyvenus su vyru, rūpestingu ir geru žmogumi, 47 metus, šiandien truputį sunkoka, tad ir pasirinko visuomeninę veiklą.

„Tokia mano ilgo gyvenimo istorija“, – šypsosi moteris ir priduria rugsėjį švęsianti 75-erių metų sukaktį.

Ech, ta Gaižiūnų gatvė!

Liongina pamena: dar 2016 m. Gaižiūnų gatvėje buvo iškabinti stendai, kad vyks asfaltavimo darbai, o baigsis 2018-ųjų gegužės 1 d.

– Važiuojam su vyru į sodybą, dulkės kyla, mašinos salone kvėpuoti nėra kuo. Alfonsas: „Lione, pažiūrėk, jau birželis, o gegužę turėjo baigtis asfaltavimo darbai“. Vasara, kaip dabar pamenu, 30 laipsnių karščio, vyras kosėja... Alfa, sakau, nevažiuok taip greit. O jis žiūri į mane: ar greit važiuosi, ar iš lėto, vis tiek dulkės, – prisimena Liongina.

Niekas nesikeitė, tad moteris nuėjo pas Mindaugą Sinkevičių: „Mere, gegužę turėjo baigtis darbai, o jie net nepradėti. Nuoširdžiai jūsų prašau, padarykit gerą darbą...“

– Maždaug po metų einu iš didžiosios „Maximos“ per tiltą, saulė akina... Sutinku merą su žmona ir vaikeliu. „Laba diena, ponia Petroniene. Ar matėt?“ Ką, mere? „Pasisukit į Gaižiūnų gatvę!“ Na tikrai. Stovi technika, vyksta asfaltavimo darbai. Aš spontaniškai motiniškai apkabinau: „Ačiū, mere“. Ne man padarė, visai Gaižiūnų gatvės bendruomenei, – pasakoja Liongina. Bendruomenės vardu surašė padėką ir nunešė į redakciją. 

Praėjo kiek laiko. Išasfaltuota, dulkių nėra. Tiesa, keliuką susiaurino, bet vietoje to, kad įrengtų kelkraštį, iškasė gilius griovius. Nei pėstiesiems saugu, nei dviratininkams ar paspirtukininkams. Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Liongina siūlė žmonėms rinkti parašus, siųsti į Vilnių, kalbėjosi su Seimo nariu Eugenijumi Sabučiu dėl dviračių tako ir mintį pasufleravo: „Būnat Vilniuje, pakalbėkit su Anušausku, pasakykit, kad iš Ruklos važiuoja kariškas transportas, prasilenkti nesaugu, o kur pasitraukti? Į griovį?“

– Tai dabar einu ir prašau, kad nors kelkraštį padarytų. Sako, turi būti projektas. O tai kur buvot tada, kai asfaltavot? – atsidūsta Liongina.

Nerimstanti siela

Už tai, kad prie „Armos“ baro-restorano mašinos stovi tvarkingai ir niekam netrukdo, taip pat ačiū reikia sakyti Lionginai Petronienei. Moteris iš savo kaimelio dviračiu mindavo pro „Armą“ ir pastebėjo, kad mašinos privažiavusios prie pat tvoros, skersai ant šaligatvio pastatytos.

Sutinka tuometį miesto seniūną Povilą Beišį, specialistą Tautvydą Pabrinkį:

– Vaikinai, einat kiekvieną dieną pietauti. Ar jūs nematot, kad nesaugu? Darykit ką nors! Jie šypteli – reikia projekto, reikia pinigų. Ir po pusantrų metų padarė! Stovi dabar mašinos tvarkingai, šaligatvis platus...

Aktyvi moteris suka galvą ir vicemerei Birutei Gailienei. Dar prieš rinkimus į savivaldą atkreipė dėmesį, kad Dariaus ir Girėno gatvėje – šiame rajone – trūksta treniruoklių. Ten yra laisvas plotas ir kokie 4-5 treniruokliai vyresniems labai praverstų.

– Vicemerė pritarė, jog vieta išties gera. Gal taip greitai nesidaro, bet tikiuosi, kad bus įrengta, – viliasi Liongina.

Ir dar. Prie Joninių slėnio – suoliukai. Dalis mediniai, dalis – palikti cemento. Nufotografavo, Birutei Gailienei parodė. Ši sako, toks projektuotojų sumanymas.

– Bet ir projektuotojai klysta. Visi stengiasi atsisėsti ant medinio suoliuko. Nekainuotų čia tūkstančių, padarykit... Vicemerė neprieštaravo, gerai, bet iki Joninių nespėsim... Darykim, sakau, bus tų renginių dar – Mindauginės, Miesto gimtadienis... Aš vis praeinu pro slėnį, bet kažkodėl tų darbų nesimato... Tokie štai mano „projektai“, – juokiasi Liongina Petronienė.                                             

Tų „projektų“ tikrai dar bus

„Čia jau ne mano pasiūlymas“, – sako Liongina ir pradeda pasakoti.

Prie „Swedbank“ įprato, ypač jauni vairuotojai, su mašinikėm privažiuoti prie pat durų. Kai kas pajuokauja: jeigu galėtų, tai ir į vidų įvažiuotų. Miesto seniūnijai moteris sakė: buvo atitvaras, matyt, kažkam nepatiko, jį nulaužė. Liongina prisimena epizodą. Ji ėjusi pro šalį, išvažiuoja automobilis atbulas, vairuotojas, matyt, gerai neapsižiūrėjo, o jauna mamytė vežimėlį stumia. Ir liko vos vos, būtų partrenkęs.

– Ar reikia laukti, kol nelaimė atsitiks? Va, tada padarysim. Kai kreipiausi šiuo klausimu, atsakė: „Ponia, čia privati valda“. Žmonės iš „Achemos“, iš Ukmergės pusės baigę darbus srautais plūsta, o banko klientai išvažinėja. Ar nebus bakst? – sako Liongina. – Padarykit atitvarus, pastatys mašinas tvarkingai gatvėje. Kam ieškoti problemų?

Pasakoja moteris ir apie įrengtus laiptus prie tilto per Nerį. Nuo „Achemos“ pusės laiptai platūs, su aikštelėmis, su turėklais. Nuo bažnyčios pusės – statūs, aptrupėję, be turėklų. Laipteliai siauri, didesnę pėdą jau reikia šonu statyti, ant laiptelio netelpa. Prieš keletą metų apie tai sakiusi ir nuotrauką miesto seniūnijai rodžiusi. Niekas nevyksta. Atsakymas – šie laiptai mums nepriklauso.

– O tai kam? Visą šią gatvę Vilnius „prichvatizavo“ ir Vilniun reikia skambinti. Tačiau kodėl aš turiu skambinti? Aš tik galiu pateikti informaciją, kad yra tokie nesaugūs laiptai. Jūs skambinkit, jūs rašykit. Deja, niekas nieko nedaro, – piktinasi Liongina Petronienė.

Geriau nei Kaune!

Nuo šių „darbinių“ pasišnekėjimų pereiname prie linksmesnės pokalbio dalies. Jubiliejaus proga giminaičiai Lionginai padovanojo elektrinį dviratį, juo moteris dažnai važiuoja į savo kaimelį, susitvarko daržiuką, paskui vakare miestą apvažiuoja, pakalbina pažįstamus, keletą metų Jonavoje nebuvusius. O šie komplimentų negaili: Jonava gražėja, puikiai tvarkotės! Dviračių takai, baseinas, Sporto arena. Šaunuoliai! Ir patikina, kad Jonava kur kas labiau patinka nei Kaunas.

– Man, grynai jonavietei, labai malonu girdėti, tikiu, kad ir ateityje viskas gražės. Pavyzdžiui, Lietavos gatvė tvarkoma – ne susiaurinta, o išplatinta! Žodžiu, „pažeidė“ europinius standartus, – juokiasi Liongina Petronienė.

Moteris prisipažįsta, kad jai patinka būti renginiuose, susitikti su žvaigždėmis, nusifotografuoti, padainuoti. Liongina rodo savo nuotraukas su Žilvinu Žvaguliu, Radžiu, Merūnu Vitulskiu, Vidu Bareikiu ir kt.

– Aš tokia. Kai kas pasakytų, kad gal amžius truputėlį savo daro, – kvatoja Liongina.

Robertėlio „mamytė“

Moteris mėgsta bendrauti, ją kalbina ir jaunimas, pavadindamas Irena iš serialo „Moterys meluoja geriau“. Kai vyras dar buvo gyvas, sykį grįžusi iš prekybos centro pasijuokė, kad pardavėjos jai užsiminusios, jog esanti labai panaši į serialo aktorę. Alfonsas tik šyptelėjęs: „Na išsigalvoja jos!“ Paskui įsižiūrėjo ir pripažino, kad panašumo yra.

– Kartais mane pašnekina moksleiviai: „Ką Robertėlis namuose veikia?“ Atsakau: naktį nebuvo grįžęs, dabar miega. Po kiek laiko vėl: „O ką šiandien Robertėlis daro?“ Sakau, ai, guli. „Ot, koks tinginys!“ Pritariu – visiškas tinginys! Žodžiu, tokia senolė esu, – juokiasi Liongina.

Moteriai reikia veiksmo:

– Kastuvas, laistau, raviu, dirbu, dviratuku važiuoju – Jonavos vyriškius kalbinu ir dainuoju, – kvatoja humoro nestokojanti Liongina Petronienė.

Štai taip.

Rasa TOMKUTĖ