Paskelbtas Laisvalaikis

Liepą žydi liepos

Ketvirtadienis, 20 July 2023 10:36 Parašė 

Liepa – tvankių naktų ir perkūnijų metas. Dienos, nors ir ne pačios ilgosios, bet ilgos ir tikrai pačios karščiausios, o naktys trumpos ir alsiai šiltos. Praūžus liepos liūčiai, žemės paviršiuje pasirodo gausybė sliekų, nepavargstančių žemdirbių. Trumpomis liepos naktimis ima triukšmauti griežlės – niekaip nepailsta „krėsti varškę“. Liepą žydi liepos.

Kodėl liepos mėnuo?

“Nebent dėl to, kad liepų medus kopinėjamas, - svarstė vaistininkė ir žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. – Apie liepą sakoma: “Košė, lapienė, medus ir pienas iš vieno kiemo”. Tikrai, pumpurų košė skani net ne badmečiu, pravers geros šeimininkės rankose liepos lapai – skani lapienė, puikios salotos. Apie liepų medų tariasi žiną net ir tie, kurie jo net nelaižė. O ligi sėklų pieno dar gerokai toli. Skanus jis pasaldintas, skanus ir truputį pasūdytas. Iš tiesų, liepa ir gydė, ir rengė, ir maitino, ne be reikalo po žilvičio sodyboje ji – svarbiausias medis, o malonumu – tikra motulė, netgi galėtų būti mūsų medžių eilėje ne antroji, o pirmoji. Beje, jei medžiai imtų savo galybes vardyti, kuklioji liepa visus pralenktų. Graži, kupli, o plonosios šakos, lyg pailsusios moters rankos, nusvirusios. Gal dėl to ir liepos mėnuo – per patį alsinantį karštymetį, nes juk yra ir žodžiai: leipti, lėpauti, liepsnoti – ir visi jie reiškia svirti, lenktis. Gal”.

Lietuvoje auga per dešimtį rūšių liepų, tačiau tik viena yra prigimtinė. Ji vadinama mažalape, pražysta pirmoji. Žydi net dvi savaites, tada ją pakeičia kitos, atvežtinės, susodintos parkuose, skveruose, gatvėse. Tai plačialapė, grakščioji, amerikinė, sidabrinė, ir dar kitokios. Štai kodėl šis mėnuo – liepos vardu. Vienintelis iš visų medžio pavadinimu. Tiesą sakant, šis mėnuo dar ir kitų vardų praeityje bus turėjęs. Pagal kaimo darbus vadintas šienpjūčiu arba šienavimo, o pagal gyvosios gamtos reiškinius – kirmėliumi ar kirmičiu. Juk sodo medelius ir daržų augalus labai puola visokie lapgraužos.

Liepa – pasaulio medis

Liepa – žmonių mėgstamas medis. Jos lajos kontūrai kartais atrodo kaip širdis, o ir lapų forma panaši. Liaudies ir dabartinėse meilės dainose liepa ošia kaip švelnus saugantis medis. Žydinčios liepos apsigaubia saldaus kvapo debesiu ir barsto smulkias geltonas žiedadulkes.

Gamta liepą apdovanojo gajumu ir ištverme. Ji gali augti pavėsyje, po kitais medžiais. Išdygsta iš sėklų, gali atželti, išaugti iš atlankų. Su liepomis susieti kaimų, gatvių pavadinimai. Turime Vilniuje Liepkalnio gatvę, Jonavoje - Liepių, Liepų kaimus ir t. t. Liepos vardu užvadinti upeliai, žmonių vardai, pavardės. Šis medis nuo senų senovės su Lietuvos žeme ir vasarvidžio mėnesiu suaugęs.

Rašytojai ir poetai liepą įamžino savo kūriniuose: V. Mykolaitis Putinas, A. Vienuolis, visų gerai žinomas V. Krėvės apsakymas “Grainio liepa”. Liaudies dainose liepelė nuolat lyginama su mergele, o pasakose liepa atgyja ir neša žmogui laimę. Senovės lietuviai liepoje apgyvendino savo likimo deivę Laimą, iš ten ji gegutės balsu ateitį pranašaujanti.

Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo baltų tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose – po liepomis moterys prašydavo palaimos ir vaisingumo savo namams, visai žemei. Istoriografiniai šaltiniai išsaugojo net kai kurių vietovių vardus. XVI a. žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa; žvejai jai atnašaudavę dar ir XVIII a. Jo tvirtinimu, lietuviai pavasario ir linksmybės dievo Lygo garbei Rasų išvakarėse po liepomis kūrendavo laužus, šokdavo apie juos, dainuodavo, nuolat kartodami žodį “lygo”. O Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius – tereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime. Tikėta ne tik nenormaliai išaugusių liepų galia. Ne mažesnio garbinimo susilaukė ir medžiai, iš po kurių šaknų tryško šaltiniai, o žiedai padėdavo atsikratyti negalavimų. Mozūrų krašte, Lenkijoje, vienuolynas įsikūręs vietovėje, vadinamoje Šventoji Liepa. Nuostabaus grožio vienuolyno bažnyčioje nustebins į šoninį altorių įkomponuotas visas liepos medis, padengtas variu. Ir lapeliai – variniai.

Seniau tikėta, kad liepine lazda ar karna galima apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Krikščionybė priderino savo apeigas prie pagoniškojo liepų garbinimo – bažnyčių šventorius ir amžino poilsio vietas apsodino liepomis, o prie dvikamienių ar daugiakamienių liepų katalikų kunigai leido žmonėms melstis, atlikinėti išpažintį, prašyti sveikatos. Šimtamečių liepų ūksmėje esą “gimęs” ne vienas šventasis apsireiškimas. Švedijoje dar XVII a. trys garbingos giminės – Linėjų, Lindrelėjų ir Filianderų – kildino save iš trikamienės liepos. Padavimas teigė, kad išmirus vienai giminei, turėjo nudžiūti ir vienas iš trijų liepos kamienų.

Žinant lietuviškųjų papročių artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Dainos žodžiais, liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Yra dainose netgi kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų. Štai vienas toks: „Jūrelių marelių pačioj gilumėlėj, užaugo liepelė devyniom šakelėms“. Tad mitologiniuose vaizdiniuose liepa – pasaulio medis, iš gelmių į dangų iškylantis. Jo žydėjimas išreiškia kosminio laiko ritmą.

Į mišką – liepų žiedų

Senovėje liepynų Lietuvoje buvo apsčiai. Tai byloja Simono Daukanto kūryba. Tačiau dabar… Jei natūraliai augantys ąžuolai ir ąžuolynai yra mums gerai pažįstami, tai natūraliai augančios liepos, o juo labiau – liepynai – tikra retenybė! Gamtininkas A. Kulbis patvirtina, kad Lietuvoje yra liepynų, tačiau jų skaičiuojama labai mažai.

„Tik 0,2 proc. visų mūsų miškų užima liepynai, o ir tie patys nėra tokie, kaip kad Pietų Europoje, kur įeini ir pasijauti tarsi mūsų pušynuose – vien liepos, gryni liepynai. Lietuvoje liepos auga su kitais plačialapiais medžiais ir sudaro mišrių miškų tipą. Sąlyginai galima sakyti, kad mūsų šalies liepynai auga derlinguose dirvožemiuose – ten, kur pušys tikrai neaugs. Liepos mėgsta upių slėnius, bet ne pačias žemiausias ir labiausiai įmirkusias vietas, o labiau šlaitus. Taigi, šlaitas ir juo labiau derlingas šlaitas yra ideali vieta augti liepoms“, – išsamiai aiškina A. Kulbis.

Liepa gali gyventi labai ilgai. Kitose Europos šalyse galime rasti liepų kurioms 600-800 ar net tūkstantis metų. Dažniausiai tai būna didžialapės liepos. Čekai turi netgi seniausių liepų albumą išsileidę. Lietuvoje saugomi ne tik itin seni ar išskirtinės formos ąžuolai, bet ir liepos. Mūsų šalyje esti apie 50 liepų - gamtos paveldo objektų.

„Bijau sumeluoti, bet pagal medžius-paveldo objektus, liepos yra antroje vietoje, – svarsto gamtininkas. – Yra gražiausia liepa, storiausio kamieno, seniausia, turinti išskirtinę istoriją. Pavyzdžiui, Švenčionių rajone, Šventos kaime, yra liepų pavėsinė, kur keliolika liepų auga ratu it sesės ir natūraliai sudaro pavėsį. Tai vienintelė tokia išskirtinė liepų pavėsinė.”

Susodintos arti viena kitos, jos labai išauga į aukštį, štai kodėl mergelė dainose lyginama su liepuže. O kaimo gale pasodinta liepa tarsi jo sargybinis – augalota ir gumbuota. Tokia yra Liepa Motinėlė, sauganti Braziūkų kaimą Zapyškio seniūnijoje. Šis botaninis gamtos paveldas – storiausia liepa Lietuvoje. Jos kamieno apimtis siekia 8,4 m, amžius – per 300 metų.

Jonavos rajone liepos milžinės auga Keižionių kaime, buvusioje dvarvietėje. Vienos aukštis – 22, kitos – 24 metrai. Skersmuo abiejų – kiek virš metro. Šios Upninkų liepos nuo 1984 metų paskelbtos gamtos paminklu ir yra saugomos valstybės.

Liepa – brangus mūsų šiaurietiškos gamtos turtas, ji labai reikalinga miškui. Didelis pakantumas ūksmei sudaro sąlygas plačiai panaudoti liepą antrąjam ardui išauginti tiek pušynuose, tiek plačialapiuose ąžuolynuose ir uosynuose. Ji sudaro mikroklimatą, todėl ąžuolas, uosis mažiau nukenčia nuo šalnų. Liepa savo tankia laja nuvalo kitus medžius nuo nereikalingų  šakų, todėl jie greičiau stiebiasi į viršų. Tai – miško dirvožemį gerinantis medis.

Pastaruoju metu mūsų krašto miškuose imta veisti liepų sėklines  plantacijas. Dauguma žino, jog miške žaibas pirmiausia pasirenka ąžuolą. Nustatyta, kad iš 100 žaibo atvejų miške, 54 atvejai tenka ąžuolui ir tik 2 – liepai. Taigi, perkūnijų metu saugiausia slėptis po liepomis, kurių, tikimasi, Lietuvoje kasmet suoš vis didesni įveisiami plotai ir liepžiedžių jau galėsime pasirinkti miške.

Gyvenimas po liepa

Tad kur gi dingo mūsų protėvių garbinami liepynai? Ogi išnyko todėl, kad liepos labai tiko įvairiems buitiems rakandams, baldams ir kitiems dalykams. Liepos mediena minkšta, lengva, naudojama drožinėjimui, braižymo lentoms gaminti. Šio medžio anglis tinka piešti, ir kaip vaistas nuo viduriavimo. Žieduose daug nektaro, todėl vertinama bitininkų ir vaistininkų.

Kadaise buvo labai išpopuliarėjęs “liepavimas”, kurį vaizdžiai aprašė M. Katkus knygoje “Balanos gadynė”. Tuomet didžiulę paklausą turėjo liepų žievė – juk vyžomis lietuviai avėjo ne vieną šimtmetį, o balanomis pasišviesdavo dūminėje pirkioje. Kitados gebėta iš karnos susukti net kibirėlius, visai nepralaidžius vandeniui, o krepšeliams, dėklams, virvėms pinti tai buvo ne naujiena. Tačiau atradęs minkštą, baltą, be branduolio medieną, žmogus ėmėsi kirsti liepas. Skaptavo iš jų dubenėlius, stalo įrankius, vėliau ėmė dirbinti statinaites medui, ir riebalams laikyti, taip pat geldutes ir net kraičlovius, ėmėsi pjauti vienodos sandaros fanerą. Tik namų iš liepinių sienojų niekas nebandė ręsti, bet gražiausius statinius išdabino liepos medžiu. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo šventųjų skulptūrėlių plastiką. Žodžiu, tikrai daug kam tinkantis medis. Štai kodėl jau 1588–ųjų metų Lietuvos Statute buvo įrašytas draudimas naikinti liepynus.

 Liepa ilgainiui atitolo nuo girios ir liko ištikima žmogaus namų palydovė. Jų alėjos dažnai puošė dvarų įvažiavimus, parkus, nuobodžias pakeles, sodiečiai liepas sodino varteliams pažymėti. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Ir jei gimus berniukui, tėvai prie namų sodino ąžuoliuką, tai mergaitei tik švelniąją liepaitę.

 Bitelėms liepa – nuostabiausias medaus tiekėjas, nektaro išskiria daugiau negu bet koks kitas augalas. Viena didelė suaugusi liepa dažnai išskiria medaus daugiau negu hektaras grikių . Bitė savo medaus pūslę pilną pripildo iš vieno žiedo. Per vieną dieną didelė bičių šeima parneša iš liepų 5-6 kg medaus.

 “Maža to, bičių ir liepų santykis yra unikalus. Dažniausiai aviliai gaminami iš liepos medienos, o liepžiedžiai tiek pilni nektaro, kad kartais lašas nuvarva ant nosies. Mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medonešis, tad bičiuliai sukviečiami į saldųjį medsukį. Ogi bičiulystė, bendras kaimynų bičių šeimų laikymas – unikalus lietuviškas paprotys. Taigi, liepa yra didelė vertybė ne tik bitėms, bet ir bitininkams. Dėl šios priežasties liepa yra labai pageidautinas medis, ne veltui ji nuo seno sodinta prie namų – ten, kur buvo bičių, – dėsto gamtininkas A. Kulbis. – Labai įdomu, kad miškuose yra vietų, kuriose jau nėra jokio žmogaus ženklo, tačiau liepos išduoda, kad ten buvo sodyba.“

...O aš jei tik važiuoju iš Jonavos Koncepto link, kaskart žvilgteriu  į sodybėlę, rymančią ant kalnelio ir tuščiomis langų akimis stebinčią visas keturias puses. Senokai man norėjosi ten užsukti, pasižvalgyti. Ilgus metus ji apleista kiūto – takai užžėlę, medžiai, žmogaus rankų apleisti, kerojasi lyg piktžolės patvartėj. Sklido gandai, esą namelyje vaidenosi – vos šeimininkas įleisdavo nuomininkus, tie ilgai nelaukę sprukdavo neatsigręždami. O dar kai ugnelę kažkas pakurstė - galbūt koks pavargėlis prisnūdo su cigaru, taip  ir supleškėjo trobikė.   

Kieme apsidairius, matyti, jog ne biednioko sodyba kažkada būta. Pasirodo, ne trobikė, o visas dviejų galų namas, su erdviais keturiais kambariais, dviem prieangiais, veranda, kamino patalpa. Lauke didelis  ūkinis pastatas, rūsys ir dar gal buvo kas nors, ką laiko tėkmė nusinešė užmarštin. Obelų sodas iš vienos namo pusės, slyvų, vyšnių – iš kitos. Bet labiausiai mane nustebino liepa. Didžiulė, stora, aukšta gražuolė liepa. Gal net šimtą metų siekianti, gal sodinta namo įkurtuvėms pažymėti, nes ir paties namo gerokai pagyvenusio būta. Pasodinta šiek tiek per arti gyvenamam pastatui, tačiau medis stiprus, atlaikęs vėjus ir audras dabar žydi ir dalija bitutėms nektarą. Saldžiai kvepia kiemas medumi. Galbūt po ta liepa kadaise susėsdavo šeimyna dienos darbų išvarginta ir ilsindavo akis į tolius žvelgdami. O gal po ja šventė savo šeimos šventes, arba numigdavo pokaičio miego medžio šešėliu apsikloję. Ir taip ėjo gyvenimas po liepa. Kitur eina po klevu, po ąžuolu, po obelia, bet po liepa - man dar neteko girdėti. Turėtų būti buvusios nuostabios dienos po kvepiančia liepa, paukščių balsais giedančia, vėjo šneka  ošiančia…

Parengė Jūratė Vitkauskaitė