Birželio 23-iąją, Jonava tapus vienadiene Jonų respublika, Krašto muziejaus kieme atidengta jonaviečio, kalvystės meistro Andriaus Šukučio skulptūra „Jonvabalis“. Tikėtina, kad šis kūrinys taps traukos objektu mūsų miesto svečiams. Šių metų Joninės papildė ir literatūrinę krašto kraitę – Justinas Venckus sukūrė legendą, skirtą magiškų galių turinčiam Jonvabaliui, kuris Jonavą apdengė svajonių miesto skraiste.
Idėjos įgyvendintos su kaupu
Jonavos kultūros centro (JKC) direktorius Sergejus Jefimenka yra pasakęs, kad būsimoms kitų metų Joninėms pradedama ruoštis tada, kai pasibaigia šiemetis renginys – nuaidi paskutinis misterijos akordas, o vaidilutės pasileidžia į laukus ieškoti paparčio žiedo. Organizatoriai, stengdamiesi kitąmet vyksiančią šventę papildyti naujomis ir dar nematytomis spalvomis, į renginio scenarijų įrašo ir sau, ir kitiems dalyviams sudėtingas bei įdomias užduotis. Ne vienerius metus buvo skelbiami ketureilio, dedikuoto Jonavai, konkursai, gražiausio posakio apie miestą varžytuvės ir t. t.
Šiemet nuspręsta išeiti į platesnes erdves ir 2023-iųjų Jonines paženklinti išliekamąją vertę turinčiais kūriniais, kurie ateityje taptų lankytojų traukos objektu, o miestui suteiktų dar didingesnę estetinę „platformą“. Joninių šventės organizatorių iškeltos idėjos išsipildė su kaupu – Jonavoje suspindęs Jonvabalis, kurį savo sukurta legenda vainikavo J. Venckus, papildė mūsų krašto lankytinų vietų sąrašą.
Aristokratiškas vabzdys
Pasak skulptūros autoriaus A. Šukučio, JKC sumanymas jam patiko, tad mielai sutiko imtis darbo.
„Su Kultūros centro vadovais jonvabalio skulptūros sukūrimo idėją aptarėme ne vieną kartą, braižėme eskizus. Man buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė. Jų – mintis, o visa kita – mano vaizduotė: kokia turėtų būti forma, kokią medžiagą pasirinkti. Teko perskaityti nemažai literatūros apie šį vabzdį, žiūrėti nuotraukas. Kitaip tariant, susipažinti su jo biologija ir sandara. Norėjosi, kad atitiktų visas tikras proporcijas. Buvo įdomu sužinoti, kad moteriškos giminės jonvabaliai visai neturi sparnų, o berniukams suteiktos plačios plasnojimo funkcijos ir duoti net keturi skraidymo įrankiai. Beje, šis gyvis turi šešias kojas. Sumaniau jam uždėti cilindrą, kad atrodytų džentelmeniškai ir aristokratiškai. Dar pagalvojau, kad prie viso to derėtų ilgaauliai batai. Visas proporcijas derinau pagal lietuvių liaudies tautinį kostiumą. Prieš pradėdamas kalti skulptūrą, išnagrinėjau kiekvieną detalę, pasirinkau, mano supratimu, tinkamą medžiagą, Tiesą sakant, nauja patirtis suteikė ir žinių, ir malonumą“, – sakė autorius A. Šukutis.
Savo kūrinio formai jis pasirinko juodąjį metalą – plieną, o uodegą nutarė pagaminti iš bronzos, nes, Andriaus žodžiais tariant, „bronza žvilga panašiai kaip auksas, plieninė tokio spindesio neskleistų“.
„Atvirai sakant, devyniolika metų dirbu su metalu, tačiau iki šiol neteko susidurti su bronza, reikalaujančia specialių dalykų. Buvau sumanęs kreiptis į bronzos apdirbimo meistrus, bet galop nusprendžiau visus sudėtingumus įveikti ir padaryti pats. Tarkime, privalėjau pasigaminti aukštakrosnę, bronzos lydymui būtiną įrangą. Viskas buvo nauja, o bronzinės uodegytės liejimas pareikalavo kruopštumo ir kantrybės, mat išlieti pavyko tik iš antro karto. Bet tokia patirtis atvėrė kelią naujiems darbams, ko gero ateityje imsiuosi gaminti bronzines skulptūrėles. Iš tiesų, tai labai įdomu“, – patirtimi dalijosi kalvystės meistras Andrius.
Pagaminti Jonvabalį prireikė apie 20 kilogramų plieno, o uodegai, turinčiai stebuklingų galių, teko atseikėti devynis kg bronzos. Taigi visa skulptūra nemažai sveria.
Anot kūrėjo, norėjosi, kad Jonų mieste ši skulptūra būtų patraukli, dvelktų magiškomis paslaptimi ir trauktų lankytojus. Jonvabalio kūrybai prireikė apie du mėnesius intensyvaus ir kruopštaus darbo. Idėją įgyvendinti pavyko – dabar tereikia sugalvoti norą, užsukti į Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus kiemelį ir patrinti stebuklus darančią bronzinę vabzdžio uodegėlę: magija tikrai suveiks ir noras išsipildys.
Svajonės pildosi
Skulptorius Andrius Jonvabalį priskiria prie sudėtingesnių darbų, pranokstantį prieš kelerius metus jo paties sukurtą Žibinčių. Andrius prisipažįsta, kad, kurdamas Joninėms skirtą skulptūrą, sudėjo visą širdies meilę ir jausmus.
Jonavoje gyvenančio kalvio A. Šukučio darbai puošia Jeronimo Ralio gimnaziją, vaikų lopšelį-darželį „Pakalnutė, kitas įstaigas. Jonaviečio kūrinių yra ne tik mūsų krašte, bet ir kitose Lietuvos vietose. Šit praėjusių metų lapkritį jis nukaldino turėklus ir du vėliavų laikiklius prie Signatarų namų Vilniuje.
„Kūriau pagal man pateiktus eskizus, Tie turėklai yra sumontuoti ant stogo ir atlieka sniego sulaikymo funkciją, o vėliavų laikikliai pritvirtinti prie paties balkono“, – savo kūrybą pristatė Andrius, pridurdamas, kad, atlikdamas šiuos užsakymus, taip pat susidūrė su nemenkais iššūkiais, o paveldo specialistai bei architektai darbus įvertino labai gerai.
Jam teko restauruoti Rasų kapinių vartus, kalti apkaustus IX Forto vartams.
Šiuo metu kalvis triūsia prie kelių grotų ir židinio grotelių Sapiegų rūmams. Tai, pašnekovo teigimu, esąs labai didelis darbas, nes privalo atitikti XVII amžiaus dvasią.
„Prieš devyniolika metų pradėjęs kalviauti, kartais pagalvodavau, kad galbūt ateis diena, kai savo kūrybiniais sugebėjimais galėsiu prisidėti prie kultūrinių bei istorinių pastatų atnaujinimo. Mano svajonė pildosi – po tiek metų gaunu pasiūlymų savo darbais papuošti svarbiausius Lietuvos pastatus“, – dalijosi mintimis A. Šukutis, pabrėždamas Signatarų namų istorinę svarbą mūsų valstybei.
Kalvystės meistras prisipažįsta: dabar esąs geras metas – jėgų bei įkvėpimo pakanka, o patirtis suteikia didesnį pasitikėjimą savimi.
Irena BŪTĖNAITĖ
Jonavos Jonvabalio legenda
Kadaise mažame Jonavos miestelyje, įsikūrusiame gamtos glėbyje tarp kalvų ir vešlios žalumos, gyveno įnoringa ir nepaprasta būtybė, vardu Liucijonas. Įgudusių kalvio rankų nukaldinta ir atgaivinta, ši žvilganti metalinė skulptūra nebuvo paprastas meno kūrinys.
Legendos byloja, kad vieną naktį iš tolimos žvaigždės nusileido švento Jono vabalėlis, vedamas Jonavos vilionių. Jis ilgai tyrinėjo, kur apsistos vidurvasario šaukiniui, o galiausiai nutūpė Krašto muziejaus kieme, kur miestiečiai negalėjo nesižavėti vabalo didybe: pasipuošęs ansambliu su cilindriniu galvos apdangalu, lietuviškų tradicijų įkvėptais ilgaauliais batais ir frako eleganciją menančiais apdarais, jis žybčiojo it ponas, rafinuotas ir išauklėtas aristokratas. Su išdykėlišku žvilgsniu Jonvabalis saugojo paslaptis, kurias vienintelis pasaulyje žinojo. Gyventojai pavadino nelauktą svečią Liucijonu – vardu, kuris įkūnijo vabalo spinduliuojančią prigimtį.
Miestelėnai greitai suprato, kad su Liucijono prisilietimu slypėjo nežemiški kerai – švelniai paglosčius jo poliruotą bronzinę uodegą ir sušnabždėjus nuoširdų norą, buvo tikima, kad išsipildys slapčiausi troškimai. Pirmieji vabalo spinduliai tyliai palytėjo daugiabučių langų stiklus – tamsa praretėjo, o gyventojai vienas po kito nėrėsi iš prieblandos. Netruko žinia apie ponaičio stebuklus pasklisti ūmai ir plačiai, ir į muziejaus kiemelį plūstelėjo daugybė žmonių, kurių tekę per amžių susitikti. Jo burtai nutvieskė sutiktųjų širdis – tiek smalsumo genamo vaiko, svajojančio apie nesibaigiančius nuotykius, tiek jaunikių, tikinčių amžina meile, tiek įkvėpimo ieškančio menininko.
Bėgant metams, legenda apie Liucijoną augo, traukė ir žavėjo lankytojus iš toli toli. Žmonės keliaudavo didelius atstumus, kad išvystų pono kerus, patirtų magijos prisilietimą ir jaudulį, kad jų troškimai išsipildys. Jonava ėmė garsėti kaip svajonių kraštas, o Liucijonas tapo jo globėju, amžinai skleidžiančiu gyventojams džiaugsmą ir pildančiu norus.
Jei jūsų keliai atves į Jonavą, užsukite į Krašto muziejaus kiemelį ir aplankykite Liucijoną. Su žiburiu akyse ir nuostaba nepamirškite paglostyti jo poliruotą bronzinę uodegą – juk prisilietime slypi magija, o joje pabunda svajonės.
Justinas VENCKUS
JKC nuotr.
