Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos bei rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys Aloyzas Vaznaitis neseniai išleido poezijos rinkinį „Atrastas laikas“.  Praėjusią savaitę Viešosios bibliotekos skaitykloje surengtas šiltas knygos pristatymas, kuriame dalyvavo autorius ir būrys jo gerbėjų.

Visi tikisi geriausio

Prieš trejus metus pasirodžiusi pirmoji poezijos knyga „Melsvi rūkai“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Į pirmąjį savo eilėraščių rinkinį autorius sudėjo apie pusantro šimto eiliuotų kūrinių. Prieš pora mėnesių išleistas rinkinys „Atrastas laikas“ yra tokio pat formato, kaip ir pirmasis, talpinantis apie 130 eilėraščių. Kūrėjas sako, kad, ruošdamas knygą spaudai, stengiasi atrinkti tuos kūrinius, kurie yra artimesni jo sielai. Jis laikosi tos nuomonės, kad nebūtina į vieną leidinį sudėti visus – reikia pasilikti dar ir ateityje planuojamiems leidiniams. Tarkime, jau dabar Aloyzas mano, kad trečia knyga ras kelią į spaudą maždaug po trejų metų. 

Rinkinyje „Atrastas laikas“ pristatoma pastarųjų penkerių metų kūryba. Eilėraščiai sudėlioti laikotarpiais nuo 2019-ųjų, po kiekvienu yra data, nurodanti sukūrimo laiką. Knygos pavadinimas simbolizuoja tai, kad ši diena yra tas metas, kai gali pažvelgti į nueitą gyvenimo kelią ir eilėmis pasakyti tai, ką apie jį galvoji.

Pasak A. Vaznaičio, jo kūrinių lyrinis herojus ilgisi to, „ko niekada nebuvo ir niekada nebus“. Kiekvienas žmogus, eidamas į gėrį, tikisi geriausio. „Eina eina į tą gėrį, bet sustoja ties ta pačia pradžia – ir vėl iš naujo. Visi gyvename, laukdami geresnės dienos, bet, kai ji ateina, tenka pradėti iš pradžių. Tik naktimis tampame savimi – nepriklausomi nuo to, kas yra už lango. Paleidžiame jausmus, mintis, analizuojame poelgius, tik nieko negalime susigrąžinti. Prisimename jaunystę, praeitį, kitąsyk pajuntame kaltę be kaltės. Jautiesi tarytum kažkam nusikaltęs, keistas kirminas graužia sielą, bet juk nesi kaltas. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Daugelis gyvena šia diena, į gyvenimą žiūrime, negalvodami apie pasekmes, susigriebiame tik tuomet, kai kažkas pasikeičia ar nutinka. Žmogui duoti jausmai, tik vieni sugeba juos užgniaužti ir pasinerti į materialųjį pasaulį, kitus jausmingai paliečia kiekviena gamtos detalė, prisiminimai, draugo pasakytas žodis ir kiti dalykai. Tokias mintis ir dėlioju savo kūryboje. Neieškau žodynuose žodžio, sakiniai išsilieja savaime, nes tai yra mano jausmai. Rašau tada, kai pajuntu, kad negaliu nerašyti“, – samprotauja kūrėjas.

Atpažinkite svajonę

Aloyzas neslepia – jam nepatinka šiuolaikinė, moderniąja vadinama poezija. Jo galva, tokie kūriniai tesąs produktas, o ne menas. „Tai yra savęs parodymo sintezė, į eilėraštį sumetant bereikšmius, kartais net vulgarius, šaltus žodžius, kitąsyk – net keiksmus. Argi tai poezija? Poezija yra jausmas, garuojantis iš eilėraščio, kaip toji kava“, – samprotauja poezijos puoselėtojas.

Kaip minėta, autorius, pasirinkęs praeities apmąstymų temą, neretai į savo gyvenimo kelią žvelgia nostalgiškai, suvokdamas, kad buvusio laiko į dabartį sugrąžinti nebeįmanoma ir pripažįsta, kad „jaunystės laužas/ jau seniai užgesęs“, o „svajotos naktys/ Nugrimzdo praeitin...“

Tad, nukreipdamas žvilgsnį į prisiminimų erdvę, eilėraščiuose mini beržą, liepą, kitokius gamtos elementus. „... gimiau Kazlų Rūdoje tarp beržų, liepų, pušų, tarp ošiančio miško ir geltonų smėlio takelių, ten augau ir pradžia jaunystės ten liko. Nors ir pokaris buvo, bet nieko netrūko, nes nelabai ko ir reikėjo, turėjau ošiantį šilą, beržus ir liepas turėjau, didelius mėlynių ir bruknių plotus turėjau, miško paūksmę turėjau, skruzdžių pilis turėjau, svajonę turėjau ir turiu. Pakeliaukit su manimi, gal ir Jūs atpažinsite savo svajonę, savus beržus, liepas...“ – naujame rinkinyje kviečia autorius.

Jausmų poezija

Aloyzo kūriniuose nėra rimuotų tekstų, nėra mums įprastų ketureilių – jis pasirinko laisvą eiliavimą, skambantį tam tikra ritmika, tuo savo lyriką priartindamas prie prozos. Kūrėjo eilėraščių eilutės dažniausiai yra trumpos, sudarytos iš vieno, dviejų žodžių, neretai pasikartojančios.

Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkė Dalia Milukaitė-Buragienė apie A. Vaznaičio kūrybą atsiliepia itin šiltai: „Aloyzo eilėraščiai pilni žvalaus skambesio, net per tylą poetas girdi „maldos šnabždesį“, o savo „sieloj lyg erdvėj“ jaučia skambantį varpą, kuris neša Laisvės simbolį“.

Pasak „Šaltinio“ klubo nario, kelių knygų autoriaus, Nepriklausomų rašytojų sąjungos nario Petro Zlatkaus, šaltiniečių Albino Pavasario, Ingridos Gedvilienės, Albinos Jefimenko ir kitų, Aloyzas yra poetas, nesivaikantis vienadienių peteliškių, nesiveržiantis į priekines gretas ir nesiekiantis būti dėmesio centre. Žodžiai jo eilėraščiuose atsiranda tada, kai kūrėjas juos pajaučia savo širdimi. Eiliuoti tekstai verčia įsiklausyti ir sielos gilumoje išjausti tai, kas sakoma.

Knygos pristatymas parodė, kad Aloyzo poezija sugeba sušildyti net ir sužvarbusius jausmus, o skaitovės, prisipažino, jog šio kūrėjo poezijoje jos prisiminė savo gyvenimą. Jų skaitomos eilės nuskambėjo taip jausmingai, kad, atrodė, čia ir dabar sugrįžo nutolusi akimirka.

Beprasmiška prasmė

Pasak autoriaus, kūryba – tai jo gyvenimo būdas. Gaila, kad, Aloyzo žodžiais tariant, „kūrybai kenkia gegutė“. Laiko pojūtis verčia kitaip mąstyti, kitaip vertinti nubėgusius įvykius, todėl eilėraštis tampa giluminio pojūčio išraiška. Tarkime, pavartydamas prieš daug dešimtmečių parašytą savo dienoraštį, jis pastebi, kad šiandien tuos kadaise patirtus įvykius vertintų kitaip.  Paklaustas, koks yra jo mėgstamiausias poetas, A. Vaznaitis nedvejodamas atsakė, kad tai esąs jis pats. O gražiausiu lietuvišku žodžiu įvardijo vienintelį „Ačiū“.

Kalbėdamas apie knygos pavadinimo sumanymą, Aloyzas teigė prieš penkerius metus atradęs kitą laiką. „Mano gyvenime atsirado tam tikrų pakitimų, kurie padėjo suprasti, kad atėjo mano laikas. O tie penkeri metai – tai tarsi nedidelis gyvenimo jubiliejus. Manau, kad dabar gyvenu savame laike. Todėl ir parinkau tokį pavadinimą naujam rinkiniui“, – aiškina leidinio autorius.

„Neskaičiuokim prarasto laiko,/ Jis pradingo,/ Matyt, taip reikėjo/.../Tirpo laikas – /Amžinybė trumpėjo./ Įsižiebus vakarei/ Atėjom/ Į atrastą laiką“ 156 puslapyje spausdinamame eilėraštyje mintija poetas. Ne viename kūrinyje minimas ir prarastas, ir atrastas laikas. Ir tai asocijuojasi su Marcelo Prusto romano septintąja dalimi, kuri taip pat pavadinta „Prarasto laiko beieškant. Atrastas laikas“. Ir nors kūrinių pavadinimai neturi jokių sąsajų, toks sutapimas leidžia suvokti, kokią svarbą žmogaus gyvenime turi bėgantys metai, nusinešdami meilę, džiaugsmus, palikdami žmogui prisiminimų galią – „Prabėgę metai/ Sustingo praeities/ Laike. Prisiminimai/ Užšalę krištolo/ Šerkšne./ Sustingus praeitis...“ (41 psl.)

Kūriniuose yra nemažai pasikartojančių frazių ir žodžių, bet iš jų sudėlioti sakiniai apie tą patį kalba vis kitaip, eilėraščiui suteikdami gilią jausmo bangą. Net ir knygos pristatyme klausantis A. Vaznaičio poezijos, ne vieno atėjusiojo akyse suspindo ašara. Ir tas autoriaus prisiminimuose išsaugotas beržas, dažnai atsiduriantis šalia liepos, apglėbęs ją ar paprasčiausiai šlamantis šalia, pakvimpa kitokiu literatūros aromatu. Tad „Atrastas laikas“– šilta ir miela poezijos knyga, kurioje pakanka ir nostalgijos, ir romantikos, ir vilties. Penkerių metų poezijoje nestokojama filosofinių apmąstymų, metaforų, pavyzdžiui: prisiminimų apie ateitį, „beprasmiškos prasmės“ ir t. t. Ir imi galvoti – ar gali prisiminti tai, ko dar nebuvo? Tačiau tokia filosofija ir intriguoja – o gal? Juk kiekvienas galime susirasti savo laiką – „Aš tik žmogus/ Menka smiltelė/ Pasaulių begalybėj./ Beprasmiškai/ Prasmingas sau.“ Norėtųsi tęsti filosofinę mintį apie beprasmišką prasmę.

Jonavoje gyvenantis A. Vaznaitis 2020-aisiais LNRS šventėje „Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą“ tapo diplomantu, o pavasario renginyje „Lygiadienio giesmė“ vieno eilėraščio konkurse pelnė laureato titulą.

Dėkojame Aloyzui už naują eilėraščių rinkinį ir linkime kūrybinės sėkmės. O A. Vaznaitis  sako: „Ne man spręsti pavykę eilėraščiai ar ne, tačiau visus juos rašiau nuoširdžiai, visi jie išjausti“.

Poezijos renginį vedusi Viešosios bibliotekos renginių organizatorė Kristina Jaskūnienė pasidžiaugė tokiu atėjusiųjų aktyvumu ir noru skaityti šio autoriaus poeziją: „Tai reiškia, kad eilėraščiai žadina jausmus ir paliečia slapčiausias žmogaus sielos gelmes.“    

Irena BŪTĖNAITĖ