Vasarvidžio naktis, kaip Kalėdų naktis, yra nepaprasta – joje „pražysta“ papartis. Paparčio žiedo ieškojimo prasmė taip pat yra įvairi. Tai, kad ‘paparčio žiedo‘ slėpiniui pavaizduoti pasirinktas nežydintis augalas, daugumai žmonių reiškia, jog tai – tik graži pasaka. Tačiau, žvelgiant kitokiu žvilgsniu, niekad nežydinčio paparčio parinkimas šiam slėpiniui išreikšti sako, jog jame glūdi labai gili, paviršutiniškai visai neįžvelgiama prasmė. Jau vis dažniau pripažįstama, jog pasaulio sudėtingumui atskleisti tinkamesnis ne mokslinis, bet mitologinis mąstymas – naudojant vaizdinius bei simbolius.
Sakraliausia apeiga
Nors Rasos šventę sudaro nemažai apeigų ir papročių: kupoliavimas, kupolės iškėlimas, vartai, apvaikščiojimai, laužas, vainikų plukdymas, paparčio žiedas, ugnies atnaujinimas, saulės sutikimas, senos formos naikinimas, tačiau pati sakraliausia apeiga yra paparčio žiedo ieškojimas. Netinka iš šios apeigos daryti linksmą pramogą, šūkauti, ar pasislėpus vaizduoti baidykles – žiedo einama ieškoti tik po vieną, nebent tie, kurie numatę tuoktis, gali eiti poromis.
Apie paparčio žiedo ieškojimą, apie galias, kurias gauna jį radęs žmogus ir apie jų išsaugojimą yra daug padavimų bei pasakojimų. Paparčio žiedui rasti būtina išpildyti tam tikras sąlygas, kurios kažkiek skiriasi įvairiose legendose, tačiau visos jos byloja apie žiedo nepaprastumą ir apie piktąsias galias, bauginančias paparčio žiedo ieškotoją, apie tai, kad žiedo radėjas įgyja visažinojimą – vydą bei kad labai svarbu ir sunku išsaugoti surastąjį žiedą, kuris vėl galįs dingti. Kartu su paparčio žiedu pradingsta ir įgytasis visažinojimas.
Žemaičių pasakojimuose, užrašytuose 1862 m. rašoma, jog paparčio žiedo ieškojimams ruošiamasi iš anksto: einama išpažinties, meldžiamasi, kad švaria sąžine galėtum vienas eiti į tą vietą, kur vasarvidžio naktį pražystąs Žemaitijoje vadinamas ugnies papartis. Jau vien tai, kad prieš žiedo ieškojimą reikia atlikti išpažintį ir ieškoti žiedo vienam rodo, jog kalbama ne apie išorinius, o apie vidinius dalykus. Pavadinimas ugnies papartis vėl simboliškai kalba apie ugnį ir jos perkeičiančiąją galią. Paparčio žiedo ieškotojas jau kūreno Joninių laužą, plukdė ugnį vandenyje, o dabar eina ieškoti ugnies paparčio žiedo. Skirtingose apeigose ugnies prasmė vis kita. Jei laužo ugnis yra apvalanti, o sujungta su vandeniu ugnis išreiškia gyvybės atsiradimą, tai paparčio žiedo ugnis – ypatinga, jau perkeista – šviečianti, bet nedeginanti. Tai ugnis, kuri pražysta žmogaus dvasiniame centre – širdyje.
Malda, drąsa, kantrybė
Ieškotojas turi eiti į tokį papartyną, kuris būtų taip toli, kad nesigirdėtų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas ar šuns lojimas. Atvykus vieton, šermukšnio lazda aplink save brėžiamas ratas. Rato viduryje tiesiama balta paklodė, statomas indas su švęstu vandeniu, dedama maldų knyga bei uždegta žvakė, o po paparčiu patiesiama šilkinė skepetaitė.
Taip pasiruošęs ieškotojas skaito knygą, meldžiasi ir laukia, kada ant patiestos skepetaitės nukris ugnimi šviečiantis, bet nedeginantis, panašus į deimantą paparčio žiedas. Tačiau belaukiant šios iškilmingos akimirkos, tenka nugalėti daug sunkių kliūčių ir pavojų, kuriuos įveikia tik retas žiedo ieškotojas. Sukyla visos pragaro ir tamsiosios galios, kurios pavydėdamos ieškotojui tokios laimės, panaudoja įvairiausias priemones, kad įbaugintų ieškotoją ir priverstų atsisakyti sumanymo, kurio įvykdymas suteiktų jam nepaprastą išmintį bei visažinojimą.
Vienintelis žmogaus išsigelbėjimas – malda, drąsa ir kantrybė. Nekreipdamas dėmesio į jokias pragaro pastangas įbauginti, ieškotojas privalo tvirtai likti savo vietoje ir, norėdamas likti gyvas, neperžengti apsibrėžtojo rato ribos. Tada prieš jį pasitelkiama apgaulė: palengva išnyksta baisūs vaizdai, nurimsta audra ir ima švisti. Tačiau tai netikra aušra, o tik spąstai pražudyti žmogaus sielai. Jei lengvatikis pamano, jog tariama aušra jį išgelbėjo ir žengia iš rato norėdamas grįžti namo – su trenksmu prasiskiria žemė ir jį praryja. Tačiau labiau patyręs ir tamsiųjų galių klastas suprantantis, nesiduoda apgaunamas, lieka savo rate, laukdamas paparčio žiedo. O jis, mažas, baltas, spindintis ryškia šviesa, nukrenta ant skepetaitės, atlygindamas už visas pastangas, vargą, pavojus, padarydamas žmogų laimingą. Tereikia prisiliesti prie žiedo, kad įgytum turtus, išmintį, aiškiaregystę, pranašavimo dovaną. Ar paparčio žiedą turi, kad viską taip žinai? – sako žemaičiai.
Vidinė šviesa
Taip ieškotojo laukiančius pavojus bei paparčio žiedo suteikiamas galias aprašo K. Kosarževskis pagal dar baudžiavos laikais surinktus pasakojimus. Tačiau nepakanka surasti paparčio žiedą, reikia sugebėti jį dar išsaugoti, kitaip tariant, - žmogus savo dvasiniu brandumu turi būti vertas turėti žiedo suteikiamas galias. Dalis legendų apie paparčio žiedą yra skirtos parodyti žiedo išsaugojimo reikšmę. Jos dažnai pabrėžia, jog žinią apie surastą žiedą reikia laikyti paslaptyje (ne plepėti visiems, rodant savo išmintį), o patį žiedą paslėpti saugioje vietoje. Tačiau padavimai pataria slėpti paparčio žiedą vėlgi fiziškai neįmanomoje vietoje, kaip rašo minėtas autorius, - giliai žmogaus kūne. Greičiausiai tai – giliai sieloje. Tada visa tai geriausiai galėtų paaiškinti mistikų patirtis. Nematomą vidinę šviesą aprašo visi mistikai, tačiau ją uždegti ir išlaikyti šviečiančią, kaip ir paparčio žiedo ieškotojui, reikia labai daug pastangų.
Iš esmės čia kalbama ne apie nežydinčio augalo žiedą, bet apie nuostabius pasikeitimus žmoguje. Vienoje legendoje, kilusioje iš baltų žemių centro – dabar Baltarusijoje esančios Polesės, yra retas nurodymas paparčio žiedo ieškotojui. Pražydusį ir nuriedėjusį ant skepetaitės žiedą reikia dešine ranka užsidėti ant viršugalvio, o kairiąją ranką priglausti prie širdies. Tai ypač reikšmingas nurodymas, leidžiantis žiedo ieškojimo padavimą susieti su šiuolaikinio mokslo atradimais ir dar kartą nurodo, jog paparčio žiedo suradimas – tai įvykis žmogaus gyvenime. Smegenų tyrėjai atrado, jog tarp smegenų (proto) ir širdies (dvasinio centro) yra ryšys. Šį, anksčiau mokslui nežinomą ryšį jie vaizdžiai pavadino širdies ir smegenų pokalbiu. Tačiau smegenų tyrėjai atrado ir tai, kad šitas žmogaus intelekto ir jo dvasinio centro ryšys yra labai pažeistas arba visai nutrūkęs. Tai visų pirma būdinga civilizuotų kraštų žmonėms. Padavime esantis nurodymas surastą paparčio žiedą dešine ranka dėti ant viršugalvio, o kairiąją ranką spausti prie širdies, yra aiški užuomina apie būtino ir dažnai prarasto širdies ir proto ryšio atstatymą arba patobulinimą.
Protas ar intelektas – tai skaldantysis ir pažinimo centras, iš kurio kyla negyvos gamtos bei jos apvalymo ir pavergimo idėjos. Širdis – tai vienijantis, dvasinis centras, iš kurio kyla vieningos ir gyvybingos gamtos ir visos Visatos bei jos globojimo bei sergėjimo idėjos. Kliūtys, kurias didžiulėmis pastangomis reikia įveikti paparčio žiedo ieškotojui, ir sukilusios, ieškotoją pražudyti norinčios šmėklos bei visos pragaro galybės, išreiškia amžiną dorinę tiesą: žmogaus gyvenimas yra nuolatinė gėrio ir blogio kova, kurios tikroji vieta yra žmogaus širdis.
Rasos šventėje galima išgyventi ir žmogaus santykį su gamta. Jis gali būti užvaldantis bei pavergiantis arba globojantis. Paparčio žiedo radėjas, kuris, pasak padavimų, supranta paukščių, žvėrių, medžių kalbą, t.y. gamtos kalbą, iš gamtos pavergėjo tampa jos globėju – šiuolaikinėm sąvokom tariant, gyvena ekologiškai, darniai su gamta.
Paparčio žiedas ir savęs atradimas
Dar ryškiau paparčio žiedo ieškojimo, kaip vidinio žmogaus tarpsmo prasmė atsiskleidžia, palyginus jį su analitinėje K. G. Jungo psichologijoje aprašytu žmogaus keliu į savo vidų (individualizacija). Individualizacija – tai nuolat vykstantis nesąmoningas procesas, tačiau jis, kaip ir paparčio žiedo ieškojimas, gali būti sąmoningas arba paspartintas. Lyginant šiuos kelius ar kelionės būdus, paaiškėja ieškotoją bauginančių tamsiųjų galių prigimtis. Analitinės psichologijos požiūriu, tai kiekviename žmoguje esanti tamsioji pusė arba šešėlis. Nuolatiniai susidūrimai su savo šešėliu yra neišvengiami. Nusikratyti šešėliu ar kaip nors jį įveikti neįmanoma, nes tai – neatskiriama žmogaus pusė taip, kaip naktis neatskiriama nuo dienos. Todėl labai svarbus yra žmogaus santykis su šešėliu. Jeigu asmuo su juo kovoja, bando jį paneigti ar nuo jo pabėgti (kaip išsigandęs žiedo ieškotojas), tada laimi šešėlis, ir vidinė kelionė kažkuriam laikui nutrūksta arba, pasak padavimo, ieškotojas netenka paparčio žiedo. Jeigu žmogus, kaip moko analitinė psichologija, šešėlio neišsigąsta (kaip paparčio žiedo ieškotojas jį puolančių pabaisų ir šmėklų), tada jis mokosi jį pažinti. Tinkama linkme nukreiptos griaunančios šešėlio galios tampa kuriančiomis.
Paparčio žiedo atitikmuo savęs atradimo kelyje (individualizacijos procese) yra savastis. O ji, pasak analitinės psichologijos, aprėpia visą žmogaus psichiką ir yra visažinanti, galinti atskleisti daugybę slėpinių, kurių žmogus iki tolei net nenutuokė.
Paparčio žiedas ir laimė
„O kas nenorėtų rasti paparčio žiedą? Daug metų šiame pasaulyje gyvenęs galėčiau pasakyti, kaip surasti laimę. Ateinant į šį pasaulį Dievas kiekvienam žmogui duoda šią dovanėlę – paparčio žiedą.
Žmonės nustebę sušunka:
-Ar tai tiesa, kad aš jau turiu šitą brangenybę!?
-Taip, taip, jau gimdami šią dovaną gaunam.
-O kaip ši dovana atrodo ir, galų gale, greičiau kalbėk. Greičiau pasakok – aš noriu pamatyti savo paparčio žiedą.
- Mūsų gyvybinė (lytinė) energija yra paparčio žiedas!!! Nereikia paparčio žiedo ieškoti, bet tik reikia išsaugoti jo žėrėjimą, jo blizgesį, jo skaistumą. Skaistumą, skaistumą, skaistumą.
<...> Kol žmogus šioje žemėje gyvena, yra galimybė atrasti paparčio žiedą. Paparčio žiedas gali sužydėti dar gražiau. Laimingi yra žmonės, kurie moka skaisčiai gyventi: skaisčiai ir viengungystėje, skaisčiai ir santuokoje“. (Pasakojo Vytautas Lažinskas)
Gyvybinių galių energija yra ta pati, tik vienu atveju ji naudojama žemųjų instinktų tenkinimui ir tampa griaunanti, o kitu atveju ji sulaikoma ir nukreipiama kūrybine linkme – ji jau negriauna, bet kuria. Kaip ir paparčio žiedo ugnis – šviečia, bet nedegina. Kas turi ausis, teklauso.
Parengė Jūratė Vitkauskaitė
