Dailininko, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) Vilniaus krašto bajoro, Šveicarijos garbės piliečio, profesoriaus Jono Butkevičiaus sodyboje, rymančioje Dumsiškių kaime, organizuojamos sueigos plečia rajono kultūrinius klodus, atveria galimybes išsamiau susipažinti ne tik su vietos, bet ir visos Lietuvos praeitimi bei menininkais. Prieš porą metų po ošiančiais medžiais surengta šventė „Tėviškėj šaknis suleidę“ buvo skirta Šveicarijos krašto meną puoselėjantiems kūrėjams, pernykštė sueiga „Bajoriška brydė lietuviškoje Šveicarijoje“ supažindino su bajorijos ištakomis ir šiandiene sąjungos veikla. O šių metų birželį įvyko Šveicarijos bendruomenės tęstinio projekto „Rudens mozaika“ renginys „Poezija sielai“, kuriame savo kūryba dalijosi rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariai. Ir šią, ir anksčiau vykusias sueigas organizuoja sodybos šeimininkas, Šveicarijos seniūnija, Šveicarijos kultūros centras (KC) ir kaimo bendruomenė.
Šilti prisiminimai
Atvykusius svečius pasitiko Šveicarijos KC liaudiškos kapelos „Varpena“ grojamos melodijos, o kiemo parke dėmesį traukė prof. J. Butkevičiaus spalvingi paveikslai. Daugelis atvykusiųjų skubėjo į gyvenamąjį namą, kuriame įrengtas dviejų menininkų – tėvo Prano ir sūnaus Jono – tapybos darbų muziejus.
Kreipdamasis į susirinkusiuosius, dr. J. Butkevičius labai šiltai atsiliepė apie savo tėvelius – mamą Janiną, gimusią Petrauskų šeimoje, ir tėtį Praną, kilusį iš Angirių kaimo, netoli Josvainių, prie Šušvės upės, kvietė apžiūrėti čia pat pastatytą koplytstulpį, skirtą Petrauskų ir Butkevičių bajoriškai giminei.
„Dirbdamas geležinkelyje dispečeriu, tėvelis visą laiką tapė paveikslus – peizažus, natiurmortus, portretus, drožė iš medžio, o išėjęs į pensiją, atvažiavo gyventi čia. Būtent šiuose namuose jis nutapė gražiausius savo paveikslus, sukūrė vertingiausius drožinius – kryžius, koplytstulpius, medžių skulptūras. Tėvelis ne kartą manęs klausė, ar po jo mirties aš prižiūrėsiu šią sodybą. Bet toji mirtis man atrodė ateis gal tik po tūkstančio metų. Deja, 1994-aisiais, kai jis teturėjo 74-erius metus, sustojo širdis. Tėvelis išėjo visam laikui. Mamytė be jo gyveno dar 16 metų, – prisiminimais dalijosi J. Butkevičius. – Atvažiuodavau kiekvieną savaitgalį, o mamytė primindavo, kad visada puoselėčiau sodybą. Taip darau iki šiol – septynis mėnesius gyvenu Dumsiškiuose, penkis – Vilniuje. Bet mano širdis visuomet yra čia. Labai džiaugiuosi, kad šiandien vėl esame visi kartu, kad atvykote į šventę, organizuojamą atokiau Šveicarijos centro. Drauge pasiklausysime poezijos posmų ir skambių melodijų.“
Vis kitokios temos
Renginio svečias, kultūros globėju įvardytas Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis pabrėžė, kad „šioji diena verta nuoširdžiausios padėkos sodybos šeimininkui, nes be jo ir pagalbininkų pastangų nebūtume susirinkę“. Parlamentaras pabrėžė, kad kiekvienais metais menininkų erdvėje susitikimai būna vis kitokie. „Šiandien mūsų susitikimą lydi poezijos posmai, gražios melodijos – tai nauja tema“, – sakė svečias, nepraleidžiantis nė vienos poezijos šventės. Derindamasis prie šio literatūros žanro, E. Sabutis perskaitė savo kolegos, Seimo nario Kęstučio Vilkausko pora eilėraščių.
Visuose Butkevičių sodyboje organizuojamuose renginiuose dalyvaujantis Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas palietė Lietuvos dabarčiai itin svarbią temą – lietuvių kalbos taisyklingumą. „Sveiki, jonuviai“, – į šventės dalyvius kreipėsi jis, paaiškindamas, kad būtent tokį kreipinį buvo pamėgęs prezidentas Antanas Smetona, bendraudamas su jonaviečiais.
Jis pasidžiaugė, kad kažkada buvęs sulenkėjęs Jonavos kraštas dabar tapo lietuvišku regionu. „Reikia padėkoti Šveicarijos, Barborlaukio, kitų aplinkinių kaimų buvusiems šeimininkams, kurie išsaugojo lietuvių kalbą, neleisdami įsitvirtinti nei rusų, nei lenkų leksikai, – kalbėjo V. Venckūnas. – Džiugu, kad šiandien esame istorinėje profesoriaus Jono Butkevičiaus sodyboje, kur senas sodas, žemė ir žolė turi tokią aurą, kurioje savo dvasinį pasaulį turi priimti arba atiduoti. Klausydami poetų eilių, pakylėkime dvasią ir pabūkime tame jausmų pasaulyje.“
Eilėraščių šėlsmas
Į menininkių sodybą Dumsiškiuose atvyko gausus „Šaltinio“ klubo kūrėjų pulkas. Sambūrio nariai – daugiausiai garbaus amžiaus žmonės, senbuviai, veikloje dalyvaujantys jau beveik keturis dešimtmečius, nuo klubo įsikūrimo pradžios. Beveik visi išleidę po kelis savo eilėraščių rinkinius, dėliojantys naujus leidinius, nes, kaip šventėje sakė šaltinietė Albina Jefimenko, „reikia mokėti džiaugtis kiekviena akimirka, nes tas būties trapumas gali pabirti kaip smėlis pro pirštus. O eilėmis galima piešti gyvenimo džiaugsmą“. Jos poezijos tekstuose nuskambėjęs meilės gyvenimui akordas sulaukė gausių aplodismentų.
Petras Zlatkus – išeivis iš Kupiškio krašto, savo eiles gebantis deklamuoti atmintinai. Praėjusiais metais pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Meilės ir vienatvės filosofija“. Iki dabar išleidęs 12 (kartu su prozos leidiniais) knygų. Senjoras yra ne tik rajono poezijos klubo „Šaltinis“, bet ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) narys, ne vieną kartą tapęs įvairių konkursų nugalėtoju.
Šventėje dalyvavęs ir savo žodžiais iš sielos pasidalijęs Aloyzas Vaznaitis taip pat priklauso senjorams. Prieš gerą mėnesį jis išleido naują eilėraščių rinkinį „Atrastas laikas“, dalyvauja Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos veikloje. Aloyzo kūryboje dominuoja jausmingas požiūris į nueitą kelią, iki šiol šlama jaunystės beržas, garuoja kvepianti kava, skverbiasi filosofiniai pamąstymai. LNRS skelbtuose konkursuose pelnęs ne vieną apdovanojimą.
Kūno kultūros mokytojas-metodininkas Albinas Pavasaris išleidęs dvi poezijos knygas, pelnęs respublikinio eilėraščių konkurso „Žydinčios vynios šakelė“ laureato vardą. Jis yra pasiekęs aukštas viršukalnes, išgyvenęs „alkaną ledyno žvilgsnį“ ir „pats save ties pat riba įveikęs“. Prof. J. Butkevičius, apkeliavęs per 70 pasaulio valstybių, taip pat turi kalnų aukščio galios patirtį – yra kopęs į padangėje spindinčias snieguotas viršukalnes. Tad sueigos metu Albinas pasidalijo eilėraščių ciklu „Reikia eiti“, kuriame perteikti kopimo į kalnus išgyventi potyriai.
llgametė klubo narė Valentina Kašauskienė šventę papildė savo kūrybinėmis mintimis, iš rinkinio „Pabirusios šukės“. Jos nuomone, „gyventi – reiškia ieškoti, mylėti žmones, būti jų apsuptyje...“ Šios kūrėjos poezijoje klausytojai įžvelgė ir džiaugsmo, ir liūdesio akimirkų.
Po kelerių metų tylos į veiklą įsijungė Šveicarijoje gyvenantis Vytautas Riaubiškis. Jo eilėraščiuose atsispindi žmogaus santykis su laiku, su jį supančia aplinka, pačiu savimi, išryškėja būties apmąstymai. Vytautas yra išleidęs poezijos rinkinį „Be sustojimo“. Knygos pavadinimas nusako poeto požiūrį – būtina eiti, nepasiduoti negandoms, bendrauti ir dalytis sielos turtais.
Aktyvios klubo narės Nijolės Smolinos kūrybinis turtas – penkios autorinės knygos, eilėraščiai išjausti, atskleidžiantys kūrėjos požiūrį į vidinius jausmus, nesustabdomą laiko bėgsmą, lietuvių kalbą, kurioje, deja, gausu angliškų priemaišų, išstumiančių gražius ir savus lietuviškus žodžius. „Jau ne tas ir sodietis šiandieną/ Gegužinėn nesirenka kaimas./Tik lakštingalos, anglų kalbos neišmokę,/ Suokia seną lietuvišką dainą“ eilėraštyje „Nostalgija“ sako Nijolė. Šventės metu autorė skaitė eilėraščius iš rinkinių „Tai buvo vakar“ ir „Dar viską prisimenu“.
Nauji vardai
Neseniai į klubą įsiliejo pedagogė, Jonavos kultūros centro moterų ansamblio „Presto“ dainininkė Jolanta Dedelienė. Moters kūryba – tai įspūdžio perteikimas savita išraiška, išgirstų pasakojimų eiliavimas, galima sakyti, kalbėjimas baltosiomis eilėmis.
„Šaltinio“ gretas papildė Bartonių kaime (Šveicarijos sen.) gyvenanti Galina Plytnikienė, muzikos ir poezijos kūrėja bei gerbėja, dainuojanti romansus, pati sau pritardama gitara. Šį kartą moteris savo muzikinio talento neatskleidė, bet skaitė savo sukurtų eilėraščių pluoštelį. Kai pagalvoji, gal ir tiesa, kaip sako Galina: „Žiūrovai mes ar aktoriai/ gyvenimą vaidiname./Komedija jį pradedam, o baigiame liūdnai“.
Šventėje Dumsiškiuose eilėraščius skaitė ir jos vyras Vilius Plytnikas, kūrybinį kelią pradėjęs prieš kelis dešimtmečius, gebantis rasti itin jautrių temų ir jas sudėlioti į dialogo formos kūrinį.
Prof. J. Butkevičiaus sodyboje renginį vedusi Jonavos KC etnokultūros specialistė, režisierė, neseniai „Šaltinio“ klubo vairą perėmusi Jovita Rutkauskaitė susirinkusiuosius sudomino savo kūrybos stiliumi, kai, rodos, kiekvienas žodis slepia gilią ir prasmingą mintį, kurią pats skaitytojas turi įžvelgti.
Šveicarijos progimnazijos moksleivės Viktorija Almetova ir Vakarė Naujokaitė klausytojams pasirodė kaip puikios skaitovės, pristačiusios žinomų Lietuvos rašytojų prozos ir poezijos kūrybą.
Mūzos ištirpdė laiką
Klausytis eilėraščių reikia mokėti, nes kiekvieną žodį privalu „sukramtyti“ ir išgyventi, kiekvieno sakinio prasmę privalu perleisti per savo suvokimo prizmę. Ši sueiga etnografinėje sodyboje suvienijo ne tik paminėtus eilių autorius bei skaitovus, ne tik tapytojus, drožėjus ar keramikos meistrus, bet ir muzikos bei šokio mylėtojus.
Ne vienam širdis ėmė plakti dažniau, pamačius Raimundo Samulevičiaus progimnazijos priešmokyklinės grupės lankytojus, vadovaujamus Vitalijos Benošienės, kurie pragydo lakštingalos, užkukavo gegutės ir kitokių paukštelių balsais. Ir tas kartų susiliejimas į vieną būrį, atrodo, bus nutiesęs tiltus į ateitį kiekvienam – kuriančiam, dirbančiam, siekiančiam.
O kai suskambo Šveicarijos KC vokalinio ansamblio „Kvinta“, kuriam vadovauja D. Toločkienė, dainos „Balto lino gyvenimas“, „Dar širdyje ne sutema“, „Vandenynai“, abejingų žiūrovų nebeliko – melodijos nuplaukė toli už geležinkelio, pritildydamos net pravažiuojančių traukinių bildesį.
Jonavos kultūros centro instrumentinė grupė „Rapsodija“, vadovaujama Edvardo Ratauto, surengė nuostabų koncertą, atgaivinusį kiekvieno šventėje dalyvavusiojo širdį. Skambėjo Eugenijaus Dogos valsai, Vitorio Monti „Čardašas“, muzikinė kompozicija vokiečių liaudies motyvais. Vokalistės Reginos Beržinskienės dainos „Medžio degimas“ ir „Nemunėlis“ nuskambėjo taip, tarsi būtų dainuojama kokioje koncertų salėje.
Ši šventė baigėsi – lauksime kitos. Tos kelios valandos paliko malonių prisiminimų, buvo puiki proga susitikti senus bičiulius ar pažįstamus žmones, aptarti sausros padarinius ar tiesiog pasidalyti kasdienybės nuotrupomis.
Laikas, ištirpęs menininkų Prano ir Jono Butkevičių sodyboje – ne „pliusiukas“ prie jau buvusių renginių. Tai sielų ir geranoriškumo šventė, buvimas su žodžiu ir žodyje, tai muzika, kurioje telpa viso mūsų nedidelio pasaulio garsai. 2023 metų birželio 10-oji – ypatinga diena dar ir dėl to, kad sodybos šeimininkas daugeliui padovanojo ką tik išleistą albumą „Skambančios spalvos. Pranas ir Jonas Butkevičiai“. Bet apie jį – vėliau, po pristatymo.
Irena BŪTĖNAITĖ
Jūratės Jakubavičienės nuotraukos
