„Ar tu tikras, ar labai didelė mintis?“. „Gyventi turi teisę būtybė kiekviena, nesvarbu, kokia ji maža“. Šiuos pasvarstymus ir daugybę kitų minčių išgirdo žiūrovai, gegužės 17 d. susirinkę į Jonavos kultūros centro Didžiąją salę. Pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai: Oskaras Cerimi, Edgaras Vdovenko, Naglis Karaliūnas, Elvija Balkutė, Aistė Cvilikaitė, Gytė Mačiulytė, Džiugas Januška, Goda Bužavaitė bei Dominykas Stundis kartu su 130 Janinos Miščiukaitės meno mokyklos choreografijos ir teatro skyrių ugdytinių sukūrė spalvingą muzikinį spektaklį pagal vaikų literatūros rašytojo Dr. Seuss pjesę „Hortonas ir Kasiukai“. Jame pynėsi šokio, muzikos, teatro elementai bei subtiliai apgalvota Editos Januškevičienės scenografija, kurie žiūrovą vieną akimirką nukeldavo į džiungles, kitą jau plukdė bekraščiame vandenyne.
Suvaldyti tiek vaikų ir sukoordinuoti sklandžią spektaklio eigą – vienas iš didžiausių iššūkių, kurį įvardijo spektaklio režisierius Andrius Kurienius. Jau šešerius metus su Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniais dirbantis pedagogas šią pjesę rinkosi kaip labai taikliai atspindinčią šiuolaikinę visuomenę. Iš tiesų, stebint spektaklį, ne vienam žiūrovui greičiausiai kilo mintys apie jaunųjų aktorių balsais įgarsinamas sudėtingas temas. Jas nesunku įžvelgti situacijose, į kurias vis pakliūva geraširdis dramblys Hortonas: išvadinamas kvailiu už kalbėjimą su dulke, išjuokiamas atsidūręs ant kiaušinio, kurio globą perėmė iš atsakingumu nepasižyminčios papūgos... Būtų įdomu sužinoti, kiek tėvų po šio spektaklio kalbėjosi su vaikais ir paklausė jų nuomonės: ar rinktųsi Hortono kelią, ar džiunglių gyventojų draugystę vietoj noro apsaugoti mažytį Kasiukų pasaulį. Kai nekalba žmonės, kalba menas. Janinos Miščiukaitės meno mokykloje teatras vaikams ir per vaikus kalba jau 30 metų. Šios sukakties proga jonaviečiams ir įteikta dovana „Hortonas ir Kasiukai“.
„Svarbu, kad mes būtume reikalingi vieni kitiems ir bendruomenei, tuomet tik eit pirmyn ir nesustoti,“ – mintimis dalijasi Jonas Andriulevičius, teatro skyriuje dirbantis nuo pat jo įkūrimo pradžios. Pedagogas, ir režisierius pastebi, kad tiek mokiniai, tiek mokytojai per ilgus jo darbo metus keičiasi. „Laisvėja mokiniai, laisvėjame ir mes,“ – priduria kalbėdamas apie savo ugdytinius, kuriuos apibūdina kaip kūrybingus ir siekiančius greito rezultato. „Vaikai ateina labai įvairūs, tačiau norėtųsi, kad iš namų jie kuo mažiau atsineštų problemų ir kuo daugiau skirtume laiko kūrybai,“ – mintimis dalijasi ir A. Kurienius.
Gėlių, dovanų ir sveikinimų jūrą galima vadinti šventinio vakaro atomazga. Klausantis, kokiomis ovacijomis vaikai palydi savo mokytojų vardus, nesunku pajusti šio kolektyvo bendruomeniškumą ir komandinę dvasią. Įvairiapusis lavinimasis – vienas iš motyvų, skatinančių rinktis teatrą, kur ugdytiniai teatro pagrindus išmoksta ne tik pas jau minėtus mokytojus: A. Kurienių, J. Andriulevičių, bet ir beveik nuo skyriaus įkūrimo dirbančią teatro mokytoją Živilę Martinaitienę, vokalo pedagogę Neringą Valeišą. „Teatras be choreografijos, kaip paukštis be plunksnų,“- po spektaklio pašmaikštavo Vaiva Andriulevičienė, kurios pamokose teatro ugdytiniai „ragauja“ choreografijos. O kur dar pasirinkto instrumento pamokos. Įvairiapusiškumas neabejotinas. Belieka palinkėti, kad 30 metų plaukęs Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Teatro skyriaus laivas tęstų kelionę į naujus vandenynus, ištvertų audras, aplenktų seklumas ir visuomet rastų kelią į kiekvieno vaiko širdį. Daugiau hortonų aplink ir kuo mažiau džiunglių įstatymų.
Kristina Jaskūnienė
