
Kiaulpienę pažįsta visi – pragmatiškieji ją laiko įkyria piktžole ir bando iš visur išravėti, svajotojai grožisi geltonais žiedais, pučia pūkus arba gamina pienių vyną, o sveikuoliai iš lapų ruošia vitaminingas salotas. Geltonoji pievų gėlė - vienas iš labiausiai paplitusių ir naudingiausių mūsų augalų.
Neskinkit pienės,
tegu pievoj žydi,
sugėrus rasą.
Mums ūkanotą dieną
ji – mažytė
saulės pasaka.
Neskinkit pienės, -
sako, laimė skendi
baltam jos nuomete...
V.Reimeris
Paprastoji kiaulpienė ( lot. Taraxacum officinale) dažnai vadinama piene, nes ją nuskynus pasirodo „pienas“ – baltos kaip pienas sultys. Iš tiesų pienė ( lot. Sonchus) ir kiaulpienė priklauso tai pačiai šeimai, tačiau skirtingoms gentims. Išoriškai pienės žymiai pralenkia kiaulpienes savo augumu bei žiedynstiebio viršūnėje suformuoja ne vieną žiedo graižą, kaip įprasta kiaulpienėms, tačiau net iki 8 graižų. Žydi pienės vėlgi ne pavasarį, o vasarą.
Kiaulpienės daugiametės, gausiai paplitusios visoje Lietuvoje. Jų genties pavadinimas sudarytas iš senosios graikų kalbos žodžių, reiškiančių sumaištį, suerzinimą, viduriavimą ir gydymą. Matyt, augalas buvo vartotas vaistams nuo pilvo skausmų. Gentyje priskaičiuojama iki 2000 smulkių rūšių. Lietuvoje auga daugiau kaip 70 rūšių, iš kurių žymiausios yra keturios:
Raudonvaisė kiaulpienė (Taraxacum erythrospermum)
Driskioji kiaulpienė (Taraxacum lacistophyllum). Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)
Švedinė kiaulpienė (Taraxacum suecicum). Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
Tarmiškai žmonės kiaulpienę vadina dieduku, piene, karčiuška, karpėmis, karvažole, lenciūgine, piktšašiu, pievpiene, pūkene, pūkučiais, snaude ir dažniausiai laiko ją pikčiausia piktžole. O gaila, nes iš tikro kiaulpienė – be galo naudinga.
Sveiki, aš pienė
Daug kas mane vadina paprasta žole, bet aš esu draugė ir ateinu jums padėti!
Kai mane pamatysite, prisiminkite, kad aš VIENINTELĖ, kuri noriu ir galiu augti būtent toje vietoje. Nes: arba dirvožemis per daug suvelenėjęs ir noriu jums jį atlaisvinti savo šaknimis; arba per mažai kalcio dirvoje - nesijaudinkite, papildysiu tai jums savo mirštančiais lapais.
O gal dirvožemis per rūgštus? Bet aš tai patobulinsiu dėl jūsų, jei suteiksit man šansą.
Esu čia, nes jūsų dirvožemiui reikia mano pagalbos, todėl geriausia leiskite man augti, netrukdydami! Kai viskas bus sutvarkyta, aš vėl dingsiu, pažadu!
Ar bandote mane pašalinti anksčiau laiko su šaknimi? Kad ir kokie kruopštūs būtumėt, aš sugrįšiu dukart stipresnė! Tik tol, kol jūsų dirvožemis pagerės. Iš mano augimo galima net pasakyti, kurioje stadijoje vyksta mano pagalba. Jei mano lapai guli ant žemės, aš toli gražu nepasiruošusi, bet jei jie visi pasikels aukštyn, aš jau pakeliui išeiti. Pavasarį esu viena iš pirmųjų žydinčių gėlių, tad skelbsiu jums pavasarį - vasarą. Dieną, kai karšta, atveriu gėlės žiedą, bet vakare, kai atvėsta, vėl greitai užmerkiu. Tiesą sakant, jei dienos metu nebus pakankamai saulės, aš jų visiškai neišskleisiu!
Mano žiedai yra pirmas maistas vabzdžiams po žiemos miego ir skirtingai nei dauguma kitų augalų, turiu žiedadulkių ir nektaro, ne tik vieną ar kitą! Ir bitelėms aš esu labai dosni!
Beje, mano žiedai net skanūs, ar žinojote? Anksčiau mane vadindavo vargšų medumi (arba auksu), nes mano žiedai tokie saldūs, kaip uogienė!
Bet palaukite bent iki gegužės vidurio ar vėliau ir tik tada pradėkite rinkti ir net tada, dar ne viską išskinkit! Biologinė įvairovė ir bitės bus labai dėkingos!
Aut. než.
Štai kokį laišką mums surašė geltonai švytinti kiaulpienių pievos gėlė! Gal pagaliau žmonės atsitokės ir nelaikys šio itin vertingo ir gražaus augalo vien piktžole. Jau vien skaisčiai geltoni kiaulpienės žiedai skleidžia stiprią energiją. Jie tarsi mažos pievos saulytės skaidrina nuotaiką, džiugina, gydo nuo depresijos. Ryškiai geltonais, bičių ypač lankomais žiedais šis daugiametis augalas puošia į natūralią aplinką panašų sodą. Jeigu kiaulpienės jūsų pievoje jus erzina, bet neturite noro ar laiko su jomis kariauti – teks susitaikyti ir pažiūrėti į tai filosofiškai: pasimokyti įkvėpimo, kaip atkakliai gyvenime galima siekti savo tikslo ir pamatyti žydėjimo grožį – juk kai žydi geltonos kiaulpienės, tai ne tik įprasta žolių pieva, tai – aukso pieva.
Pienė yra vienintelė gėlė, kuri reprezentuoja 3 dangaus kūnus - saulės, mėnulio ir žvaigždžių. Geltonas žiedas primena saulę, pūgos kamuoliukas - mėnulį, o besisklaidančios sėklos - žvaigždes.
Kiaulpienė skatina džiaugsmą, švelnumą, padeda atsikratyti pykčio, o jos pūkų burbulas simbolizuoja Oro stichiją, mintį, lengvumą, visa ko kaitą ir būties efemeriškumą.
Kiaulpienėje - visi sveikatos turtai
Apie naudingas kiaulpienės savybes buvo žinoma jau labai seniai. Dar Avicena rekomendavo šį augalą kaip gydomąją priemonę, padedančią sergant daugeliu ligų. Šiuolaikiniai specialistai visiškai sutinka su senovės gydytoju, juk pienė iš tiesų turi unikalią sudėtį. Ne veltui kiaulpienės šaknis savo išvaizda primena žmogaus kūno kontūrus – tokia ji paveiki visam mūsų organizmui.
Pienės lapuose esantis karotinas atsako už gerą regėjimą, odos ir gleivinių sveikatą, vitaminas C saugo organizmą nuo infekcijų ir belaikio senėjimo, vitaminas P padeda įsisavinti askorbo rūgštį ir reguliuoja nervų sistemos veiklą. Šiame augale yra ir naudingų mikroelementų, tokių kaip geležis, gerinanti kraujo sudėtį, būtinas kraujagyslėms manganas ir raminantis nervus varis. Bet svarbiausias pienės turtas – maisto skaidulinė medžiaga inulinas. O smagiausia tai, kad šių augalų kol kas niekas genetiškai nemodifikavo.
Kiaulpienė - nereiklus augalas, tačiau savyje turi pusę naudingų Mendelejevo lentelės cheminių elementų. Iš senų laikų kiaulpienės vadinamos „gyvybės eliksyru“, padedančiu mažinti skausmą, skrandžio rūgštingumą. Ji ir šlapimą varanti, skatinanti prakaitavimą, pasižyminti priešuždegiminiu ir tonizuojančiu poveikiu priemonė.
Liaudies medicinoje vartojami ekstraktai, trauktinės ir užpilai, gaminami iš kiaulpienių šaknų. Jais gydomos kasos, skydliaukės ligos, limfmazgių uždegimai, įvairūs bėrimai.
Gydomųjų savybių turi visos kiaulpienės dalys – šaknys, lapai ir žiedai. Kiaulpienės išvalo organizmą nuo toksinų ir stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, todėl labai tinka tulžingiems, linkusiems savyje kaupti pyktį ir pagiežą, nebemokantiems džiaugtis žmonėms ( su šiomis būdo savybėmis siejama cukraligė – organizmo atsisakymas saldumo). Avicena kiaulpienių pieniškomis sultimis gydydavo kepenų ir širdies ligas, rekomenduodavo kraujagyslių profilaktikai. Kiaulpienių šaknų milteliai užberti ant žaizdų, opų ar nudegimų, juos gydo. Be to, pienė yra lietuviškas priešvėžinis augalas.
Kiaulpienių žiedai naudojami kepenų suriebėjimų, cirozės prevencijai, gerina kepenų veiklą. Žiedų nuoviras rekomenduojamas gerti esant padidėjusiam kraujo spaudimui ar nemigai. Liaudis kiaulpienių preparatus naudojo parazitinėms žarnyno kirmėlėms varyti.
Vaistinė žaliava
Kiaulpienės šaknys kasamos pavasarį tik pasirodžius lapams arba rudenį, lapams pradėjus nykti. Gerai išdžiūvusios šaknys yra rudos, perlaužtos šviesiai pilkos, bekvapės, karčios. Lapai ir žiedai vaistinei žaliavai nedžiovinami, naudojami švieži. Jie gali būti renkami ir naudojami visą augalo vešėjimo laiką, tačiau geriausi pavasarį. Paprastoji kiaulpienė liaudies medicinoje vadinta „gyvybės šaknimi“ ir vartojama aterosklerozės profilaktikai, bendrai organizmo savijautai gerinti. Kiaulpienių lapai pavasarį yra vitaminų šaltinis. Žydėjimo laikotarpiu rekomenduojama kasdien suvalgyti po dešimt žiedų dažnai sergantiems, prislėgtiems ir pavargusiems. Kiaulpienių lapų sultimis išoriškai gydomos nuospaudos, karpos ir strazdanos. Jos, beje, gali padėti atsikratyti kelių per žiemą susikaupusių kilogramų, kadangi reguliuoja medžiagų apykaitą, tirpdo riebalus.
Kiaulpienių sultys. Švarioje vietoje prisirinkite kiaulpienės lapų ir žiedų, galima prisikasti ir šaknų. Sumalkite ir išsunkite. Vieną ar du kartus per dieną 30 min prieš valgį gerkite po valgomąjį šaukštą šviežiai išspaustų sulčių, praskiestų su vandeniu. Jos geriamos pavasarį 3 savaites, po to būtinai padarykite pertrauką.
Kaip ir visos vaistažolės, kiaulpienė vartojama saikingai; jos kartumas visai netinka vaikams. Jie tegul džiaugiasi pindami žiedų vainikus ir pūsdami peržydėjusius pūkus. Kiaulpienė skystina kraują, todėl negalima vartoti prieš operaciją ar geriant kraujo krešumą didinančius vaistus. Dideliais kiekiais vartojama gali sukelti viduriavimą.
Saulė lėkštėje
Pasigaminti gydomąsias salotas iš kiaulpienių ir graikiškųjų riešutų itin paprasta. 100 g kiaulpienės lapų ir žiedų, 6 graikiškieji riešutai, 1 valgomasis šaukštas augalinio aliejaus. Lapus ir žiedus nuplauti, supjaustyti ir sumaišyti su skaldytais graikiškais riešutais bei aliejumi. Jei bijote kartumo, pamirkykite lapus sūdytame vandenyje, tačiau dėl to didelė dalis naudingųjų medžiagų prapuls.
Pats W.J.Gėtė kas pavasarį mėgęs tokias salotas: imti po saują pienių, dilgėlių, rūgštynių lapų, skaninti petražolėmis, svogūnlaiškiais, vaistine agurkle, krapais, pridėti du kietai virtus ir susmulkintus kiaušinius, dvi supjaustytas svogūno galvutes. Viskas sumaišoma ir užpilama padažu, kuris padaromas iš stiklinės rūgpienio, išmaišyto su druska ir pipirais, pridėjus pusę smulkintos citrinos su visa žieve.
Nepaprastas kokteilis. Saują kiaulpienės lapų sutrinti su apelsinu ir obuoliu, prieš tai pašalinus sėklas. Tyrę pagal skonį pasaldinti medumi ir praskiesti 1/8 l sulčių, pasukų arba kefyro. Kasdien išgėrę po stiklinę, jausitės žvalesni.
Kruopų ir laukinių žolių sriuba. 2 valg. šaukštai miežinių ar kitokių kruopų, 2 morkos, 4 bulvės, 2 svogūnai, 2 valg.š. aliejaus, po saują - garšvų, dilgėlių, pienių, varnalėšų lapų, builio, krapų, petražolių. Kruopos nuplauti, išmirkyti, po to pavirti 5 min. Svogūnus supjaustyti, pakepinti svieste ar aliejuje, sudėti į sriubą. Kartu dėti smulkiai tarkuotas morkas, supjaustytas bulves, pavirti dar 10min. Per tą laiką supjaustyti laukines žoles, po to jas visas sudėti į puodą ir nukėlus nuo ugnies laikyti uždengtą dar 20min. Prieš valgant pabarstyti krapais, pagardinti grietine, druska.
Nepamirškime ir kiaulpienių šaknų kavos. Literatūroje rašoma, kad kiaulpienė naudinga moterims ir dar labiau – vyrams. Vyrai, gerdami tik kiaulpienės šaknų kavą, kas rytą valgydami lapų salotas, niekada nevarstytų vaistinės durų, teiraudamiesi brangaus preparato. Pasak reklamų, būtų „taip paprasta susigrąžinti vyriškumą“.
Pienių “medus”. Saulėtą dieną priskinkite 400 pilnai išsiskleidusių kiaulpienės žiedų. Trumpam palikite išbertus ant audeklo, kad išbėgiotų vabalėliai. Tuomet sudėjus žiedus puodan užpilkite litru verdančio vandens ir palikite per naktį pritraukti. Kitą dieną nukošiame. Į ištrauką supilkite vieną kilogramą cukraus ir išspauskite vienos citrinos sultis. Virkite ant silpnos ugnies neuždengtame puode priklausomai, kokio norėsite tirštumo, bet ne mažiau nei valandą. Šis sirupas – “medus” puikiai stiprina imunitetą, gelbėja nuo žiemos sirguliavimų, kaip desertas vartojamas varškei, košėms paskaninti, ledų užpilui.
Aukso pieva
Iš Europos kilęs augalas yra paplitęs visame pasaulyje, augantis vidutinių platumų klimato juostoje, kur daugiausia želia pievose. Jo teigiamą poveikį sveikatai pastebėjo jau senovės arabai ir graikai. Viduramžiais jis buvo labai populiarus. Pienės įleido šaknis giliai į istoriją. Jos buvo gerai žinomos senovės egiptiečiams ir romėnams, o kinų tradicinėje medicinoje buvo naudojamos daugiau nei tūkstantį metų. Pienės yra, ko gero, sėkmingiausi egzistuojantys augalai, išgyvenimo šeimininkai visame pasaulyje.
Europoje pirmą kartą kiaulpienės šaknys imtos vartoti 1485 m. Iki 1800-ųjų žmonės traukdavo žoles iš savo pievelės, kad atsirastų vietos pienėms ir kitoms naudingoms „žolėms“, pavyzdžiui, žąsinei sidabražolei, dedešvoms ir ramunėlėms.
Piktžole kiaulpienė vadinama todėl, kad ji atkakli ir atspari daugeliui neigiamų aplinkos veiksnių – gali augti ir skurdesnėse dirvose ( ten jos dažniausiai būna nupiepusios ir mažiau žydi); pakenčia sausrą, nes užaugina ilgas šaknis; nebijo skynimo ir šienavimo, tad greitai vėl atželia; atspari šaltoms žiemoms; moka puikiai užstelbti kitus augalus ir sunokina gausybę skraidančių sėklų, kurių dėka plačiai paplinta. Pienės turi vieną ilgiausių bet kurio augalo žydėjimo sezonų.
Pienių sėklas dažnai išnešioja vėjo gūsis ir jos keliauja kaip maži parašiutai. Sėklos dažnai nešamos net 10 km nuo jų augimvietės!
Bet nors mums tai ir labai įprastas, tačiau gyvenantiems kituose kraštuose dabar kiaulpienė yra egzotinis augalas. Į Lietuvą atvykę svečiai iš tolimos Rytų šalies, viename Kauno parke puolė fotografuoti ne ten įrengtą puošnų gėlyną, o geltonuojančių pienių lauką. Mat, kiaulpienė bene vienintelis augalas, kurio visos dalys yra naudingos: ir žiedai, ir lapai, ir šaknys. Todėl daugelis jas lygina su ženšeniu. Prancūzų medikų delegacija Lietuvoje stebėjosi, kaip pavyko lietuviams tiek pienių laukų užsėti. Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje kiaulpienės jau nunykusios ir auginamos specialiai plantacijose. Mes gi iki šiol su jomis „kovojame“ ir sukame galvas, kuo nupurkšti, kaip išnaikinti.
Žalioji kosmetika
Pienė – ne tik skanus vaistas, bet ir puiki kosmetikos priemonė, todėl jos yra daugelyje veidui skirtų kaukių. Beje, pienių gerbėjams garantuota lygi oda ir jokių spuogų, nes pienės lapuose yra daug magnio, o jis, savo ruoštu, rūpinasi gera odos būkle.
Pienių losjonas – puiki priemonė, giliai ir saugiai nuvalanti veido ir kaklo odą. Išsikaskite 3 – 4 augalus kartu su šaknimis, stiebais, lapais ir žiedais, kruopščiai nuplaukite, nudžiovinkite servetėle, supjaustykite, sudėkite į švarų stiklinį indą, užpilkite degtine (vienai stiklinei smulkintos žalumos – stiklinė degtinės), sandariai uždarykite ir 10 dienų palaikykite tamsioje vietoje. Po to antpilą perkoškite ir atskieskite virintu vandeniu (pusei stiklinės antpilo – viena stiklinė vandens). Naminiu pienių losjonu valykite veido ir kaklo odą du – tris kartus per dieną. Jei oda riebi, naudinga du kartus per savaitę palaikyti ant veido ir kaklo kaukę iš susmulkintų pienės lapų.
Pienės lapų antpilas sustiprins plaukus. 1 valgomąjį šaukštą smulkintų pienės lapų užpilkite stikline virinto vandens, palikite pusvalandžiui kad nusistovėtų. Šia namine priemone įtrinkite plaukų šaknis.
Užpiltinis kiaulpienės aliejus. Į stiklinį indą pripeškite geltonų kiaulpienės žiedlapių ir užpilkite mėgstamu aliejumi (1:3). Indą sandariai uždenkite ir palikite šiltai apie savaitę, kad pritrauktų, kasdien pakratykite. Kai aliejus įgaus ryškiai geltoną spalvą, perkoškite ir saugokite tamsioje vietoje. Kiaulpienės aliejus tinka masažui, kosmetinėms procedūroms, suaktyvina kraujotaką, gydo odos pažeidimus.
Į miego pagalvėlę įdėtos džiovintos kiaulpienių šaknys naikina užslėptą pyktį ir saugo nuo baisių sapnų. Dar geriau veikia, jei vakare kiaulpienės šaknys valgomos ar geriama jų arbata.
Namų ūkyje moterys nuo seno kiaulpienių šaknimis dažydavo audinius rausvai ruda spalva.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ