Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialas surengė apskritojo stalo diskusiją „Jaunimo užimtumo galimybės Jonavoje“, kurioje dalyvavo verslo atstovai, Užimtumo tarnybos, švietimo įstaigų karjeros specialistai, grupė jaunuolių, planuojančių savo ateitį. Diskusijos tikslas – aptarti jaunų žmonių įsidarbinimo, verslumo bei užimtumo galimybes ir sąlygas mūsų rajone, jaunimo požiūrį į darbą, paanalizuoti kitus su šia tema susijusius klausimus.
Nedarbo priežastys Lietuvoje
KPPAR Jonavos filialo direktorė Dalia Sinkevičienė atkreipė dėmesį į tai, kad praėjusiais metais Rūmai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Jonavos švietimo pagalbos tarnyba, todėl ši diskusija turėtų būtų sėkmingos ir geros bendrystės pradžia.
Filialo direktorė priminė kelias svarbiausias jaunimo nedarbo priežastis nacionaliniu mastu. „Tai yra nepakankama įsigyta profesinė kvalifikacija, neretai neatitinkanti darbo rinkos poreikių, praktinės patirties ir įgūdžių stygius. Nemažai įtakos turi jaunų žmonių motyvacijos ir kompetencijos stoka, įsitvirtinti darbo rinkoje kliūtimi tampa darbo vietų kokybė ir dideli jaunuolių lūkesčiai, pagaliau ne visi moka rasti informaciją apie laisvas darbo vietas ir taip toliau. Todėl šiandien būtų gerai išgirsti verslo atstovų nuomonę, gal jie pasiūlys, kaip glaudžiau bendrauti su jaunimu ir padėti išspręsti abiem pusėms aktualias problemas“, – kalbėjo D. Sinkevičenė.
Susitikimo moderatorė, KPPAR Tarybos narė, verslininkė Lina Astrauskė, pristatydama dalyvius, išsakė viltį, kad jaunimas, įsigijęs vieną ar kitą profesiją, sugrįžtų gyventi ir dirbti į Jonavą. Tačiau, anot jos, „čia turi būti ne tik puiki infrastruktūra, pėsčiųjų ir dviračių takai, baseinas, bet ir įsidarbinimo, verslo kūrimosi ir užimtumo galimybės“.
„Tikiu, kad diskusijos metu išsiaiškinsime, kokių pokyčių reikėtų, kad Jonava jaunimui taptų patrauklia vieta gyventi ir įgyvendinti savo karjeros tikslus bei ambicijas“, – kviesdama atviram pokalbiui mintijo L. Astrauskė.
Bedarbių skaičius auga
Užimtumo tarnybos Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus vedėja Nijolė Jeremičiūtė pateikė išsamią informaciją apie nedirbančių jaunuolių profilį Jonavos rajone. Deja, ji nėra džiuginanti.
Gegužės 1 dieną bedarbio statusu buvo registruota 556 16–29 m. jaunuoliai. Tai sudaro 18,1 proc. visų skyriaus klientų (3072), kai pernai tuo pačiu laikotarpiu sąraše turėta 477 jauni nedirbantys žmonės, tai sudarė 15,9 proc. visų registruotų bedarbių (3007).
„Prieš metus gegužės 1 d. turėjome 6,8 proc. nedirbančių 16–29 m. amžiaus rajono gyventojų. Šiemet tuo pačiu laikotarpiu registruotas jaunuolių nedarbas rajone išaugo iki 8,8 proc. Visoje šalyje registruotas jaunimo nedarbas yra 7,5 procento“, – situaciją pristatė Jonavos klientų aptarnavimo skyriaus vedėja.
Iš 556 Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių 52,9 proc. visiškai neturi jokio profesinio pasirengimo. Tik daugiau kaip 12 proc. įgiję aukštąjį išsilavinimą, 34,5 proc. turi vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, beveik 30 proc. – vidurinį, kiek daugiau nei 16 proc. – pagrindinį bendro lavinimo, o 38 (6,8 proc.) baigę tik pradinį mokymą.
Pasak N. Jeremičiūtės, Užimtumo tarnybos konsultantai teikia visokeriopas konsultacijas jaunuoliams, tarnybos profesinis orientavimas neretai būna nukreiptas į persikvalifikavimą. Tačiau jauni žmonės, baigę vidurines mokyklas, dažniausiai neturi motyvacijos ir nežino, kokią profesiją pasirinkti.
„Darbdaviai iš tiesų nori priimti jaunus žmones, tačiau šie neturi nei žinių, nei kvalifikacijos. O nekvalifikuoto darbo jaunuoliai nepageidauja, nes jis yra fiziškai sunkesnis, o atlyginimai nedideli“, – nuomone dalijosi N. Jeremičiūtė.
Tiesa, yra užimtumo rėmimo programos, numatančios darbdavių finansavimą už Užimtumo tarnybos nukreiptą ir įdarbintą asmenį. Tačiau šiuo metu konkrečių projektų jaunimui nėra. Tikėtina, kad artėjant vasaros atostogoms jų atsiras.
Motyvacijos stoka
Diskusijoje dalyvavusios Regioninio karjeros centro atstovės Jovitos Stanevičiūtės teigimu, jaunimas dažnai yra nenusiteikęs dirbti, Užimtumo tarnyboje dažnas registruojasi tik dėl socialinių garantijų, tad nelengva rasti motyvą, kuris paskatintų jį ieškoti užimtumo. Pasibaigus mokslo metams, daugelis jaunuolių per vasarą norėtų dirbti, tačiau jaunesnio amžiaus, pavyzdžiui, moksleiviams nuo 14-os metų laikinai padirbėti labai sudėtinga, nes tai riboja Darbo kodekso reikalavimai. Antra vertus, ir darbdaviai nenori rizikuoti.
Anot Savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorės Daivos Skebienės, vasaros laikotarpiu darbdaviai noriau įdarbintų jaunuolius, tačiau jų nepastovumas nesuteikia tikrumo. „Juk reikia sudaryti darbo sutartis, o tai jau yra rimtas darbuotojo įsipareigojimas laikinai dirbti sutartą laiką. Ką daryti darbdaviui, jeigu įdarbintas vaikinas po savaitės pajunta, kad ne ten jo vieta ir meta darbą? Situacija nepavydėtina. Galbūt problemą išspręsti padėtų glaudesnis darbdavio ir jaunuolio komunikavimas?“ – samprotavo ji.
Moksleivių mintys
Savo mintimis pasidalijo Jeronimo Ralio gimnazijos ugdytinės Ignė Kuzmickaitė ir Miglė Skorobogatova, į diskusiją atėjusios kartu su ekonomikos mokytoja Rūta Strumiliene.
Merginos akcentavo, kad yra moksleivių, kurie dirba ne tik vasarą, bet ir mokslo metu, nes galbūt vienas planuoja įsigyti vairuotojo teises, kitam gal reikia naujų sportinių batelių ar kuprinės ir pan.
„Mūsų klasės draugai labiau orientuoti siekti aukštojo išsilavinimo, tad tas laikinas padirbėjimas yra patirties įgijimas. Tada pačiam asmeniui lengviau pasirinkti profesiją“, – viena kitą papildydamos dalijosi gimnazistės.
Jų nuomone, nekvalifikuotas darbas jaunimo negąsdina, tai priklauso nuo žmogaus vertybių ir siekių. Svarbu ir save išbandyti, ir užsidirbti. Merginos teigė suprantančios, kad nelengva įsidarbinti, bet gal būtų galima jaunimui leisti dirbti su kompiuterinėmis technologijomis, pavyzdžiui, suvesti dokumentus ar atlikti kitus darbus. Jų manymu, palengvėtų krūvis įmonės specialistui. Gimnazisčių teigimu, darbdaviai galėtų organizuoti „šešėliavimo“ dienas, kai vienas ar du mokiniai stebėtų jų įmonės specialistų darbą. Mergaičių nuomone, galbūt tokie pažintiniai renginiai leistų suformuoti išsamesnį vaizdą apie kai kurias profesijas. Beje, aktyvios moksleivės akcentavo savanoriavimo svarbą. Jos teigė pačios yra išbandžiusios savanorystės veiklą – tai patirtis, padedanti apsispręsti, kokia profesija jaunuoliui yra patrauklesnė.
„Savanoris negauna jokio atlygio, tačiau pamato darbo procesą, susipažįsta su reikalavimais, suvokia, kokių charakterio bruožų reikalauja viena ar kita specialybė, o tuo pačiu mokosi bendrauti su klientais. Kitas galbūt ir pasirinks jau išbandytos praktinės veiklos ateitį“, – mintijo jaunosios diskusijos dalyvės.
Verslininkų pastebėjimai
Savo patirtimi pasidalijo verslininkas, UAB A grupės vadovas Virginijus Vizbaras. Anot jo, jei mėnesį ateina jaunuolis dirbti, tai nežinia, ar bendrovei nuo to bus geriau: „Jeigu dirba žmogus, norėtųsi, kad vėliau jis grįžtų pastoviam darbui. O kvalifikacijos per vieną ar pusantro mėnesio vargu ar jis įgis.“
Jis atkreipė dėmesį, kad įmonėje yra savų darbuotojų, kurie ruošia sau specialistus, nes atėjęs „naujokas“ dažniausiai neturi supratimo apie darbo pobūdį. „Visa įranga yra sudėtinga, moderni. Taigi kuratoriai moko ir ruošia juos darbui 3–6 mėnesius. Po to tas „mokinys“ jau gali dirbti savarankiškai“, – sakė patyręs verslininkas.
V. Vizbaras pastebėjo, kad teko susidurti su tokiais jaunuoliais, kurie prisistato viską išmanantys, mokantys dirbti su įvairiomis kompiuterinėmis programomis, galintys bendrauti anglų kalba ir pan. Tačiau patikrinus jo tariamas kompetencijas, visi „sugebėjimai“ sugriūva per kelias minutes. Tad, V. Vizbaro manymu, geriausias variantas ruošti specialistus savo įmonės viduje – nauda bus ir verslui, ir tam žmogui.
UAB „Achempak“ personalo specialistė Rūta Čepulionytė teigė, kad siuvant didmaišius didelės kvalifikacijos nereikia, bet šis darbas reikalauja ypatingo dėmesio, dirbama su galinga technika, reikia atlikti daug nelengvų operacijų, kurias privalu išmanyti, todėl priimti jaunuolius, neturinčius patirties, įmonei būtų tam tikras iššūkis.
Pasak draudimo bendrovės PZU atstovės Margaritos Baltrušaitienės, jaunuolio įsidarbinimo sėkmė priklauso nuo aplinkos rato, pažinčių ir bendravimo su verslo pasauliu.
„Kai tau tik 16 metų, tu įžengi į gyvenimo pradžią. Mano patirtis rodo, kad žmonių, pakilusių karjeros laiptais, tikrai yra. Tačiau tai labai priklauso nuo paties asmens. Aš kiekvienam galiu suteikti žinių, bet jaunuoliams noro trūksta. Po pandemijos pastebėjau, kad jaunas žmogus, atėjęs į naują kolektyvą, iš karto nori būti vadovu, – šmaikštaudama pasakojo M. Baltrušaitienė. – Ateina studentai, mielai juos priimu, jie padeda suvesti dokumentus, jie nori įgyti praktikos, aš turiu patirties, pasidaliju su jaunais žmonėmis, kaip sukiurti verslą. Galbūt jie turi savo svajonę, o viduje kirba verslumo gyslelė? Štai pagal pameistrystės programą įdarbinau merginą, viską susidėliojome, ji sėkmingai dirba Jonavoje. Tai puiki sėkmės istorija. Jaunimas turi būti nusiteikęs ir turėti savo tikslą. Nesinori tikėti, kad žinančio savo ateities kryptį jauno žmogaus nepriimtų darbdavys. Žinoma, visko pasitaiko. Turėjau pavyzdį, kai 23 metų jaunuolis jau buvo įsidarbinęs aštuoniose darbovietėse. Na, toks asmuo pasitikėjimo nekelia. Kreipdamasi į jaunimą, sakau: ateikite į draudimą, siuvyklą, buhalteriją, ieškokite savęs, nors Užimtumo tarnyboje sėdėti gal ir patogu, bet kiekvienas žmogus privalo kažką veikti.“
Kompetencijos svarba
Kiti dalyviai akcentavo praktikos būtinybę. Kaip sakė siuvimo įmonės atstovė Laima Diržiuvienė, „praktika – tai specialisto vizitinė kortelė“. Tačiau, pastebėjo ji, pasitaikė atvejų, kai siuvėjos kvalifikaciją įsigijusi mergina praktiką atliko vienos įmonės pakavimo skyriuje. „Tai kaip gali siuvėja įtvirtinti įgūdžius ir įgyti patirties, jeigu atlieka pakuotojos darbą?“ – stebėjosi verslo atstovė.
Jonavos filialo įmonės UAB „Binčis“ atstovės Jolitos Peleckienės teigimu, į renginį ji atėjo, norėdama išgirsti jaunimo nuomonę apie būsimą karjerą, darbą savo mieste. Jos patirties būta visokios, tačiau iš jaunimo ji pasigendanti motyvacijos bei pastovumo, tačiau viskas yra įveikiama. Svarbiausia suformuoti tinkamą požiūrį į bet kokį darbą dirbantį žmogų ir darbo vietas kuriantį verslininką. Bendruomenei reikia ne tik vadovų, karjeros pradžioje nereikėtų tikėtis aukštų pozicijų, o tinkamai užsirekomendavus, visko galima pasiekti.
Daug gerų minčių pateikė Politechnikos mokyklos profesinio mokymo skyriaus vedėja Vilma Telišauskienė, profesijos mokytoja Danutė Arbočienė. Jos pakvietė kiekvienam jaunuoliui išbandyti save ir įvertinti savo galimybes.
„Ateikite į mūsų mokyklą – įsigysite ne kvalifikaciją, bet kompetencijų. Išmoksite kepti pyragus, dekoruoti ir serviruoti stalą, sužinosite, kaip elgtis priimant svečius. Reikia pabandyti. O paskui, sumanę ieškoti darbo restorane ar bare, sakykime, padavėju, galėsite pasakyti, kad turite kompetencijų. Vadinasi, bus tvirčiau, nors kvalifikacijos ir nėra. Mūsų mokykla turi ir pameistrystės programą, bendradarbiaujame su Lietuvos kariuomene ir UAB „Iremas“. Reikia padrąsinti save ir tvirtai žengti per gyvenimą“, – jaunimą skatino V. Telišauskienė.
Reikia aktyviau bendradarbiauti
Diskusijos dalyviai apgailestavo, kad mūsų šalyje neretai žvelgiama į užsienio valstybių patirtį, tačiau „užgriebiami“ tik gabalėliai ten vykstančių procesų, todėl tiek švietimo, tiek profesinio mokymo srityse, tiek Užimtumo tarnybos klausimuose nėra pastovumo, nes dažnai keičiami įvairūs sprendimai ir programos.
Kaip parodė dalyvių pasisakymai, spręstinų problemų yra nemažai, o jaunimo įdarbinimo klausimai yra vieni opiausių. Bet visų nuomonės sutapo: reikia bendradarbiauti su įmonėmis, organizuoti bendrus renginius, įvairaus pobūdžio susitikimus.
Renginyje dalyvavęs lektorius, Efektyvaus valdymo sprendimų centro direktorius Marius Ablačinskas, analizuojantis jaunimo problemas visoje Lietuvoje, akcentavo pameistrystės svarbą ir apgailestavo šalyje suformuotu požiūriu į profesines mokyklas, pirmenybę teikiant universitetams. Tačiau, pasak svečio, reikia būti aktyvesniems, ieškoti išeičių – jaunimo nedarbo iššūkiai bus įveikti.
Šis renginys parodė dialogo tarp verslo bei švietimo įstaigų būtinumą, nes visi yra susiję – darbdaviams trūksta motyvuotų darbuotojų, jaunimas nori dirbti bei užsidirbti. Šiais laikais konkuruojama ne tik su savo miesto, bet ir kitų šalių darbdaviais, jaunimas nori ir gali išbandyti savo jėgas ir už Lietuvos ribų. Trūksta ir valstybės, savivaldybių paramos.
Visi diskusijos dalyviai sutiko, kad kelis mėnesius besidarbuodamas įmonėje jaunuolis didelės pridėtinės vertės nesukurs, tačiau kalbėtis ir bendradarbiauti būtina. Tik taip pavyks išspręsti savo miesto socialines problemas.
Irena BŪTĖNAITĖ
