Kas domisi liaudies menu, tautodaile, prieš savaitę skubėjo į Viešojoje bibliotekoje vykusį susitikimą su nepailstančiais mūsų krašto kūrėjais, taip pat atvykusiais į Jonavą rusakalbiais, ten dalijosi savo idėjomis, stebėjosi kitų tautų menine išmone, nuoširdžiu bendravimu.

Pirmiausia žvilgsnį traukė Kraštotyros skaitykloje parengta ekspozicija „Darbščių rankų ir taurių sielų kūriniai“, reprezentuojanti Janinos Listvinos ir Artūro Narkevičiaus, sulaukusių neseniai brandžių jubiliejų, kūrybą. Janinos „kraityje“ dominuoja mediniai angelai, šventieji, Artūro paletėje – žaislai, žmogeliukai, buities rakandai. Vis dėlto abudu jungia meilė medžiui, todėl abu teisėtai vadinami medžio skulptoriais, meistrais.

O kokie tradiciniai amatai garsina Ukrainos tautodailę, kokiais ornamentais, raštų vingiais, spalvomis ir atspalviais gali pasigirti šiuo metu karo siaubą išgyvenanti tauta? Susirinkusiems buvo įdomu išgirsti rašytojos ir menininkės Janos Vovk pasakojimą. Viešnia, kilusi iš dabar užpuolikų griaunamo Charkivo, pristatė iki šiol ten veikiantį tautodailininkų klubą, gražiai atsiliepė apie ten likusius ar ko kaimynines šalis išsibarsčiusius kūrėjus, kurie jau tris dešimtis metų garsina Ukrainą savo juostomis, taip pat velykiniais margučiais, kurie dažomi daugiausia natūraliais arba akrilo dažais, nenaudojant jokio lako.

Žodį perėmusi J. Listvina prisiminė savo kūrybos kelią – nuo akmens prie medžio, nuo kryžių iki angelų. Šiandien jos statiniai puošia Čičinų, Petrašiūnų, Dargužių, Žeimių, Ragožių, kitų vietovių panoramas, , o kur dar restauruojamų paminklų puošyba, kur dievukai, rūpintojėliai, sustingę pakelėse, sodybose, reprezentacinių pastatų kiemuose...

A.Narkevičius čia pat parodė naują savo drožinėlį – sviesto saikiklį, kuris savo mažumu netrukus taps 22-uoju žeimiečio rankomis sukurtu Lietuvos rekordu ir 300-uoju eksponatu, užfiksuotu FACTUM agentūros leidžiamoje Lietuvos rekordų knygoje. Skulptoriaus „mažmožiai“ tokie smuklūs, kad jų dešimtukas turbūt tilptų ant delno, o dvylika rekordinių darbelių galima patalpinti į degtukų dėžutę. Įdomu, kad Artūras savo pastangomis nepuoselėja kokių nors komercinių tikslų, jis eksponatus kuria sau, tarsi žaidimui. Anot jo, įvairių drožybos rekordų gali siekti kiekvienas meistras, bet ne kiekvienas tai daro. “Dabar tautodailė – mano gyvenimo būdas“,- teigia skulptorius.

Popietėje pastebėta ne viena paralelė, jungianti lietuvių ir ukrainiečių tautas, išgirstas ne vienas baltus ir slavus suartinantis žodis. Traiškant lazdyno riešutus su Artūro atsivežtąja Lietuvoje ilgiausia gliaudykle, galima buvo pasidžiaugti jonaviečių ir ukrainiečių bendryste, jų pagarba paveldui, kuris, anot etnologų, kur bebūtum, neleidžia užmiršti tautos šaknų.

Marius Glinskas

Viešosios bibliotekos nuotraukos