Paskelbtas Renginiai

Konkurso „Metų ūkis“ laureatai – žmonės, mylintys žemę ir savo kraštą

Trečiadienis, 03 May 2023 11:54 Parašė 

Pernai konkursas „Metų ūkis“, kurį organizuoja Lietuvos ūkininkų sąjunga {LŪS),  vyko dvidešimt devintą kartą. Visos šalies laureatų gretose – trys mūsų rajono sumaniausieji žemdirbiai, savo ūkiuose siekiantys pažangos, inovatyvių sprendimų, gamybos efektyvumo bei ekologinės pusiausvyros. Nugalėtojus pasveikino rajono meras Mindaugas Sinkevičius, Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Marčiukaitis, o respublikinė apdovanojimo ceremonija buvo surengta Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Laureatų regalijos įteiktos Jonavos rajono ūkininkų sąjungos nariams Aidui ir Tatjanai Garniams (Bukonių sen.), Ramūnui ir Danutei Mačiuliams (Kulvos sen.), Laurynui ir Vaidai Plukiams (Kulvos sen.).

Skaitlinga organizacija

Kaip teigia LŪS Jonavos skyriui vadovaujantis Ričardas Žebrauskas, sąjungai priklauso 120 žemdirbių. Anot pirmininko, palyginti su Lietuvos vidurkiu, nedideliam Jonavos rajonui tai yra itin skaitlinga organizacija.

„Konkursas organizuojama kiekvienais metais. Tiesa, koronaviruso pandemija buvo pristabdžiusi šį sumanymą, bet organizatoriai varžytuvių nenutraukė ir jas vėl atgaivino. Visi mūsų krašto sąjungos nariai verti gerų žodžių. Apdovanoti pristatėme tuos, kurie atitiko įvairius kriterijus, tarkime, ūkio infrastruktūrą, inovacijas, žaliąsias technologijas ir taip toliau. Jų visuma lėmė laureatų titulus“, – dėsto R. Žebrauskas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad vykdoma žemės ūkio politika kelia vis didesnius iššūkius žemdirbiams. Pavyzdžiui, ūkininkai, užsiimantys pienininkyste, pastaraisiais metais stumiami į neviltį, nes perdirbėjams produkciją atiduoda beveik veltui, kai tas pats pienas parduotuvėse kainuoja dešimt kartų brangiau.

„Todėl vyko piketai, pokalbiai su Lietuvos valdžios atstovais, bet rezultatai mūsų netenkina. Kasdien išgirstame po naujieną, nukreiptą prieš žemdirbių verslą. Dabar kalbama apie akcizinio kuro žemdirbiams mažinimą. Prasidėjo pasėlių deklaravimas, tačiau realybė rodo, kad jau pati pradžia yra komplikuota. Šių metų deklaracijose yra nemažai naujovių, reikalaujančių žinių. Mūsų rajono sąjunga kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), prašydama suorganizuoti mokymus žemdirbiams. Deja, sulaukėme atsakymo, kad tokiam reikalui ministerija neturi žmogiškųjų išteklių ir negali skirti laiko naujovių bei svarbių pasikeitimų išaiškinimams. Dabartinė situacija rodo, kad deklaravimo laikotarpiui liko neparuošti ūkininkai, nepasiruošusi ir pati ŽŪM. Gali atsitikti taip, kad ne visiems žemdirbiams užteks jėgų įveikti naujus ir itin sudėtingus iššūkius“, – samprotauja R. Žebrauskas.

Anot jo, nesinori skųstis, bet ir džiaugtis nėra kuo. Kartais pasigirsta nuomonių, kad ūkininkai gyvena puikiai, bet vis reiškia nepasitenkinimą. Tačiau R. Žebrauskas pastebi, kad, be ūkininkų, nėra nė vienos žmonių veiklos, kuri būtų taip priklausoma nuo Europos Sąjungos ir Lietuvos įstatymų bei gamtos.

„Mes stengiamės atstovauti visiems šalies žemdirbiams, tačiau ne visada būname išgirsti. Negalima pamiršti, kad žemės ūkis yra maisto produktų pagrindas“, – mintimis dalijasi Ūkininkų sąjungos Jonavos skyriaus vadovas.

Laukus „suaria“ šernai

Bukonių seniūnijoje ūkininkaujantis A. Garnys atvirai sako, kad jį toks įvertinimas ganėtinai nustebino.

„Atrodo, pernai dirbau taip pat, kaip ir ankstesniais metais. Priklausau augalininkystės sektoriui, valdau 125 ha žemės. „Metų ūkio“ nugalėtoju buvau pripažintas, matyt, dėl  neariminės žemdirbystės vystymo. Tai yra dar gana naujas dalykas žemdirbystėje, kai galima atsisakyti plūgo, kitaip tariant, nearti laukų, nes neariminės žemdirbystės vienas iš prioritetų – kuo mažiau, o dar geriau – visiškai nejudinti žemės, naudojant kultivatorius-skutiklius, sėti tik su diskine sėjamąja. Bet ne visada pavyksta įgyvendinti tokius planus. Mes, ūkininkai, tai galime atvažiuoti ir sėklą suberti. Bet yra keturkojų, kurie suknisa laukus, pridaro duobių. Gal kai kam ir juokingai atrodys, bet šernų vėl prisiveisė ir, regis, plūsteli bandomis, Pats mačiau, kai kelios dešimtys jų gyveno viename lauke gal apie mėnesį. Net į medžiotojus kreipiausi. Bet išgirdau tokį linksmą atsakymą – atseit, tie šernai esą ne vietiniai. Tai, matyt,  knisliai ir naudojasi svečio teisėmis. O jie pridaro duobių – negali į jas berti sėklos, vis tiek reikia žemę išlyginti“, – šmaikštaudamas dalijasi patirtimi A. Garnys ir priduria, kad kukurūzus sės tik tada, kai šernų nebeliks..

Pasak ūkininko, neariminę žemdirbystę jis pradėjo plėtoti prieš kelerius metus – visai neblogai sekėsi. Pašnekovo teigimu, net lauką, kuris plūgo nebuvo matęs gal kokį dešimtmetį, pakako nuskusti, su lėkštėmis pravažiuoti ir sėti grūdus. Žemdirbys aiškina, kad neariminės technologijos tinka ten, kur dirva neužmirkusi, nėra didelės drėgmės. Žinoma, priklauso ir nuo dirvožemio struktūros – smėlynų, durpynų, priesmėlio. Neariminė žemdirbystė turi savų privalumų. Pirma, reikia mažesnių laiko sąnaudų, sutaupoma kuro technikai, gerėja dirvožemio struktūra, sumažėja žemės dirbimo operacijų skaičius ir t. t.

Aidas ūkininkavimą perėmė iš tėčio.

„Visko išmokau iš tėvo, taigi su žemdirbyste „draugauju“ nuo kokių 2004 metų. Kai tėvai sūnui perduoda viską, pateikdami tarsi ant lėkštutės, tai galima tęsti jų veiklą. Tačiau jaunam žmogui, užsimaniusiam nuo nulio pradėti ūkininkauti, nedrįsčiau pritarti. Nes žmogus paklius į bėdą. Juk žemdirbio gyvenimą koreguoja kainos ir politika. Bankai paskolos neduos, o jos tikrai prireiks. Ūkininkavimas – rizikingas užsiėmimas. Jei nebūčiau gavęs tokio tėčio palikimo ir jo perduotos patirties, šiandien galbūt nesukčiau galvos dėl žemės ūkio reikalų“, – šmaikščiai atsisveikina. A. Garnys.

Naujos technologijos

Kulvos seniūnijoje  ūkininkaujantis Ramūnas Mačiulis pasirinkęs augalininkystės sritį. Jaunas žemdirbys neapsiriboja įgytomis žiniomis, bet naujovių, turinčių praktinį patvirtinimą, ieško socialiniuose tinkluose, domisi Ukrainos, kaip grūdų augintojos, žinoma praktika. Jo ūkis papildomas šiuolaikiška technika, atitinkančia naujovių reikalavimus.

Anot Ramūno, kadangi jo paties ūkis yra nedidelis, aprėpiantis tik 160 ha, jo naujas ir galingas kombainas teikia paslaugas ir kaimynams.

„Labai girtis negaliu, tačiau pastaraisiais metais norisi vykdyti ir kuo giliau įgyvendinti, taip vadinamo „žaliojo kurso“ reikalavimus. Tuo tikslu įsigijau tiesioginę sėjamąją, įdiegiau No-Till technologiją, kuri man patiko. Kadangi turiu savo atliekų verslą, o ten įdiegėme nemažai naujovių, tad ir ūkyje norisi palypėti aukštyn. Todėl siekiu ūkininkauti tvariai“, – patyrimu dalijasi R. Mačiulis.

Jo įsigyta sėjamoji turi savų privalumų. Tarkime, kombainas nukuls kviečius, arti nereikia – į ražieną tiesiai galima sėti grūdus ir laukti naujo derliaus. Pasak ūkininko, neariminės žemdirbystės metodas jau yra išmėgintas ir neteko nusivilti. Tiesioginės sėjos į ražienas būdas pasiteisino, o efektyvumas priklauso ir nuo pasėlių rūšies, ir klimato sąlygų, kitų dalykų. Mat taikant minimalų (neariminį) žemės dirbimą ar tiesioginę sėją, dirvožemio paviršiuje būna daugiau organinių medžiagų ir šviežių augalinių liekanų su dideliu anglies ir azoto santykiu.

„Sėjant į ražienas ar kitą nesuartą dirvą, tas augalas pasiima maisto medžiagas, paskui bepūdamas jas atiduoda ne giliai, o paviršiuje. Taigi per porą metų žemei grąžina tai, ką paėmė, bet sukoncentruoja viršutiniame sluoksnyje, taip neišplaunami azotai, fosforai ir t. t.“, – aiškina ūkininkas.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pereinant prie minimalaus žemės dirbimo, dėl lėtesnio organinių medžiagų irimo gali būti trumpalaikis derliaus sumažėjimas. „Derlius gal ir bus kiek mažesnis, tačiau pakanka paskaičiuoti, kiek išleidžiame pirkdami trąšas, chemiją, įvairius auginimo reguliatorius, tai pamatysime kad piniginėje liks tiek pat pinigų. Tarkime, iš hektaro prikulsime ne po 8–10 tonų, bet po 6–5 tonas. Vis tiek atsvers mūsų išlaidas jau minėtiems dalykams. Lietuvoje randasi vis daugiau ūkininkų, taikančių inovacijas, nes daug ką galima sureguliuoti augalų pagalba“, – pasakoja R. Mačiulis.

Dirbdamas žemės ūkyje, nė vienas žemdirbys negali žinoti, kas jo laukia rytoj, kokia bus vasara, ar dar blogiau – užklups protu nesuvokiami reiškiniai. Pavyzdžiui, pernai vasario 23 dieną Ramūnas išaugintą derlių pardavė po 270 eurų už toną, o po vasario 24-osios, kilus karui Ukrainoje, kainos šoktelėjo iki 350 eurų, o vėliau – net perkopė 400 eurų.

„Vadinasi, pralošiau, bet nieko čia nepakeisi – kainos šokinėja pagal esamą situaciją. Tas pats ir su trąšomis. Ne vienas aš, bet ir daugiau žemdirbių, vertindami susiklosčiusią karinę situaciją kaimyninėje valstybėje, už  trąšas sumokėjo po 800 eurų už toną – galvojo, kad jos gali visai prapulti ar dar pabrangti. O dabar kainuoja perpus mažiau. Ir nieko, žmogau, negali nuspėti ar paprognozuoti. Todėl ir sakau, kad turiu nedaug žemės, beje nemažai jos nuomoju, įsigijau galingą techniką, tai mano veikla greičiau yra naudos duodantis hobis, o ne žemės verslas. Apdovanojimas, žinoma, malonus jausmas. Ačiū kolegoms, kurie mane pristatė konkursui, kad pastebėjo ir pasitikėjo. Bet tas įvertinimas ir įpareigoja – privalau pasitempti, įveikti sudėtingas situacijas ir siekti kuo geresnių rezultatų“, – samprotauja Kulvos seniūnijoje ūkininkaujantis vyras.

Anot jo, žemdirbių laukia labai sudėtinga procedūra – pasėlių deklaravimas. Šių metų naujovė – įsipareigojimas nurodyti, kokias kultūras auginsi viename ar kitame plote per ateinančius ketverius metus.

„Kas turi žemės nuosavybę, tai gal ir gali suplanuoti, o jeigu žmogus plotus nuomojasi? Jeigu atsitiks taip, kad nuomotojas praneš, jog nuomos sutartį nutraukia? Bus problemų, nes nurodytų ūkininko planų tuos ketverius metus keisti negalima. Gal tokiu sumanymu valstybė nori priversti ūkininkus nebedalyvauti programose, kurioms skiriamos europinės lėšos? Dar viena naujovė. Palei griovius privalu suformuoti apsauginę zoną. Sakykime, aš esu pasėjęs kviečius, tai tą plotą, kuriame neva turėtų augti tik žolė, privalau sunaikinti. Visur papildomi galvos skausmai“, – teigia Ramūnas.

Ūkininkas nuo mažens

Trečiasis „Metų ūkio“ konkurso laureatas, taip pat Kulvos seniūnijos gyventojas Laurynas Plukys pasirinko mišrų ūkį – laiko mėsinius galvijus, augina grūdus, o pastaraisiais metais, jo žodžiais tariant, „patapo dar ir bitininku“.

„Kartais juokauju, kad ūkininkauju nuo mažumės, nuo pačios vaikystės, taigi, kitaip sakant, visą gyvenimą. Matydamas tėčio triūsą, meilę žemei ir galvijams, išmokau, prižiūrėti karves, įsigijau zootechniko specialybę, dar vėliau tapau veterinaru. Žinau, kaip elgtis su galvijais ne tik užpuolus ligai, bet ir kaip juos apsaugoti nuo ligų, žinau, kada ir kaip sėti, kad derlius būtų geresnis, kada javus pjauti, kada pašarus gaminti. Tai ir stengiuosi pateisinti ūkininko vardą“, – mintimis dalijasi Laurynas. – Su pievom turiu apie 60 hektarų, tačiau mano nuosavybėje nedaug, tik per 40 ha, kitus plotus nuomoju.“

Ūkininkas nerimauja, kad reikalavimai žemdirbiams labai išaugo. Tas pats deklaravimas, kai reikalaujama nurodyti konkrečias vietas, kur ir kas bus sėjama, jau stumia į neviltį. Anot jo, net sėjomaina įgyja naują vertinimą ir įvardijama kodais. Dar vienas abejotinas pokytis – 4 ha ne žemės veiklos deklaravimas. Kas tai yra? Anot L. Plukio, tai turėtų būti brūzgynai, akmenų krūvos, apleisti laukai, kuriuos vieną kartą per metus būtina sutvarkyti, siekiant ekologinės gerovės.

Tiesiama geležinkelio vėžė taip pat turėjo įtakos ūkiui – prarasti keli ha žemės. Tiesdamos kelius, bendrovės sugadino melioracijos įrenginius, juos išlaužė, tad ir dabar, atėjus pavasariui, į laukus negalima įvažiuoti, nes juose telkšo vanduo.

Mėsinių karvių augintojas, galvijus realizuoja Šveicarijos rinkoje. Bet ir šis reikalas nėra taip paprastas, kaip kam gali atrodyti. Mat supirkėjo reikalavimai yra griežti – nurodytas galvijo amžius, jis privalo atitikti svorį. Jeigu kelių kilogramų trūks arba viršys, kaina bus gerokai mažesnė.

„Esame įsprausti į tam tikrus rėmus, bet ką čia padarysi – pasirinkai tokią veiklą, tai ir turi dirbti“, – mintija žemdirbys.

Šalia gyvulininkystės Laurynas papildė bitininkų gretas. Gavęs palikimą iš savo tetos vyro, atnaujino avilius, suka medų ir giria jo skonį. L. Plukys susidomėjo žvakių liejimu su kokoso ir kitokiais priedais. „Metų ūkio“ laureatas randa laiko ir sportui – užsiima kovos menais.

„Patinka sportuoti, važinėju į Kauną įgyti kuo daugiau žinių, keliu kvalifikaciją ir pats jau mokau jaunimą, mėgstantį kovos menus“, – sako jis.

Lietuva – žemdirbių kraštas

Balandžio mėnesio orai, nepagailėję šilumos ir saulės, į laukus išviliojo žemdirbius – kur tik akis aprėpia, burzgia traktoriai, traukdami skustuvus ir lėkštes, į žemę sėklą beria sėjamosios. Atrodo, kad Jonavos rajono ūkininkai, kaip susitarę, pasirinko neariminę žemdirbystę. Kaip sakė ūkininkas R. Mačiulis, savo ūkyje pritaikęs No-Till technologiją, per sezoną įvažiuoti į laukus pakanka 3–5 kartų, o ariant dirvas, prireiktų kokių 15. Taigi sutaupytą laiką ir degalus galima nukreipti kitiems reikalams.

Žmogui, nesusidūrusiam su kaimo realybe, nesuprantančiam ar nė nesusimąstančiam, kiek reikia jėgų ir pastangų, norint išauginti kokybiškus grūdus, šalies gyventojus aprūpinti pienu ir mėsa, svetimi bei tolimi žemdirbių rūpesčiai, jų darbai ir problemos.

Kaimas, tie patys ūkininkai maitina mus visus – ir paprastus miestelėnus, ir aukštus valdininkus, kurių galioje yra priimti protingus sprendimus ir išspręsti iškilusias problemas. Deja, kartais sprendimai, nurodymai bei įvairūs reikalavimai prasilenkia su paprasčiausia logiška, nes pamirštama, kad Lietuva buvo ir liks žemdirbių kraštas. Vadinasi, pamirštamas ir pats mūsų šalies žmogus. 

Irena BŪTĖNAITĖ