Pavasaris. Virpindama oro bangas skambia pavasarine giesme didžioji zylė baigia prarėkti savo stipraus balselio stygas. Visą žiemą jos akyse žibėjęs lūkesčių kupinas saulės laukimas nenuėjo veltui. Skardus balselis, kaip ir kitų išdrąsėjusių mažųjų giesmininkų, dabar jau aidi visur –žingsniuojant miesto gatvėmis ir smagiai merkiant akį saulei, sode – gūsingam vėjui šiaušiant pernykštę žolę, miške... Miškas vietomis dar styro sustingęs, dar retkarčiais pasapnuoja balto sniego sapną. Ne taip lengva saulelei prasiskverbti pro tankias eglių skaras, pro susiraizgiusius medžių ir krūmų šakų guotus. Patižusio sniego lopiniai kur ne kur dar dengia šalčiu alsuojančią Žemę. Tačiau... Pavasariui įpusėjus, atvilnija nuostabiai gražios, visos gamtos laukiamos iškilmės – Jorė.
-Ką matai, vaikeli?
-Nieko... Tik tamsiai rudą drėgną
žemę...
-Ir tai viskas? Įsižiūrėk geriau!
Dabar balandis, ir žemė kunkuliuoja.
Iš jos veržiasi aukštyn neapskaičiuojamų
gyvybių pradai.
Tai – rudosios žemės žalieji siūlai,
iš kurių bus išaustas kilimas…
Žalias kilimas su įvairiais raštais,
ir žemė vadinsis žalioji.
Tai bus vasarą. O dabar balandis.
Tik gerai įsižiūrėjęs, tu pamatysi,
kaip gimsta nauji augalai. O tai gražu!
Žiūrėk, kaip karaliauja šalpusnio pumpuras!
Vos tik iš žemės išlindęs,
jau rengias pamėgdžioti saulę!
Ir kaip pradžiugins akis šios saulutės!
Lyg kalavijas aukštyn iškeltas –
taip gimsta viena žolės rūšis,
o kitos ištrykšta į visas puses sidabriniais
spinduliais, mažais, mažais...
Iš žemės išlindę naujieji daigai vos matomi,
tačiau jau visokių formų ir spalvų.
Dabar žemė atrodo
lyg prisėta įvairiausių brangakmenių,
kurie be galo smulkūs, o be galo
brangūs –
kiekviename tūno gyvybės pradžia.
Ar dabar matai, vaikeli?
Na, paglostyk švelniai žemę!
Ana Darvdedzė 1975 m
Gamtos virsmas
Jorė – senojo baltų tikėjimo pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši pavasarinė fiesta buvo susieta su Jurginėmis. Tačiau tikroji gamtos prigimtis – Jorė, laikoma simboline Žemės apvaisinimo diena, nes maždaug tuo metu paprastai būna pirmoji perkūnija, kuri siejama su dievo Perkūno (vėliau sutapatintas su Šv. Jurgiu) apvaisinančia, pralaužiančia žiemos, sąstingio šarvą galia.
Senovės tikėjime Jorė valdo Žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina Žemę, siunčia lietų. Per Jorę gyvuliai visad būdavo išgenami į ganyklą, o išgenamus gyvulius rūpestingas šeimininkas apšlakstydavo švęstu vandeniu ir kiekvienam suduodavo verbos šakele. Su tuo susiję ir įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias buvo gaidžio aukojimas. Tą rytą niekam nevalia buvo eiti iš trobos, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. O paukščio vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: "Te, Dievuli, tavo dalį!"
„Jorė – kalendorinė šventė tapati Velykoms. Bet nesiejama su jokiais istoriniais įvykiais ar svečių tautų mitais. Jorė mūsų prigimtinė – gyvybės atsinaujinimo šventė. Jos esmę išreiškia pati dieviškoji mūsų krašto gamta – sprogstantys pumpurai, pirmoji pavasario žaluma, pirmasis Perkūnas, pavasarinis lietus, visos gyvosios gamtos atgimimas augimui, vešėjimui, brandai“, – sako etnoastronomas Jonas Vaiškūnas. Pasak jo, pagrindiniai Jorės šventėje naudojami apeigų ženklai yra jore vadinama pirmoji žaluma, marginti kiaušiniai – joručiai, grūdai, akmenys, ugnis ir vanduo.
„Gamtos ir visos gyvybės atbudimo šventėje labai svarbus apeiginis kiaušinis – jorutis – margutis. Jis aiškiausiai primena ir parodo, kad gyvybė gema iš gemalo. Praskilus kiaušiniui – skleidžiasi gyvybė. Taip ir žmogus po žiemos užsidaręs, susisukęs į rūbų sluoksnius turi „išsilukštenti, nusimesti apsauginius lukštus” atsilapoti, ir atgauti gyvastį Saulės spinduliams pabeldus…“ – sako Jorės šventės rengėja Molėtų krašto muziejaus muziejininkė Daiva Vaiškūnienė. - Nuo senų laikų žmogus per simbolius stengėsi išreikšti savo svarbiausias mintis ir jausmus. Protėviai savo įžvalgas apie žmogaus gyvenimą, įsivaizdavimą, kas yra kosmosas, kokia žmogaus vieta jame išrašė simboliais ant margučių, verpsčių,… apeigose”.
Atrakintos žemės dovanos
Itin gražiai, suprantamai mažiems ir dideliems apie Jorę aiškinama animatorės, režisierės, dailininkės, Jūratės Leikaitės etno knygelėje “Lietuvių šventės ir raštai”:
„O kas tai yra Jorė? – Tokia žalia dažyvė“. Taip apie Jorę pasakojo senovėje lietuviai. Kasdien stebint gamtą negalima nepamatyti, kad pavasario žaluma visai kitokia, nei vasaros.
Vasarą miško žalumas patamsėja, iš toli atrodo net juodas, o štai pavasarį taip žalias, kad ta žalia spalva net turi savo pavadinimą: jora, jorė. Ir tas žalumas taip greitai ištinka, kad net girdi tuos pumpurus sprogstant.
Per Jorę atrakinama žemė. Ir prasideda žemės dovanos: sužaliuoja lapeliai, pumpurėliai, žemės syvus valgydami, o netrukus prasidės ir žemuogės, po jų jau ir visos kitos žemės dovanos. Taigi, ši diena ypatinga.
Atėjus Jorei būtinai nusiskink žalią šakelę ir įsikišk į plaukus, užantį ar kišenę.
Jei kas tą dieną pasveikins tave sakydamas GYVO ŽALIO, tai pamojuok žalia šakele ir taip pat GYVO ŽALIO atsakyk. Su tokiu pasveikinimu be žalumyno pričiuptas neturėsi tais metais pavasarinės gyvasties“.
Jorė – trumpas gamtinis virsmas, kuomet gyvybinės galios išlaukusios ir iškentėjusios ilgą tamsos ir šalčio kalėjimą dangiškosios šviesos pažadintos – veržiasi naujam gyvybės ratui. Dangiškosios šviesos nusileidimą į gimdančią Žemę tuo metu apreiškia pirmasis Perkūnas – išsprogdinantis paskutinius žiemos luobus perkūnydamas ir paleisdamas augti viską kas gyva.
Jorės reikšmė kitose tautose
Istorikas Simonas Daukantas Jorę laikė pavasario dievu, brandos, gausumo ir laimės davėju, gyvulių, orės ir javų globėju. Jorė pasirodo su pirmąja pavasario žaluma. Sakoma: „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“. Jorė išreiškia bendrą mūsų protėvių gamtos prisikėlimo, atsinaujinančių gyvybinių galių, pavasario ir metų pradžios sampratą.
Baltų ir slavų kalbose žodžiai su šaknimi jar išreiškia energijos, vaisingumo, gyvybingumo reiškinius, pavyzdžiui: latvių jārēties – arkytis, dūkti, lakstyti, jēre – jauniklė avelė.
Rusų ярый – aistringas, ugningas, piktas, ukrainiečių ярнiй, ярий – pavasarinis, jaunas, kupinas jėgų, aistringas, lenkų jary pavasariškas, pavasario. Senovės vokiečių kalboje žodis jār reiškia metus. Tad Jorė kaip gamtos prisikėlimo šventė kartu siejama ir su naujųjų metų pradžia.
Jorės šventėje pasitelkiant šiuolaikines kultūrines priemones bei senuosius lietuvių liaudies papročius siekiama labai nuo gamtos nutolusiam šių laikų žmogui sudaryti sąlygas įsijausti į atgimstančios pavasarinės gamtos virsmą bei su juo sietomis senosiomis mūsų tautos dvasinėmis tradicijomis.
Grįžimas Darnon
Jorės šventėje atliekami apeiginiai veiksmai skirti bendruomenės ir tautos galių telkimui. Apeiginiai veiksmai palydimi giesmėmis, kadangi per giesmes švenčiantieji dvasiškai susijungia vieni su kitais su protėvių vėlėmis ir dieviškomis galiomis:
Jorja, geras vakaras!
Jorja, paimk raktus.
Jorja, atrakink žemę,
Jorja, išleisk žolę.
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą…
Renkamasi gamtoje, mūsų protėvių šventomis laikytose vietose – prie piliakalnių, pilkapių arba alkų. Visos šventės metu šokama, dainuojama, vaišinamasi, supamasi sūpynėmis, kepama kiaušinienė, vakarojama prie laužo.
Žmogus Jorės dieną turi būti gamtoje, kartu su gamta priimti gyvybinių galių nusileidimą iš Dangaus į mūsų žemiškus kūnus. Tik pasitikdami ir išgyvendami dievišką gamtos virsmą, pasisemiame jėgų visiems metams, gauname postūmį eiti pirmyn, kurti Darną. Kunkuliuojantis kūno nerimas Jorės dieną pavirsta dvasios galia ir užpildo mūsų jausmus ir sielas atgaivos ir stiprybės plūsmu. Būti Jorėje – būti pavasaryje – Sugrįžti Darnon.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
