Paskelbtas Laisvalaikis

Akordeono virtuozas Edvardas gerąją patirtį perduoda jaunimui

Trečiadienis, 19 April 2023 11:06 Parašė 

„Jeigu atsitiktų taip, kad iš manęs atimtų muziką, gyvenimas virstų juoda naktimi, išnyktų džiaugsmo spalvos, o aš, tikriausiai, pulčiau į depresiją“, – taip sako profesionalus akordeonistas, Jonavos kultūros centro instrumentinės grupės „Rapsodija“, Ukmergės KC ansamblio „Intermezzo“, Jonavos socialinių paslaugų centro moterų kolektyvo „Versmė“  vadovas Edvardas Ratautas. Dar vaikystėje pasukęs muzikanto keliu, šiandien savo patirtį ir žinias perduoda vaikams, mokydamas juos giliau įsiskverbti į muzikos gelmes bei sužinoti jos paslaptis.  

Klasikinės muzikos programa

Vepriuose gyvenantis maestro (taip drįstu jį vadinti) yra žinomas visoje Lietuvoje, tad kvietimų koncertuoti tai viename, tai kitame rajone tikrai nestinga. Anot pašnekovo, neteko groti tik Mažeikiuose ir Naujojoje Akmenėje. Kiekvienas koncertas – tarsi šventė, paliekanti malonių prisiminimų tiek muzikantams, tiek ir klausytojams.

Edvardo vadovaujamo ansamblio „Rapsodija“ išskirtinumą ir sėkmę lemia klasikinių kūrinių pasirinkimas. Repertuare – Dogos, Albinoni, kitų pasaulinio garso kompozitorių muzika. Anot Edvardo, „primityvūs dalykai nelimpa“, norisi, kad klausytojas išgirstų ir lapo šlamesį, ir oro virptelėjimą. Jis ne tik groja iš natų, bet ir aranžuoja melodijas.

„Aranžuotėms reikia skirti nemažai laiko. Bet visada malonu matyti dėmesingą ir patenkintą klausytoją“, – dalijasi patirtimi akordeonistas, pridurdamas, kad yra parengęs ir sakralinės muzikos programą, ne kartą skambėjusią po bažnyčių skliautais.

Kūrybingą tėvą ir senelį itin palaiko šeimos nariai. Šit, dukra Jurgita yra puiki smuikininkė ir vokalistė. Anūkė Airita – violončelės meistrė, tačiau ją patraukė medicinos studijos, tad „patalkininkauti“ gali tik retkarčiais.

„Sveikatos universitete ji negroja, bet muzikos neatsisakė – dainuoja įstaigos chore, Kovo 11-ąją „Tautišką giesmę“ giedojo Seime. Mano ansamblio narys, Ukmergės muzikos mokyklos auklėtinis Tautvydas, du kartus tapęs Tarptautinio akordeonistų konkurso laureatu, taip pat studijuoja, tai jam sudėtinga rasti laiko atvykti ir koncertuoti su mumis drauge“,– aiškina Edvardas.

Bosinę gitarą puikiai valdo anūkė Justina, o Emilija yra saksofonininkė. Visos merginos  baigusios muzikos mokyklą ir įgavusios muzikos pradmenis. E. Ratautas neneigia: tikrai galima surengti koncertą vien tiktai iš muzikuojančių artimųjų rato.

Jaunieji talentai

Visą gyvenimą paskyręs muzikai, maestro nemažai laiko atseikėja vaikų ir jaunimo mokymui. Kaip jau minėta, laikui bėgant, muzikantai užauga, išvyksta studijuoti, taigi kontingentas keičiasi, todėl būtina ruošti jiems pamainą. Mokytis muzikos paslapčių ateina net devynerių metų vaikai, norintys valdyti vieną ar kitą instrumentą.

„Žinių trokšta tie, kurie patys nori mokytis. Žinoma, išmokti groti – nelengvas darbas, bet matau, kaip jie stengiasi, siekia įveikti sunkumus ir tapti savarankiškais  instrumento „šeimininkais“. Turiu devynerių metų saksofonistę, kuri melodiją skaito iš natų, yra labai reikli sau ir savikritiška, ši mergaitė tikrai turi Dievo dovaną. Tokie atsidavę muzikai vaikučiai po poros metų įeis į vėžes, išmoks groti partijas. Juk kiekvienas instrumentas turi atskirą partiją, savitą skambesį ir tik tada, kai suskamba visi kartu, kai partijos susilieja į  bendrą sąskambį, gimsta kūrinys. Nelengva to pasiekti, bet, nuosekliai mokydamiesi ir dirbdami, sulaukiame  gerų rezultatų,  tai rodo mano patirtis. Džiaugiuosi savo mokiniais“, – mintija pašnekovas.

Pasak profesionalaus muzikanto, muzika turi teigiamą poveikį visam augančiam organizmui, nes į veiklą įsijungia įvairūs organai. Pavyzdžiui, žiūrint į natas, suaktyvėja regėjimas, klausantis garso, įsitempia klausos organai, liečiant pirštais klavišus, sustiprėja lytėjimo pojūtis, grojant instrumentu, dėmesio reikalauja mąstymas.  

„Tai galima pavadinti įvairių organų treniruote. Vaikui tas labai svarbu“,– atkreipia dėmesį Edvardas ir pabrėžia, kad linkę muzikuoti mokiniai yra gabesni matematikos disciplinai.

Tolimoje praeityje pats E. Ratautas buvo pakviestas stažuotis pas garsųjį akordeonistą Algirdą Ločerį. Ir dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams,  pusantrų metų trukusią stažuotę jis tebevadina „stebuklu“: „Sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos nieko iki tol neišmaniau. Už išmokytas improvizacijos subtilybes esu jam labai dėkingas. Tai buvo tikras stebuklas. Todėl ir aš noriu perduoti vaikams tai, ką gebu daryti, ką moku. Tegul naudojasi mano patirties bagažu.“

Melodija turi skambėti

Kiekviena diena yra skirta repeticijoms bei koncertams.  Socialinių paslaugų centro ansamblyje „Versmė“ dainuojančios moterys prisipažįsta laukiančios repeticijų ir labai gerbiančios vadovą.

„Matome, kaip atsidavusiai jis dirba, deda daug pastangų, kad derėtų balsai, vyrautų harmonija, o melodija būtų „švari“, – apie E. Ratautą atsiliepia dainininkės. – Kitąsyk atrodo, kad jis iš mūsų per daug reikalauja, tačiau suprantame, jog už mūsų parengimą yra atsakingas būtent ansambliui vadovaujantis žmogus. Daugelis mūsų jau yra sulaukusios garbaus amžiaus, todėl mokyti mus nėra paprasta ir lengva. Mes labai džiaugiamės turėdamos tokį kantrų, tolerantišką ir visada gerai nusiteikusį vadovą.“

„Melodija turi skambėti“, – tokios nuostatos laikosi maestro.

Vokalistės Reginos Beržinskienės, dainuojančios ne tik „Versmėje“, bet ir „Rapsodijos“ grupėje, balsas patraukia ne vieno klausytojo dėmesį. O kai pasigirsta šios moters ir Edvardo duetas, norisi, kad toji daina niekada nesibaigtų. Kaip sako pati solistė, jai patinka dainuoti, o vadovo profesionalūs patarimai ir pastabėjimai visada išeina tik į gera.   

Ramiausias laikotarpis

Tačiau kiekvienas žmogus turi ir buitį, ir asmeninį gyvenimą – namai, lysvės, kiemas, daržų laistymas, žolės pjovimas ir t. t. Didelį dėmesį Edvardas skiria  garbaus amžiaus mamos priežiūrai – reikia ir pamaitinti, ir nuprausti, ir pasikalbėti. Stebina šio žmogaus dėmesys kiekvienam, kuris paprašo padėti – jis niekada neatsakys neigiamai. Visada energingas, žvalus, tiesa, dažnokai žvilgčiojantis į laikrodį, nes para teturi tik 24 valandas, per kurias privalo atlikti keliolika į darbotvarkę surašytų darbų, išsibarsčiusių per du rajonus.   

„Šis gyvenimo etapas yra pats geriausias. Kai man sukako 70-imt, pajutau pakylėjimą. Nebeliko vargų – vaikai užaugo, aš pats esu „susitupėjęs“, žinau, ko man reikia, turiu tikslą ir dirbu, – smagiai pasakoja akordeono virtuozas. – O anksčiau – ką? Statybos, vaikų mokslai, atsakomybė ir jaudulys dėl kiekvieno. Jaučiu ramybę tiek moraliai, tiek ir materialiai. Visko pakanka. Tai kaip nesidžiaugsi gyvenimu? Prisėdu prie programų ruošimo, patirtimi dalijuosi su moksleiviais, koncertuoju, repetuoju. Ateina pavasaris – tikiu, kad kiekvieno žmogaus sieloje bus šviesiau.“

Buvo metas, kai Edvardas gamino baldus, nes, anot pašnekovo, imtis tokio amato privertė nepritekliai – negali sėdėti tuščiomis kišenėmis. Sumanymas pasiteisino su kaupu, pavyko išbristi iš finansinių sunkumų.

Jaunystėje kultivavęs sambo, dziudo, buvęs imtynininkas išlaikė sportinę formą ir atrodo kaip tikras atletas. Pasak pašnekovo, sportas suteikia jėgų, tvirtumo, o muzikantui, ypač akordeonistui, sportuoti būtina, nes muzikavimas taip pat yra fizinis krūvis. Tad ir dabar, perkopęs 70-metį, jis neatsisako treniruočių ir kiekvieną dieną joms skiria tam tikrą laiką.

Muzikali giminė

Prisimindamas praeitį, E. Ratautas net ir pats stebisi savo drąsa, kai, būdamas vos dešimties metų, buvo paprašytas pakeisti staiga susirgusį vestuvių muzikantą. Vadinasi, šventės dalyviai pasitikėjo vaiko sugebėjimais. Anot maestro, tas įvykis, matyt, ir buvo lemtingas žingsnis, įsukęs jį į muzikos pasaulį visam gyvenimui.

Akordeonas – ištikimiausias ir geriausias Edvardo palydovas, kasdien savo garsais papildantis sode ulbančių paukščių koncertus, melodijomis užburiantis klausytojų sielas.

Edvardas mano, kad  gimė jau turėdamas muzikanto etiketę. Tai labiausiai tikėtina prielaida, nes tėvas kasdien virpindavo akordeoną, mama giedodavo ir gražiai dainuodavo, seneliai ir proseneliai puikiai išmanė ir puoselėjo lietuvių liaudies folklorą, patys gamino muzikos instrumentus – smuikus, basetles. Šiais laikais, matyt, negalėtume įsivaizduoti, kaip iš avies žarnų ištempti stygas ar, tarkime, iš ožio odos padaryti būgną. Šiandienos technologijos taip pažengusios į priekį, kad kitąsyk ne tik galvoti, bet ir dainuoti nebereikia – pakanka laikyti rankoje mikrofoną, neturėti balso, bet melodija nuskambės kuo puikiausiai. Jeigu atsitiktų taip, kad staiga mikrofonas sugestų, tas „sužvaigždėjęs“ solistas tuoj pat pasišalintų nuo scenos.

Muzikanto pusseserė, profesorė  Ona, baigusi vokalo studijas, dainavo solo partijas  Operos ir baleto teatre, dėstydama Klaipėdos universitete, parengė dešimtis puikių vokalistų. „Nuo senovės mūsų giminę lydėjo ir lydi muzika“, – nusišypso maestro.

Edvardo vadovaujamų grupių atliekamai muzikai lenkiasi ne tik Jonava ir Ukmergė, bet ir visa Lietuva. Aplodismentai ir gėlės – nuoširdžiausia pagarba žmogui, gebančiam akordeono garsais pakviesti į pasaulinio lygio melodijų fiestą.

Toks yra E. Ratautas – paprastas, santūrus, tolerantiškas, šildantis savo sielos grožiu ir muzika.

Irena BŪTĖNAITĖ