
Susitikimas su Jonavoje gyvenančiu Donatu Kvedaru, ateinantį rudenį minėsiančiu 98-erių metų sukaktį, paliko neišdildomų įspūdžių. Buvusio politinio kalinio ir tremtinio pasakojimas pateikė plačią praeities panoramą, pripildytą netikėtumų, paslapties ir noro gyventi. Jo atsiminimų knyga „Su Lietuva širdyje“, kurią autorius išleido savo 95-ojo gimtadienio proga, – tai dokumentas, liudijantis pilietiškumo dvasią, kovojant už šalies ir asmenybės laisvę.
Priesakai sau
„Varteliai atkelti, sveteliai, užeikite. Ko taip nustebote? Manėte pamatyti visai sukriošusį senį?“, – atidaręs buto duris, pasitiko žvalus, šviesaus veido ir spindinčių akių šeimininkas.
Netrukus namai pakvipo kava, o pokalbis prasidėjo nuo ilgaamžiškumo paslapties, kurios nežino net ir pats mūsų herojus. Galbūt tai galima sieti su įvairiais sunkumais, patirtais praeityje, grūdinančiais žmogų?
„Į pensiją išėjau būdamas 50-ies, nes šešiolika metų dirbau po žeme, anglies šachtoje. Nė nemačiau, kaip paskui laikas prabėgo. Užsibrėžiau sau, kad turiu sulaukti 77-erių, tokio amžiaus, kokio mirė mano tėvas. 27-erių „užsiprašiau“. Atrodytų, nemažai, ar ne? Bet žiema-vasara, žiema-vasara – ir jie ištirpo. Sulaukiau 77-erių. Ką daryti? Reikia pratęsti prašymą. Motina mirė, būdama 88-erių. Na, galvoju, reikia ir man sulaukti jos amžiaus. Buvome keturi broliai – du partizanai žuvo už Lietuvos laisvę, o trečio netekome nelaimingo atsitikimo metu. Tai sudėjau jų visų metus į vieną skaičių – gavau 91. Įsakiau sau: privalau įveikti visų Anapilyje besiilsinčių brolių amžių. O dabar mandagiai laukiu 98-ojo gimtadienio, kuris ateis jau šį rudenį. Paskui, matyt, išsikelsiu tikslą – sulaukti 99-erių. Būtų negražu sugriauti nusistovėjusią tvarką“, – optimistiškai nusiteikęs šmaikštauja šeimininkas.
Mokytojo darbas
Garbaus amžiaus senjoras yra išeivis iš Kėdainių krašto, nes gimė ir augo kaimyniniame rajone, 10 km iki Krakių, anot jo, pačiame Lietuvos viduryje.
Tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėję 40 ha žemės, laikė 14 karvių ir jautį. Bandą ganydavo samdomas piemuo, kuriam reikėjo mokėti algą. Tai tėvai liepdavo Donatui mokytis „piemens amato“. „O kai praėjau „stažuotę“, aš, kaip vyriausias sūnus šeimoje, tapau tikru karvių „viršininku“ – ganiau bandą“, – pokštaudamas dalijasi prisiminimais.
Mokslai pradžios mokykloje išsitrynė iš atminties, nes mokytojos, anot pašnekovo, buvo labai neįdomios. Bet Krakių gimnazijos įspūdžiai niekada neišbluks. Visokių jų būta. Bet pasitaikė ir labai nemalonių, kadangi replikos vokiečių kalbos mokytojai, nemokėjusiai lietuvių kalbos, privedė prie to, kad Donatas, paskutinės klasės gimnazistas, buvo pašalintas iš gimnazijos.
„Tėvas, išgirdęs naujieną apie pašalinimą, tiesiai tėškė: „Nenorėjai žiūrėti į knygą, žiūrėsi arkliui į užpakalį“, motina puolė į ašaras. Sumečiau mintyse – reikia kažką daryti. O tuo laiku labai trūko mokytojų. Tada, vokiečių laikais, man ėjo devyniolikti metai. Parašiau pareiškimą Kėdainių švietimo skyriui ir mane priėmė dirbti Rukų mokykloje. Tai ir ačiū, kad mane išvarė, – 1945 m. tapau mokytoju“, – pasakoja senolis.
Atėjus tarybinei valdžiai, Donatas ir toliau mokytojavo Rukuose. „Mums nemokėjo algos, dirbome iš idėjos. Kai pagalvoju, kad prieš kelerius metus mūsų pedagogai streikavo dėl mažų atlygių, net stebėtis per sunku. O aš, mokytojas, parduotuvėje nupirkdavau sąsiuvinių, rašalo, plunksnų, kitų reikalingų reikmenų vaikams. Jie atsilygindavo iš namų atnešt duonos rieke, keliais kiaušiniais, kokiu agurku ar dešrigaliu. Va, taip ir gyvenome. Mokiniai buvo labai nuoširdūs ir geri. Dar ir dabar Vilniuje gyvenanti viena buvusi mokinė su Mokytojo diena mane pasveikina“, – sako D. Kvedaras.
Laisvė – tai nenužudoma viltis
Ryšiai su partizanais, kurių gretas sudarė jo draugai, pakenkė pedagoginei veiklai – už proklamacijų platinimą Donatas ne tik neteko darbo, bet ir užsitraukė sovietinės valdžios rūstybę,.
„Vieną dieną mane iškvietė į, neva, inspektorių organizuojamą mokytojų pasitarimą. Bet, nuėjus nurodytu adresu, radau tik vieną civiliais drabužiais apsirengusį asmenį, kuris, kaip supratau, mane verbavo tapti išdaviku ir padėti susekti mano klasioką, partizanų vadą. Antraip grasino susidoroti ne tik su manimi, bet ir tėvus ištremti į Šiaurę. Tądien leido grįžti į mokyklą, bet po pietų nuvežė pas tą patį „verbuotoją“. Tada uždarė į areštinę, paskui išvežė į Kauno kalėjimą. Nuo tada prasidėjo mano kryžiaus keliai – po dviejų mėnesių, 1945 m. birželio 28 ar 29 dieną, be jokio teismo nuosprendžio mane išvežė į Vorkutą“, – prisimena pašnekovas.
Po pusantrų metų grąžino į Lietuvą „pertardyti“ , uždarė į Kauno kalėjimą ir ilgai tardė, o paskui perdavė bylą Maskvai, kur prokurorai ir teisėjai atseikėjo 8-erius metus lagerio ir 5-erius tremties. 1948-ųjų pabaigoje Donatą išvežė iš Lietuvos ilgiems metams. Vargą ir sunkią dalią jam teko patirti ne tik Vorkutoje, bet ir Intoje, ant Pečioros upės kranto. Būtent čia jis gavo žinią apie išdraskytą tėviškę, ištremtus motiną ir brolį. Laimei, tėvui pavyko pasislėpti nuo tremties.
Troškimas pajusti laisvės kvapą ir kasdien persekiojanti mirties nuojauta skatino ieškoti išeities. Dviese, su draugu Aleksu, Donatas nusprendė bėgti iš šios žiaurios aplinkos. Deja, sumanymas nebuvo sėkmingas – Čikšino stotelėje bėgliai buvo sugauti ir nugabenti atgal į lagerį. Už tai D. Kvedaras nubaustas 10 metų lagerio. bausmės laiką skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, 1948 m. gruodžio mėnesio. „Iš ten turėjau išeiti 1953 metų balandį, bet po tokio sprendimo laikas pailgėjo iki 1958 metų gruodžio. Tiek man kainavo trijų dienų laisvė“, – šiandien D. Kvedaras prisimena pabėgimo istoriją, kurią galima pamatyti filme „Vorkutos bėgliai“.
Nors gyvenimas buvo itin sudėtingas, Donatas pabrėžia, kad nebuvo linkęs pasiduoti vien pesimizmui. Jis lankė kursus, gavo vandens siurblių mašinisto, elektriko bei šachtų elektromechaniko pažymėjimus, tapo racionalizatoriumi, skaitė grožines rusų rašytojų knygas.
„Buvau neblogas organizatorius. Pavyzdžiui, 1954-aisiais lagerio viršininkas pasiūlė po darbo šachtoje statyti namą tiems, kuriems liko nedaug „sėdėti“. Bemat subūriau keliolika lietuvių ir per keturis mėnesius pastatėme šešių ar aštuonių butų namą. Už tokį organizuotumą buvau „pamalonintas“ atskiru 2x3 metrų dydžio kambarėliu. Ten turėti nuosavą būstą reiškė labai daug“, – atkreipia dėmesį D. Kvedaras.
Meilės išbandymai
Prisiminimai apie draugystę su Birute, vėliau tapusia jo žmona, alsuoja begaliniu atsidavimu ir šiluma. Su šia lietuvaite Donatas susipažino 1946-aisiais, kai iš Vorkutos buvo atvežtas tolesniam tardymui į kalėjimą Kaune, Mickevičiaus g. Ketvirtajame pastato aukšte kalėjo moterys. Vieno pasivaikščiojimo po kalinių „gardą“ metu pavyko sužinoti, ar tarp moterų nėra įkalintųjų nuo Kėdainių pusės. „Atsiliepė mergina, vardu Birutė, sakiusi, kad ji iš Montviliškio. Taip užsimezgė mūsų pažintis, vėliau virtusi į amžiną meilę. Su ja susirašinėjome aštuonerius metus, net ir tada, kai buvau tolimoje Vorkutoje. Po Birutės mirties suradau išsaugotus mano laiškus, rašytus jai. Gražiai juos sudėliojau chronologine tvarka ir pasidėjau prie knygų, kad kasdien matyčiau“, – rodydamas neploną aplanką, dalijasi mintimis senjoras Donatas.
Juose – jaunuolio sukurtų eilėraščių pluoštelis, monotoniškos kasdienybės aprašymai bei artėjančios laisvės viltis. Kartą, grįžęs į savo butuką Vorkutoje, Donatas surado jo aplankyti atvažiavusią mylimąją.
„Paėmiau jos ranką ir paprašiau būti mano žmona. Jai nepatiko Vorkuta, bet aš, turėdamas atbūti 5 metų tremtį, turėjau galimybę persikelti į kitą vietą Komi autonominėje respublikoje. Taip ir padariau – Intoje drauge pragyvenome 8,5 metų. Paskui žmona su vaikais sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kėdainiuose kartu su mano tėvais. Vėliau Kėdainiuose nupirkau nedidelį sklypą su ūkiniu pastatu, kuriame buvo du kambarėliai ir virtuvė, tame sklypelyje pradėjau statyti namą. Aš dar likau tolybėse pinigų užsidirbti, nes algą gaudavau labai gerą, apie 500 rublių. Į gimtąjį kraštą iš kalėjimų, lagerių, priverstinės ir savanoriškos tremties sugrįžau po 18 metų 8 mėnesių ir 8 dienų. Ėjo 1964 metų sausio 2 diena“, – prisimena pašnekovas.
Lemtingi skaičiai
Birutės ir Donato šeimai teko gyventi Kėdainiuose, savoje sodyboje prie Kulautuvos pušynų, galiausiai apsistojo trijų kambarių namuke Kaune. Sūnus ir dukra per anksti išėjo į Amžinybę, o po Birutės mirties tėčiu rūpinosi duktė Jūratė, gyvenanti Jonavoje.
„Mirus žmonai man pačiam reikėjo ir pečių kūrenti, ir visus buities darbus nudirbti. Vienišiui tapo per sunku. Nukrito nuotaika. Pagailo dukros, pasiūliau rasti kokį kambarėlį kur arčiau jos. Visada žinojau, kad sensiu, tai norėjau gyventi pirmame aukšte. Aš realiai numatau ateitį. Mirtį mačiau tris kartus ir visada ji buvo susijusi su skaičiumi 8. Ir dabar man eina aštuntieji. Anksčiau man pasisekė, tai ir dabar turi pasisekti“, – samprotauja guvus senjoras.
1938 m. rugpjūčio mėnesį, kai Donatui buvo 13 metų, piemenuką įsiutęs jautis trynė į akmeninį pamatą, paskui ragu pakabino ir nutrenkė. Neužmušė, o žaizdos užgijo.
Antras kartas įvyko 1948 m. (ir vėl rugpjūtį), kai pabėgimo iš lagerio metu į bėglius buvo paleista kulkosvaidžio serija. Nenušovė.
Akistata su mirtimi užfiksuota 1958 m. rugpjūtį, kai, Intoje nusipirkęs ne naują automobilį „Moskvič-1“, važiuodamas per geležinkelio pervažą, pateko po garvežiu, kuris, tarsi buldozeris, ant šono nuvirtusią mašiną stūmė apie 20 metrų tol, kol mašinistas pamatė šaukiančius žmones ir sustabdė jį. Tereikėjo akimirkos, kad tas garvežys visus keturis keleivius sutraiškytų. Nesutraiškė – mirtis praėjo pro šalį.
„Netikiu jokiais burtais, bet mano gyvenimą lydi sutapimai, susiję su aštuonetu ir pasikartojantys kas dešimtmetį. Visur lemtingos datos. Tėvas mirė 1968 m. vasario 8 dieną, motina išėjo į Anapilį 1988 metų rugpjūčio 22 d. Tokia paslaptinga ir įdomi „numerologija“, – apibendrina pašnekovas.
Žmogų puošia natūralumas
Brandus amžius išmokė giliai pažinti gyvenimą. Tačiau Donatas turi savo požiūrį į daugelį, jo nuomone, žmogų menkinančių dalykų. Anot jo, žmogus gražus tada, kai jis atrodo natūraliai, o ne vaikšto išsimaliavojęs, tarsi būtų nugrimuotas. Jam ne prie širdies suplėšytų per kelius džinsų dėvėjimas. Donato žodžiais tariant, „net ubagai, eidami per kaimus, skyles užsilopydavo“. Pašnekovui nesuprantamas kūno tatuiravimas: „Lageryje tatuiruotės parodydavo prižiūrėtojo rangą – kuo daugiau terlionių, tuo aukštesnės pareigos. Tai kam žmonės save taip darko?“
Senjoras prisipažįsta, kad bendravimas su žmonėmis išsklaido vienatvę, ji, tegul ir laikinai, bet išnyksta, o pokalbis padeda atsigauti ir dar kartą susigrąžinti 98-tuosius verpiantį gyvenimą.
Norintiems sulaukti tokio brandaus amžiaus, D. Kvedaras pateikia keletą pasiūlymų: nerūkyti, nepiktnaudžiauti alkoholiu, vengti gėrimų, turinčių per 40 laipsnių, o svarbiausia – „mylėt gyvenimą ir norėti gyventi“.
Irena BŪTĖNAITĖ