Prieš Velykas sukruta prekybininkai, viliodami šokoladiniais kiaušiniais, zuikučiais, pavasariškomis stalo (ir ne tik) puošmenomis. Mokinukai jau pradeda strateguoti, kaip praleis pavasario atostogas, šeimininkės ima sukti galvas, kuo nukrauti šventinį stalą. Gyvenimas verda ir labai norisi, kad vartotojiška visuomenės dalis susimąstytų apie savo dvasinį gyvenimą, apie Jėzaus Prisikėlimo šventę... Tokių minčių vedina Šv. Velykų išvakarėse ėjau į susitikimą su Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaru kunigu Juozu Čičirka. Kokiomis mintimis jis pasitinka šią dieną, ką norėtų išsakyti savo parapijiečiams?
– Situacija iš esmės skiriasi nuo tų metų, kai nebuvo karo, bet vis dėlto norisi to paties – kad Velykas galėtume sutikti ramiai, kaip sutikdavome anksčiau. Mes turime tikėjimo viltį, Dievo meilę. O kokie lūkesčiai? Taikos, – sako kunigas.
Jis prisimena, kai Šv. Jono parapijos koplyčioje buvo perskaityti Jėzaus Kristaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.
– Nors buvau numatęs pasakyti kitą pamokslą, šio sakinio intonacija visiškai pakeitė mano planus. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ – šie žodžiai yra tarsi atsakymas į klausimą, užduotą Jėzui: Jėzau, kas tu esi? – prisimena vikaras. – Tie, kurie tiki Dievą, kliaujasi juo, manau, gyvi ar mirę vis vien bus su Dievu. Ir Kristus yra pasakęs: kas tiki mane, nematys mirties per amžius. Jėzus Kristus yra kelias į Dangaus Karalystę, be Jėzaus mūsų gyvenimas – ne gyvenimas.
Kelias į kunigystę
Prieš eidama susitikti su pašnekovu, pasiguglinau apie jį. Aukštoji mokykla (inžinierius), mokytojas, dėstytojas, poetas. Kunigas. Į mano klausimą, kas lėmė tokį pasirinkimą, dvasininkas atsako paprastai. Po mokslų, kelerių metų darbo, karinis komisariatas Juozą Čičirką pradėjo „judinti“ atlikti karo tarnybą. Bandė legaliai pasprukti, pakeitė darbovietę, bet pasislėpti nepavyko. „Bėglį“ surado Kaune ir išsiuntė į karo tarnybą. Pradžia susiklostė palankiai: iš pradžių – Ryga, vėliau – Klaipėda. Tačiau leitenanto laipsnį turinčiam kariui ramybė gan greitai baigėsi: ir kareivius, ir karininkus pradėta šaukti tarnybai į Afganistaną.
– Pasiuntė į medicinos komisiją, ten supratau, jog tai – tik formalumas, nes viskas buvo daroma, kad atrodytum sveikas, – prisimena kunigas. – Tada griebiausi šiaudo ir išvengti Afganistano pavyko.
Dvasininkas sako, jog buvo sau pažadėjęs: jei pavyks išsisukti, savo gyvenimą pašvęs Altoriaus tarnybai. Tuo labiau, kad nuo pat vaikystės Juozas Čičirka nebuvo toli nuo bažnyčios: dar 4-5 metukų vaiką mama vesdavosi (gyveno Kaune netoli centrinio pašto) į Soborą. Kol mama giedodavo chore, būsimasis kunigas jos laukdavo bažnyčioje.
Afganistano išvengė, bet pavėlavo stoti į Kunigų seminariją. Įsidarbino sporto metodininku, o po metų pažadas buvo ištesėtas. Juozo Čičirkos mamos pusbrolis buvo labai religingas, jis pasirūpino, kad būsimas seminaristas susitiktų su tuomečiu Kėdainių klebonu Vaclovu Ramanausku. Pas jį važinėjo, tarnavo, mokėsi, ruošėsi studijoms.
Literatas. Poetas
Šalia Juozo Čičirkos visada buvo poezija, proza. Nuo pat vaikystės jį žavėjo Salomėjos Nėries, Jono Biliūno kūryba, rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka, kurio eilėraščių yra išvertęs į lietuvių kalbą.
– Man patinka lyrika. Kartą diskutavome su kunigu Robertu Grigu. Jis sakė, jog poezija – meno kūrinys, kurio autorius turi ką pasakyti. Aš sakiau – ne, poezija – toks meno kūrinys, kurio posmai plaukia. Kunigas Robertas užginčijo: kas iš to, kad plaukia, jeigu ten – niekalas, – su šypsena pokalbį prisiminė vikaras.
Jo manymu, šiaip jau reikėtų laukti, kada atskris Pegasas ir kada ateis įkvėpimas, kokia nors mintis.
– Kuomet esi labai užsiėmęs, turi visokių pareigų, rūpesčių, tai, žinot, Pegasas neskuba tave trukdyti, – juokiasi dvasininkas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys.
Kunigas prisiminė neseną istoriją: šiemet kovą Kaune vyko Lygiadienio šventė, į kurią buvo pakviestas skaityti savo eilių. Pegasas pas Jonavos kunigą atskristi neskubėjo, tai teko atsisėsti ir parašyti.
– Neblogai išėjo. Nedidelis eilėraštukas, trijų posmelių. Na ir atsakyk žmogui į klausimą, kaip čia su ta kūryba. Panori – parašai? Sakyčiau, gal kai labai reikia, tai ir parašai, – šypsosi kun. Juozas Čičirka. Ir prisipažįsta dabar rašąs nedaug.
„Kopėčias atsinešėt?“
Paklaustas apie kunigišką kasdienybę, vikaras sako tiesiog atliekąs pareigą.
– Mes dirbame praktiškai šešias dienas per savaitę, mano poilsio diena – pirmadienis. Būna dienų, kai reikia bėgti iš vienos vietos į kitą, sparčiai sparčiai... Laidotuvių nemažai būna, kartais net trejos. Ir kitas kunigas dar kažką laidoja, – sako dvasininkas. – Tačiau pasitaiko dienų, kai po rytinių Mišių iki vakarinių esi laisvas. Gali skaityti ar kokius savo reikalus tvarkyt.
Turi kun. Juozas Čičirka ir visuomeninių pareigų, tačiau, „kai žinai, kad tarnauji bažnyčiai, gerai atlieki savo darbą, tau – malonumas“.
Dvasininkas atvirai prisipažįsta, jog kartais ir pykteli. Jį erzina, kai žmonės ko nors nelogiškai klausia ar to paties dalyko teiraujasi keletą kartų, paskui iš naujo perklausia. To suirzimo nuo parapijiečių neslepia. Dar ir istoriją prisimena.
„Ateina žmogus ir sako:
– Norėjau ant Mišių paaukot.
Aš ir klausiu:
– Kopėčias atsinešėt?
Žiūri į mane. Kokias kopėčias? Sakau:
– Ant Mišių labai aukštai, be kopėčių neužlipsit.
Vieni juokiasi, kiti – supyksta. Gal net ir pasiskundžia, esą čia su mumis nesiskaito...“
Vikaras prisipažįsta, kad jei žmogus giedodamas „traukia pro šoną“, jo tai neerzina, tačiau užkliūva, jei skaitovas blogai kirčiuoja žodžius, užsikirtinėja.
– O šiaip – stengiuosi patarnauti žmonėms, nuoširdžiai atlikti pareigas, neskubant, neatmestinai, su tikėjimo dvasia. Gal tą parapijiečiai pastebi? Gal vertina? Ir pamokslus stengiuosi sukurti, kad įdomūs būtų paklausyti, susimąstyti. Būna, žmonės už juos padėkoja, o visa kita... Nesijaučiu kokių nuopelnų turįs, – sako kunigas.
***
Atsisveikindamas vikaras kun. Juozas Čičirka Šv. Velykų proga linki žmonėms neprarasti tikėjimo, jį stiprinti, ugdyti viltį ir gyventi taip, kad Dievas visada būtų su mumis.
Dangira ULYTĖ
