Nuo praėjusių metų krintant žaliavinio pieno supirkimo kainoms, subruzdo Lietuvos ūkininkai – daugelis jų primelžtą pieną dalijo gyventojams, juo „laistė“ laukus, panašias akcijas vykdė prie Žemės ūkio ministerijos, Vyriausybės rūmų ir t. t. O kovo 23-iąją Lietuvos pieno gamintojų asociacija surengė protesto mitingą prie Lietuvos Respublikos Seimo. Jame dalyvavo ir Jonavos krašto ūkininkai. 

Nerealios kainos

Visi vartotojai piktinasi ne mėnesiais, bet dienomis augančiomis maisto produktų kainomis. Tarkime, jeigu pernai šviežių dešrelių buvo galima nusipirkti už kilogramą mokant po 3–4 eurus, tai šiomis dienomis prekybos centruose jos pabrango iki 6 ir daugiau eurų. Stebina varškės kaina, siekianti apie 9 eurus. O ką kalbėti apie sviestą, pieną, varškę? Net ir duona, be kurios nė vienas gyventojas negali apsieiti, savo brangumu stumia vartotojus į neviltį.

Prieš kurį laiką pirkėjai buvo raginami susilaikyti ir nebepirkti šių jų piniginei „neįkandamų“ produktų, neva tokiu būdu prekybininkai būtų priversti sumažinti pardavimo kainas. Tačiau čia, matyt, ne išeitis – žmogus valgyti nori, tad į krepšelį krauna akcijos ženklu pažymėtas prekes. Beje, maisto produktai net ir akcijų metu kainuoja tiek, kiek anksčiau kainavo be jokių nuolaidų.

Lietuviai ir dabar vis dar neatsisako kelionių į Lenkiją, kur maisto produktams taikomas 6 ar net 0 proc. PVM. Žiniasklaidoje buvo pranešimų apie kaimynų siūlymą pabandyti ir mūsuose tokį variantą. Bet Lietuva – stebuklų šalis: Lenkijos pavyzdžio nelaiko patraukliu ir siūlo pamiršti PVM sumažinimą. 

Toks nerealus maisto brangimas panašėja į žmonių išgyvenimo atranką – neturi eurų kišenėje, tai ir nepirk, vaikščiok pusalkanis, kol užklups kokia liga ar ateis paskutinioji.

O strategijos nėra

Bet pažvelkime į kitą medalio pusę, atsigręžkime į ūkininkus, kurie kilogramą pieno perdirbėjams parduoda už keliolika ar keliasdešimt centų – gerokai už mažiau nei to kilogramo savikaina. Prekybos centruose vartotojai jį perka vidutiniškai už du eurus. Vadinasi, vieni gauna pelną, kiti stumiami į nuostolius – veikia iškreiptas pajamų ir nuostolių santykis tarp ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų.

Ar taip pieno gamintojams tiesiamas kelias į bankrotą? Kodėl jie priversti vaikščioti bedugnės kraštais? Kas dėl tokios situacijos kaltas?

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos protestą palaikė ir grūdų, ir žvėrelių augintojai, kitų sektorių ūkininkai. Jie susitiko su aukščiausiais valdžios atstovais, išsakė savo lūkesčius bei reikalavimus neapgalvotai vykdomai žemės ūkio politikai.

Protesto organizatorių kreipimesi nurodoma, „kad pieno sektorius balansuoja ant išnykimo ribos, nes problemos nesprendžiamos iš esmės. Dėl stipriai nukritusių žaliavinio pieno supirkimo kainų, ūkininkai likviduoja pieno ir galvijų ūkius, atsisako investicijų. Žemės ūkio ministerijos pozicija, instrumentų prieš perdirbėjus neturėjimas rodo visišką institucijos ir jos vadovo neįgalumą. Ministerija nededa pastangų atsakingai atstovauti jai patikėto sektoriaus interesams.“

Anot žemės ūkio bendrovės „Pauliukai“ ilgamečio vadovo Andrejaus Štombergo, šiandienė pieno situacija tik patvirtina, kad „niekas nieko nenori spręsti, niekam nieko nereikia“.

Štai susitikimo su ūkininkais metu Seimo pirmininkė kalbėjo apie strateginius klausimus, atseit, reikia kažkaip juos spręsti. Bet, bendrovės vadovo nuomone,  strategijos tai nėra. Žemės ūkio ministro apskritai nesigirdi. Nėra valdžios, kuri tartų svarų žodį, važiuotų į Europos Komisiją, ten argumentuotai įrodinėtų ar Lietuvoje ieškotų galimybių padėti tam vargstančiam pieno ūkiui. „Kam tokia valdžia reikalinga? Nerandu žodžių, kaip apibūdinti tokį neveiklumą“,  – po protesto akcijų įspūdžiais dalijosi patyręs vadovas.

Jis įsitikinęs, kad asmuo, eidamas vadovauti ministerijai, privalo įvertinti savo sugebėjimus, žemės ūkio srities išmanymą ir t. t. „Kiekvienas, nusprendęs tapti Seimo nariu ar būti ministru, turi matyti ateitį, o ne tik pasėdėti valdžios  kėdėje. Visada privalu paskaičiuoti, kokią naudą turės vienas ar kitas sprendimas. Dažniausiai girdime „Briuselis neleidžia“, „Briuselis liepia“, o klausimo sprendimo, tiesiogiai liečiančio ūkininką čia ir dabar, – nėra. Kam reikalinga tokia valdžia?“, – piktinosi A. Štombergas.

Pažadų pažadai

„Pauliukų“ žemės ūkio bendrovėje laikoma 700 melžiamų karvių. Kiekvieną dieną primelžiama ir į pieninę pristatoma po 20 t pieno, už kurio kilogramą mokama iki 30 centų, o jo savikaina siekia 40–45 centus. Pieno gamintojai yra suskaičiavę, kad, norint kaip nors išsikapanoti iš šios balos, reikėtų 40 mln. eurų paramos.

„Gal tokia suma kažkaip kompensuotų praradimus už žaliavinį pieną. Kaip matome, supirkimo kaina yra gerokai mažesnė už savikainą, tai ir žlugdo ūkius. Bet tas niekam nerūpi. Premjerė pasakė, kad turi tik 8 mln., savo kišenėse  pinigų neslepia, o daugiau eurų paramai nėra iš kur paimti. Žemės ūkio ministras teigė, kad L:ietuva prašė 18 eurų iš Europos Komisijos. Gaus ar ne, nežinia. Labai abejoju, nes reikia argumentų ir įtikinimų, kad situacija mūsų valstybėje prastėja. Bet kaip suksiesi, taip ir turėsi. Tiesą sakant, gal numes smulkiesiems pienininkams kaip kauliuką šuniukui, kad nusiramintų, – ir būk patenkintas. Postringauja apie fondo steigimą. Tai ir steikite tą fondą. Ko laukiate? Tikrai valdžia nesupranta reikalo, neišmano pienininkystės. Čia kaip toje pasakoje: jau ne verkti, bet juoktis norisi, nes matai, kad teisybės nėra ir artimiausioje ateityje nebus. Tokio laiko, kaip dabar, Lietuvoje neprisimenu“,–  pridūrė matęs ir šilto, ir šalto didžiulę bendrovės vadovavimo patirtį turintis pašnekovas.

Be jokios logikos

Vykdoma žemės ūkio politika nepatenkintas ir Jonavos rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Marčiukaitis, pripažįstantis, kad ši tema skausminga kiekvienam ūkininkui.

Mūsų rajone stambius pieno ūkius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tačiau ir jų padėtis šiandien nenuspėjama – sumažėjus pieno supirkimo kainoms, daugelis svarsto, kaip gyventi toliau: mažinti bandą ar jos visai atsisakyti? Bet juk tai ne vienerių metų įdirbis, įgūdžiai, patirtis. Viena pieno gamintoja iš Žemaitijos teigė, kad sunaikinti karves jai būtų tas pats, kas nukirsti bet kurį rankos pirštą. Jos nuomone, Vyriausybė, stumdama pieno ūkius į žlugimą, nesupranta, kas apskritai yra žemdirbystė ir gyvulininkystė, tad dėl žinių stokos yra neįgali.

Žemės ūkio skyriaus vedėjas J. Marčiukaitis dabartinę situacija vadina absurdu.. Pasak jo, stambiesiems ūkininkams už kilogramą pieno moka keliais centais daugiau negu smulkiesiems, kurie taip pat turi teisę Išgyventi ir puoselėti savo ūkius. Antra vertus, mano J. Marčiukaitis, visai tikėtina, kad smulkiųjų ūkininkų primelžiamas pienas gali būti net geresnės kokybės nei stambių fermų karvių pienas.

„Tačiau smulkieji ūkeliai gauna tik po 15 centų ar kiek daugiau už kilogramą pieno, o stambiesiems skaičiuoja po 30 centų. Niekaip nerandu logikos: kodėl už tokios pat kokybės pieną nustatyta skirtinga kaina? Tai pavadinčiau nesąmone. Mokėkite normalią kainą visiems vienodai – smulkieji ras būdų, kaip primelžtą pieną nuvežti į pienines. Gal atgaivins tuos pačius pieno surinkimo punktus, gal ras kitokią išeitį, kad patys galėtų pristatyti didesnius pieno kiekius perdirbėjams“, – samprotavo J. Marčiukaitis.

Reikšmingos įžvalgos

Pienininkai yra tarytum pieno perdirbimo įmonių ir prekybininkų savivalės rankose – jie elgiasi pagal savo sugalvotas taisykles, manipuliuodami kainomis, tačiau valdžios struktūrose nėra iniciatyvos įjungti reguliavimo mechanizmą.  

Žemės ūkio skyriaus vedėjas mato dvi išeitis iš susidariusios situacijos. Jo manymu, reikia kovoti, kad būtų nustatyta vienoda pieno supirkimo kaina – tiek stambiems, tiek smulkiems ūkiams. Antras įtakingas veiksnys galėtų būti pieno ir jo produktų ženklinimas, įspėjantis, ar produktas yra pagamintas iš pieno miltelių, ar iš žaliavinio pieno.

„Manau, kiekvienas vartotojas turėtų žinoti, kokį pieną ar jo produktą perka. Nereikia aiškinti – žaliavinio pieno biologinė vertė yra kur kas geresnė. Ženklai galėtų būti oranžinės ir žalios spalvos, o ne informacija, pateikta smulkiu šriftu. Vartotojas lengvai atsirinktų jam tinkamą produkciją. Gal tada  perdirbėjai susimąstys ir susivoks, kad pagrindinis veikėjas visame šiame žaidime vis tiktai yra ūkininkas, tiekiantis pieną, todėl jam būtina padidinti pristatomos žaliavos kainą. Dabartinė situacija rodo, kad netrukus prieisime prie to, kad, kaip sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Taip toliau tęstis nebegali“,– įžvalgomis pasidalijo žemės ūkio skyriaus vedėjas.

Neveiklumo viršūnė

Pasak A. Štombergo, valdžios atstovai, siūlo kooperacijos būdą kaip išeitį iš nemalonios situacijos. „Mitingo metu vienas ūkininkas pasakė, kad jo kooperatyvui už kilogramą pieno mokama po18 centų. „Tai į kokią kooperaciją man dar siūlote stoti?“ – klausė jis. Bet atsakymo iš valdininkų taip ir neišgirdo, nes visi nutilo tarsi būtų vandens į burną prisisėmę. Ką čia daugiau pasakysi, kai nesigilinama į problemas? Nėra nusimanančiųjų, kas suvoktų esmę“, – nusivylimo neslėpė „Pauliukų“ bendrovės vadovas.   

Ūkininkai yra ne tik maisto žaliavos augintojai, bet ir suteikia galimybę dirbti žmonėms, gauti atlyginimus, išlaikyti šeimas, įsidarbinti perdirbimo įmonėse, prekyvietėse ir t. t.  „Jeigu Lietuva kalba apie strategiją, tai pirmiausia reikia ją turėti. Kaip ji gali atsirasti, jeigu niekas neskaičiuoja ir nesidomi? – pabrėžė jis. – Premjerė pasakė pasitikinti žemės ūkio ministru, tai ko šiam galvą sukti dėl to pieno? Kaip tylėjo, taip ir toliau tylės. Tikra neveiklumo viršūnė.“

Bet Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir kitos žemdirbių struktūros neketina nuleisti rankų – protestai nesibaigs, o jų banga gali tik pakilti.  

Irena BŪTĖNAITĖ