Paskelbtas Miesto naujienos

Brandus amžius – paskata naujiems darbams

Pirmadienis, 27 March 2023 13:33 Parašė 

Į Mykolo Kručo gyvenimą kovo 23-ioji įrašė 94-uosius metus. Garbaus amžiaus vyras ir toliau nepaliauja šmaikštauti, dalyvauja meno mėgėjų veikloje, dėlioja naujų knygų maketus. Stebina šio žmogaus aktyvumas ir noras būti naudingu, įsiliejant į kultūrinio gyvenimo sritį. „Iki šiol buvau kaimietis, o pernai tapau miestiečiu. Bet širdis vis tiek yra ten, kur prabėgo mano metai“,– sako  nuotaikingasis Mykolas, 2022-aisiais iš Upninkų persikėlęs į Jonavą, arčiau dukters.

Iš kaimo – į miestą

Prieš gerus 23-ejus metus nusipirkęs butą upių krašte, M. Kručas vylėsi, kad, laikui bėgant, ras kokią atokią sodybėlę, sutaupys pinigų ir turės sau ramų kampelį. „Galvojau, kol kas pagyvensiu butuke, pasidairysiu, pasiieškosiu ir kada nors aptiksiu nebrangią bakūžėlę su sodu ir šuliniu kiemo vidury. Bet mano svajonė sėdėti po žydinčia obelimi taip ir neišsipildė – nekilnojamo turto kainos pradėjo augti, o mano kišenė ne tokia plati, kad sukaupčiau didelę sumą. Be to, suaugau su Upninkų gyvenviete, mane pakerėjo gamta ir ramybė, kokią atsinešiau iš savo tėviškės Krekenavos apylinkėje. Taip ir pasilikau. Ir nė kiek nesigailiu. Upninkuose gyvenau pilnavertį gyvenimą, man nieko netrūko – ten yra ir bažnyčia, ir kultūros namai, kurie man suteikė antrą kvėpavimą, ir susisiekimas su rajono centru visai neblogas. O svarbiausia – gyvena labai geri ir draugiški žmonės. Bet amžius diktuoja savo sąlygas. Dukra kas rytą ir vakarą skambina telefonu, rūpinasi, nes nežinia, kas kitąsyk gali nutikti. O kartą sako: „Tėvai, važiuok į mano butą Jonavoje, vis tiek tuščias stovi. Būsim šalia vienas kito, mažiau nerimo turėsim“. Pagalvojau, kad ji teisi, ir priėmiau dukros pasiūlymą. Atvažiavau ir jau įsikūriau. Jonava – nedidelis, gražus miestas. Didmiesčių negaliu pakęsti. Jeigu man veltui duotų butą Vilniaus centre, nesutikčiau, net jei priemoką siūlytų. O čia – ir žalumos pakanka, ir triukšmo nedaug. Visur gerai, tik Rimkų mikrorajone, nors jis dar naujas, nenorėčiau gyventi, nes ten aplink vien mūrai ir mūrai, augmenijos – kur ne kur“, – porina Mykolas.

Anot jo, sveikata kol kas nesiskundžia – rankos dirba, akys mato, tik kartais širdis kažko sukrūpčioja. „Amžius daro savo, suprantu, kad geriau nebus. Atrodo, tik liežuvis sveikas. Tik ir šis kartais streikuoja. Būdavo, galiu sekti visokiausius pasakojimus kokią valandą, o dabar jau kitaip – pavargstu. Ir ko čia stebėtis? Kai buvau užsidaręs pandemijos metu, tiesiog atpratau kalbėti, tai dabar privalau iš naujo įsibėgėti“, – samprotauja vakar savo 94-ąjį gimtadienį atšventęs Mykolas.

Tarsi ugnikalnio išsiveržimas

Stebina šio žmogaus aktyvumas. Net ir sulaukęs tokio brandaus amžiaus, jis atvirai sako: „Negaliu nė minutės ramiai pasėdėti – turiu judėti. O jei klesteliu ant kėdės, tai bent rankose kažką laikau ir pirštus judinu. Jeigu tik murksosi ir prie lango stypsosi, nieko gera nesulauksi. Tai vis krutu ir krutu – rašau, skaitau, planuoju ateitį. Va, taip ir gyvenu. Vis dailinu savo naująjį būstą.“                

Anksčiau turėtą butą Upninkuose Mykolas savo rankomis įsirengė, pats baldus pasigamino. Atsikraustęs į Jonavą, vėl ėmėsi tvarkyti gyvenamąją vietą. „Net keista – gyvenu beveik tokio pat išplanavimo bute, man atrodo jis identiškas tam, kurį turėjau Upninkuose. Visus baldus, kuriuos kadaise savo rankomis pasidariau,  atsigabenau, susistačiau – žinote, kažkaip šilta širdyje ir sava. Dar reikia šeimininko akies virtuvėje. Baisiai nemėgstu kabančių virtuvės įrankių. Kai gaminu maistą, ši vieta yra virtuvė, o kai sėdu valgyti, ji įgauna valgomojo paskirtį. Todėl jaukumą turi skleisti ant sienos kabantis paveikslas, tiksintis laikrodis, kokia kita smulkmena, bet tik ne samčiai ar šaukštai. Darbeliai nesibaigia. Tiesą sakant, kraustymasis iš vienos vietos į kitą man primena ugnikalnio išsiveržimą. Kaip kitaip pasakysi? Daug ko tenka atsisakyti, daug perkiloti, išardyti ir vėl sukonstruoti. Nemažai rūpesčio atsiranda“, – patirtimi dalijasi optimistiškai nusiteikęs pašnekovas.

Naujas hobis – kanklių gamyba

Įsigijęs agronomo specialybę, nemažai savo gyvenimo metų Mykolas atidavė žemės ūkiui – dirbo brigadininku, skyriaus valdytoju Panevėžio ir Raseinių rajonų kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose. O susilpnėjus klausai, fizinę energiją realizavo statybos baruose. Anot Mykolo, darbas statybose jį išmokė staliaus amato.

„Mano gaminti baldai niekuo ne prastesni už pirktus iš parduotuvių. Kai kam atrodo, kad pirktas baldas gražesnis, o man atrodo, jog savo gamybos baldas yra daug malonesnis, skleidžiantis namų šilumą“, – mano garbaus amžiaus senjoras.

Didžiausiu savo pasiekimu jis įvardija kanklių gaminimą ir mokymąsi jomis groti. „Kanklės – mūsų šeimos tradicija. Vyriausioji sesuo tarpukariu lankė Kęstučio Rudžio, šio instrumento gaminimo meistro, kanklininkų ansamblį. Ir brolis Stanislovas, gyvenęs Jonavoje, puikiai kankliavo. Sugalvojau ir aš tapti kanklininku. Kauno muziejuje apžiūrėjau akį traukiančias kankles, muzikos instrumentų parduotuvėje seilę pavarvinau. Baisiai daug jau jos kainavo. Galvoje sumečiau, kad pats galiu tokį instrumentą pasigaminti. Nusipirkau knygą „Senosios kanklės ir kankliavimas“, konsultavausi su geriausiais Lietuvoje meistrais – Kęstučiu Rudžiu iš Krekenavos, Virbašiumi iš Zujūnų, suradau šiam instrumentui tinkamos medžiagos ir sėdau prie darbo. Pirmosios kanklės gimė per vieną vasarą. O ką daryti toliau? Juk kankliuoti tai nemokėjau. Bet brolis Stasys išmokė. O tada pajutau, kad išdygo sparnai – kiekvieną vasarą padarydavau po vieną instrumentą. Mano kolekcijoje – šešerios skirtingų tonacijų kanklės“, – šmaikščiai pasakoja M. Kručas.

Šis instrumentas tapo senjorų dueto – Mykolo ir Bronislovo Sedlecko iš Upninkėlių – palydovu ne tik Upninkų kultūros centro renginiuose, bet ir įvairiuose rajono organizacijų vakaruose.

Kas penkmetį – po knygą

M. Kručas yra Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ dalyvis, Nepriklausomų rašytojų sąjungos (NRS) Garbės narys, Lietuvos kurčiųjų sąjungos literatų būrelio narys. Jo kūriniai publikuojami ne tik Jonavos krašto leidiniuose, bet ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos laikraštyje „Bičiulystė“, Mykolo poezijos galima paskaityti kiekviename NRS laikraštyje „Gintaro gimtinė“.

Šiandien būtų sunku suskaičiuoti, kiek eiliuotų kūrinių publikuota rajono poezijos klubo almanachuose, kiek eilėraščių spausdinta Nepriklausomų rašytojų sąjungos  bei negalią turinčių kūrėjų leidiniuose. 2017 m. keturi Upninkuose gyvenantys poezijos klubo „Šaltinis“ nariai (Ana Aleksandravičienė, M. Kručas, Laimutė Šatienė ir Danguolė Vasiliauskienė) išleido poezijos rinkinį „Keturiese“.

Būdamas veiklos žmogus, Mykolas iki šiol išleido penkias autorines knygas. Apsigyvenęs Upninkuose ir visa siela paniręs į kerintį apylinkių gamtos grožį, 2002-aisiais skaitytojui pateikė pirmąjį poezijos rinkinį „Saulėlydžiai prie Šventosios“.  80-mečio išvakarėse pasirodė eilėraščių knyga „Senas ąžuolas“, papildyta poema apie senovės papročius „Metai senovės kaime“. Po penkerių metų, autoriaus žodžiais tariant, pats save pasveikino 85-erių metų sukakties proga – išleido poemą „Paliūnės sodžius“. Anot Mykolo, tai esanti jam brangiausia knyga. „Visas išdovanojau, tai dabar noriu pakartoti leidimą kokių 50 egzempliorių tiražu. Toje istorinėje-buitinėje poemoje mano pasakojimas pagrįstas faktais ir prisiminimais. Malonu ir man pačiam paskaityti, ir, tikiuosi, pravartu su senove susipažinti  nūdienos jaunimui“, – priduria autorius.

2015-aisiais skaitytojui pateikiamas „lyrikos su pašmaikštavimais“ leidinys „Pavasario želmenys“. Prieš ketverius metus daugelį nustebino M. Kručo parengta ir išleista dokumentinė apybraiža „Giminės takais“. Remdamasis liudininkų prisiminimais, į pagalbą pasitelkdamas archyvinę medžiagą ir kai kuriuos istorinius šaltinius, autorius pasakoja apie savo gimtąjį Mackonių kaimą, jame gyvenusius žmones, papročius, tradicijas, darbus ir t. t.

Planuose – memuarai

Autorinių knygų sąrašas tuo dar nesibaigia. „Va, baigsiu susitvarkyti būstą, tada spėriai sudėliosiu naują knygą, kurioje bus eiliuotų pasakų, legendų, pasakojimų. Ji jau lyg ir parašyta, bet laiko užbaigai pritrūkau, – šypsosi senjoras. – O paskui atsidėsiu memuarams – pasakosiu tik apie save. Gyvenau Ariogaloje prie Dubysos, Miežiškiuose, Upninkuose prie Šventosios, dabar atsikrausčiau į Jonavą, įsikūrusią prie Neries. Viskas susiję su manimi. Tai ir rašysiu. Jau kirba mintis pradėti dėlioti atsiminimus, bet dar reikia eiliuotas pasakas išleisti. Tas kraustymasis labai sutrukdė literatūrinį darbą. Tikiuosi, kad artėjant 95-mečiui, turėsiu išleidęs tuos savo memuarus. Mano parašyta knyga – puiki dovana pačiam sau, ot, taip“, – juokiasi kūrėjas.

O šio aktyvaus žmogaus kraštietė Joana Perednienė parengė leidinį „Mackonių sodžiaus ąžuolas“, skirtą` M. Kručo veiklai ir kūrybai. „... džiaugiamės Mykolo tolerantiškumu, draugiškumu, veržlumu. Jis – pavyzdys gimtojo krašto žmonėms, kaip reikia gyventi, kaip reikia mylėti savo kraštą, puoselėti ir saugoti gimtojo krašto kalbą, istoriją. Mykolas su kaupu pateisina posakį „Mokantis girdėti širdimi“, – rašo knygos sumanytoja p. Joana.

Geriausias pasakorius Lietuvoje

Mykolas – aktyvus įvairių literatūrinių konkursų dalyvis, pelnęs pirmąsias vietas. Jam, neturinčiam savo automobilio, atstumas nesukelia sunkumų pasiekti vieną ar kitą Lietuvos kampelį. „Ar čia problema? Taigi sėdai į autobusą – ir riedi sau. Nesu koks ministeris, kad mane kažkas vežiotų“, – mosteli ranka pašnekovas.

Respublikiniame pasakotojų konkurse „Žodzis žodzį veja“, vykusiame Druskininkuose, jam suteiktas geriausio Lietuvos pasakoriaus vardas, toks titulas pelnytas ir kitur vykusiose varžytuvėse.  Aktyviai dalyvaudamas respublikiniame, tradicija tapusiame humoristinių eilėraščių konkurse „Humoro medis“, rengiamame Skapiškyje, Jonavos krašto kūrėjas laimėjo pirmąją vietą.

Jo eilėraščiai ir šmaikštūs pasakojimai skambėjo Kupiškyje, Panevėžyje, Šventojoje, Kupiškyje, Kėdainiuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose. Už aktyvią veiklą bei kūrybą jis apdovanotas įvairių valdžios institucijų padėkomis, diplomais, asmeninėmis dovanomis. Visus nuopelnus būtų sunku išvardyti.       

Dabar dėde Mykolu šaukiamas šmaikštuolis prisipažįsta išvykų apsukas kiek sumažinęs – reikia saugoti save. Štai į konkursą Skapiškyje neketinąs nuvažiuoti, tačiau humoristiniai eilėraščiai vis tiek varžytuvėse dalyvaus.

„Bet nuo renginių nesitraukiu. Va, neseniai vyko Jonavos rajono šventė „Trenk polkutę“ – atstovavau  Upninkų kultūros centrui. Seniai jo veikloje dalyvauju, galvoju, ir toliau likti to Šventosios krašto meno mėgėjų kolektyvo nariu. Žinote, tiek visur būta, tiek deklamuota, dainuota,, muzikuota, kad ir pats jau nebepamenu. Tačiau turiu tokią storą užrašų knygą, kurioje suregistruoti visi renginiai, apdovanojimai, išleistos knygos. Oi, ten ilgas sąrašas“, – sako senjoras. 

„Kūrėjas grynuolis“

Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Jonas Laurinavičius, daug metų vadovavęs Kaišiadorių laikraščiui „Kaišiadorių aidai“, M. Kručą vadina „grynuoliu kūrėju“, kuris primena Kazio Binkio poemas apie Tamošių Bekepurį ar eiliuotus „Anupro Dirvelės“ nuotykius.

„Mykolo Kručo posmai, nenutoldami nuo liaudies kūrybos, o tik ją toliau pagilindami, papildydami, įnešdami savo konkrečius išgyvenimus, tampa menu, kūrėjo gyvenimo savastimi. Tas menas giliausiai suprantamas tiems, kurių gimtinė – kaimas“, – leidinyje „,Mackonių sodžiaus ąžuolas“ atsiliepia žurnalistas, rašytojas J. Laurinavičius.

Labiausiai žavi šviesaus senjoro nuoširdumas, iš jo sielos sklindanti šiluma, begalinis darbštumas ir visada optimistinė nuotaika.

„Gal kartais ne viskas būna gerai. Būna ir nusivylimų, ir nesėkmių, bet atminty saugau tik laimingas valandas. Svarbu, kad turiningai gyvenu,  nenuleidžiu rankų. Dėkokim Dievui už tai, ką turim, kad krutam, vaikštom dar savo kojomis“,– pasidžiaugia M. Kručas.

Dėkui už meno puoselėjimą ir pagarbą kiekvienam žmogui. Lengvos kūrybinės minties rašant memuarus. Nekantriai laukiame. 

Irena BŪTĖNAITĖ