Žmonių kaimynystėje gyvenantis baltasis gandras jau nuo seno yra tapęs ne tik vienu iš mylimiausių paukščių, bet ir laikomas beveik šventu. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog jis lesa žmogui kenksmingus vabzdžius, gyvates ir kitus roplius, o gal dėl mistiškesnių tikėjimų – neva jis atneša žmonėms laimę, gali paimti žmogaus ligą ir ją paskandinti pelkėje. Tikima, jog gandrai apsigyvena tik gerų žmonių sodybose, todėl būdavo patariama, kad jei keliauji per svetimą kraštą ir nori gauti nakvynę, prašykis to ūkininko, pas kurį gandras peri. 

Kovo 25-ji – Gandro šventė, kitaip – Blovieščiaus (geroji žinia – žodis slaviškos kilmės) diena. Žinoma, jog XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis savo namuose keldavo vaišes, kviesdavosi kaimynus. Šventė prasidėdavo vaikštynėmis iš vienų namų į kitus. Eidavo nei per greitai, nei per lėtai, gandro žingsniu. Todėl šios vaikštynės ir vadinosi gandravimu. Tuomet būdavo ruošiamos ir ypatingos „gandro vaišės“; šeimininkės kepdavo „kratines“ bandeles iš sumaišytų įvairių rūšių javų miltų: kviečių, rugių, avižų, grikių ir kt.

Blovieščiai nėra privaloma bažnytinė šventė, tačiau kaime ji itin buvo sureikšminta. Vyrai lauko darbų nedirbdavo, net išgriuvusios tvoros netaisydavo. Negalima nieko skolinti iš namų – pernešus per ežią svetimą daiktą, galima gyvulius susargdinti. Moterys nešukuodavo plaukų, nešluodavo aslos, kad vištos vasarą daržų neiškapstytų. Iš tą dieną sudėtų kiaušinių neperino viščiukų – atidėdavo tuos kiaušinius pirmosios sėjos dienos pusryčiams. Ir iš miško draudžiama vežti žabus, – vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis. Manyta, kad per Blovieščius marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo, o pačiame viduryje esanti gyvačių karalienė; ji labai pavojinga – kirtis mirtinas.

Busilas, basionas, gužas, gužutis, garnys, starkus, didutis – tai vis tas pats gandras, tik žmonių išmone paįvairintu vardu šaukiamas. Gandro garbinimas šios šventės metu nebuvo atsitiktinis. Šis paukštis pagoniškose pavasario apeigose užėmė svarbią vietą ir buvo susijęs su įvairiais tikėjimais ir burtais. Tikėta, kad jis gali paimti iš žmonių ligas ir nusinešęs į neįžengiamas pelkes ten palikti. Todėl ir keldavo visi ratus į sodybų medžius ar laukdavo, kada gandras ant kraigo pradės lizdą sukti. O senas akėčias ar vežimo ratą ant trobos stogo privalėdavo įtaisyti poroje vyras su mergaite – tada gandrai visuomet perės. Daugelis dar lizdan ir pinigėlį padėdavo, kad ir žmogui laimę neštų.

Gandras parlėkdamas parneša, o išlėkdamas išneša pavakarę (gandrui pavasarį parskridus, pradedama valgyti pavakariai, rudenį išskridus – nustojama). Tuo itin rūpinosi piemenys ir pirmąkart baltąjį paukštį pavasarį pamatę, skubėdavo verstis kūliais per galvą, kad šeimininkė nepamirštų įdėti pavakarių.

Anot lietuvių pasakos, gandras esąs žmogus, kuriam senovėje Dievas padavęs maiše surinktas nenaudingas bjaurybes ir liepęs jas ežere paskandinti. Žmogus, manydamas maiše esant kokias gėrybes, atsirišęs pažiūrėti. Tuo tarpu ir išbėgiojo visos šlykštynės. Kai, sugrįžęs pas Dievą, žmogus prisipažino savo negerą darbą, Dievas, nutvėręs iš ugniakuro nuodėgulį, davė žmogui į kuprą ir išvarė rinkti tų bjaurybių. Nuo to žmogus pavirto gandru ir rankioja paleistas nenaudingas bjaurybes, iki surinks visas.

Tikėtina, kad Gandrinės kitados, gal akmens amžiuje, prieš keletą tūkstančių metų, laikytos ir metų pradžia.

Baltojo gandro metai

Kiekvienais metais Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) skelbiamos „Metų paukščio“ akcijos pagrindinis tikslas – atkreipti specialistų ir visuomenės dėmesį į tas paukščių rūšis, kurioms tuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys bei rūpestis, o taip pat išsiaiškinti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje. Dažniausiai metų paukščiu pasirenkama reta ar nykstanti rūšis, tačiau gali būti ir paplitę paukščiai, kurių būklė nėra žinoma, o bendri pastebėjimai rodo, jog rūšis nyksta. Tuo tikslu, įprastai, organizuojama rūšies populiacijos inventorizacija šalies mastu, kam didelis dėmesys numatomas ir 2023 metais. Be to, akcijos metu visuomenė bei atsakingos institucijos supažindinami su „Metų paukščio“ biologijos ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis bei siūlymais dėl apsaugos gerinimo. 2023-uosius Lietuvos ornitologų draugija paskelbė Baltojo gandro (Cicinia ciconia) metais.

Baltasis gandras nuo seno laikomas Lietuvos kaimo simboliu, gyvenantis greta žmogaus, todėl tiesiogiai susijęs su jo aplinka bei gyvenimo būdu. Ne veltui baltasis gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu,  simbolizuojančiu žmogaus ir gamtos darnią gyvenseną kartu. Gandro negąsdino arimai, jei greta likdavo pievų ar ganyklų plotai, su juose įsiterpusiomis šlapynėmis – jis visada prisitaikydavo prie žmogaus ir naudojosi jo veiklos rezultatais tiek ieškodamas maisto, tiek sukdamas lizdus ant kaimo sodybų stogų ar jas supančiuose medžiuose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vėl įsivyravus smulkiems ūkiams, atsikūrė palankios  baltiesiems gandrams mitybinės buveinės, o likusios sodybos suteikdavo prieglobstį palikuonių auginimo metu. Tai nulėmė, kad gandrai mūsų šalyje išliko įprasta perinti rūšis, savo gausa stebinanti iš Vakarų Europos atvykstančius keliautojus, mat šio regiono šalyse, dėl ypatingai intensyvaus žemės ūkio, gandrai išnyko arba tapo retenybe. Maža to, kuomet baltieji gandrai nyko daugelyje šalių, Lietuvoje jų populiacija gausėjo. Tačiau šiai rūšiai nepalankūs pokyčiai vis sparčiau žengia ir į Lietuvą. Nyksta vienkiemiai ir tradiciniai kaimai su senais medžiais apsuptomis sodybomis, kur gandrai įsirengdavo lizdus. Didėjantys monokultūrų plotai, kuriuose naudojami dideli chemikalų (trąšų, pesticidų ir herbicidų) kiekiai, šlapių, derlingų pievų pavertimas ariama žeme, atsikuriančių šlapynių antrinis sausinimas, na ir žinoma, kaimo sodybų su daržinėmis ir klojimais nykimas blogina paukščių veisimosi sąlygas.  Stokodami vietų lizdams sukti, gandrai vis dažniau kuriasi ant vandens bokštų, elektros oro linijų atramų, kur susiduriama su nauja problema – neatlaikę masyvių lizdų apkrovos, trūksta elektros perdavimo laidai, dėl į lizdą atnešamų vielų ir kitų elektrai laidžių medžiagų, jauniklių aktyvaus judėjimo, įvyksta trumpi sujungimai, ko pasekoje, nutraukiamas elektros tiekimas vartotojams. Galiausiai, dėl gausių paukščių išmatų, oksiduojasi laidai ir trumpėja jų galiojimo laikas. Todėl paskutinį dešimtmetį vis dažniau buvo kalbama apie gandrų apsaugos poreikį, pirmiausiai sprendžiant jų perimviečių klausimą. Tai ir paskatino Aplinkos ministeriją, kartu su mokslo institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis bei už elektros tiekimą vartotojams atsakingomis įmonėmis galvoti kaip spręsti kylančias problemas. 

Baltasis gandras maitinasi vandens telkinių pakraščiuose: šalia upelių, kanalų, sekliuose tvenkiniuose ir balose, pievose ir ganyklose, pakelėse, pamiškėse, arimuose. Minta vabzdžiais, kitais bestuburiais, varliagyviais, ropliais, kartais žuvytėmis, ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, graužikais. Sausringais metais maisto racioną gali sudaryti beveik vien vabzdžiai ir graužikai, drėgnesniais metais – šlapžemių gyvūnai. Maistą baltasis gandras renka netoli perėjimo vietų, tačiau kai kada jo skrenda iki 3–5 km. Esant didelei maisto koncentracijai konkrečiose, toliau esančiose teritorijose, paukštis gali nuskristi ir gana didelius atstumus. Pastaraisiais metais baltieji gandrai vis dažniau matomi besimaitinantys šiukšlynuose – tiek migraciniuose keliuose, tiek žiemavietėse. Taip dažniausiai maitinasi ne perintys, o klajojantys paukščiai.

Taikos ir švaros simbolis

Visur, kur gyvena baltasis  gandras, žmonės jį myli ir gerbia. Šis paukštis patikimas žmogui, jo spalva simbolizuoja taiką ir švarą, o jo atskridimas – atgimimą ir naujo gyvenimo ciklo pradžią.

Gandrų lizdai – daugiamečiai įrenginiai. Vokietijoje žinomas atvejis, kai net 400 metų keliolika gandrų kartų gyveno toje pačioje vietoje įrengtame gandralizdyje.  Gandrai gyvena iki 30 metų.  Jie monogamai – kasmet šeimą kuria su tuo pačiu partneriu. Žiemą pora išsiskiria ir kartu nebūna, tačiau kartais net tą pačią dieną dviejų valandų skirtumu sugrįžta į tą patį lizdą. Patinas ir patelė lizdą suka kartu ir stropiai jį prižiūri iki jaunikliai palieka namus. Gandrų poros meilė lizde vyksta atvirai, aistringai, su romantišku tuoktuvių ritualu, su snapų tratėjimu ir plunksnų vieno kitam priežiūra. Kai pasirodo jaunikliai,  abu gandrai neatsitraukdami pakaitomis saugo, maitina, šildo, užstoja saulės spindulius, valo lizdą. Karštomis vasaros dienomis tėvai atneša vandens savo gerkliniuose maišeliuose ir išpila į jauniklių snapus.

Liepos – rugpjūčio mėnesiais gandriukai nuo savo tėvų skiriasi tiktai snapo ir kojų spalva (suaugusiųjų jie ryškiai raudoni, o jauniklių – drumzlinai rudi). Tuo metu lizde vyksta intensyvios skraidymo treniruotės. Po keleto dienų jaunikliai palieka lizdą.

Baltieji gandrai dažnai savo šeimoje daro”valymus”, kurių metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nusilpusius jauniklius išmeta iš lizdo, palikdami juos žūčiai. Tokį “valymą” gandrai atlieka ir prieš  kelionę į šiltuosius kraštus.

Gandro balso stygos redukuotos, todėl su savo gentainiais jis bendrauja rodydamas įvairias kūno pozas ar kalendamas snapu. Yra visa bendravimo sistema, labai panaši į kurčnebylių.

Baltąjį gandrą labai myli visos tautos. Arabai, turkai ir kiti musulmonai leidžia gandrui sukti lizdą ne tik ant gyvenamųjų namų, bet ir ant rūmų, mečečių. Kai kuriose šalyse už gandro nužudymą bausdavo net mirtimi. Kinijoje ir Japonijoje gandrą laikė šventu paukščiu, atnešančiu į namus gėrį ir grožį. Senajame Egipte gandras buvo teisingumo simbolis. Praeityje Vokietijoje, atskridus gandrams, miestuose ir miesteliuose skambėdavo varpai, jausdavosi šventinė nuotaika. Gandrų atskridimo dieną žemesniųjų klasių mokiniams nereikėdavo eiti į mokyklą, jiems būdavo skaitomos pasakos apie gandrus.

Ar tikrai gandrai vaikus neša?

Vaistininkė, žolininkė, etnografė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė gandro savybes priskyrė rugsėjo mėnesį gimusiems bernaičiams. “Vyrai gandrai – rūpestingi šeimininkai, darbštuoliai, ką daro – tai ir sau pažiūrėti, ir kitam parodyti. Labiau paklausyti mėgsta, bet moka ir stipriai atsikirsti, nors kitų keliamo triukšmo nemėgsta. Kaip gandrai palieka triukšmingų šeimininkų sodyboje įrengtą lizdą (tai didelė gėda šeimininkui), taip gandras bernas gali nepasilikti kitiems metams, jei šeimininkė tranki, ar šeimininkas barus <…> Vaikais gandras (vyras) rūpinasi ir gražiai juos augina, nors tvarka jo ir griežta. Šeimoje vyrai gandrai – ištikimi”.

Nuo seno visi vaikai tik ir girdėję, jog juos atnešė gandras. O kaip yra iš tikrųjų? E. Šimkūnaitė siekė įžvelgti giliau: “Ir dar viena gandro mįslė: sakoma ir pasakoma, kad gandrai vaikus atneša, regis, nelabai kas ir ginčytis bando, bet kaip atrodo, kad vaikų sielos arba iš akmenų krūsnies, kaukuoro, arba iš šaltinio ar upelio imasi? Labai išmanančios “bobutės” mėgdavo aiškinti, kad patį vaiką gandrai gali atnešti (pavasarį gimdavo daugiau negu kitu metu), bet tai, kuo vaikas gyvas, kuo jis su savo protėviais siejasi, kuo nuo kitų gyvūnų jauniklių skiriasi, tai esą arba iš akmens, arba iš vandens kilę – nelygu, kokia giminė esanti. Visa tai pribuvėja turinti paimti ir vaikui duoti, jei ne atėjusi pas gimdyvę, tai ne vėliau kaip per tris dienas po to. Dabar jau sunku tokį tikėjimą suprasti ir paaiškinti. Sakykim, akmenių – aukštaičių ir vandenių – sėlių protėvių dvasios tikrai galėjo gyventi kaukuoruose ar šaltiniuose. Ne tik gyventi, bet ir laukti, kada jų prireiks giminės tęsėjams. Tada išeitų, kad vaikų nešiotojas gandras yra vėlesnis simbolis, be to, atėjūnas? Šiandien galima tik spėlioti ir per daug nesitikėti tikrą atsakymą aptikti”.

Žmonės sako….

Gandrai nuo amžių buvo apipinti prietarais ir įvairiais tikėjimais.  Pagal jų elgesį spręsdavo apie orus, apie einančių metų kokybę, šeimininkų laimę, santuoką ir kt.

Kai kuriuose sodžiuose vyrams, statantiems naujus namus, patardavo paimti ir po grindimis padėti gandro lizdą – buvo tikima, kad tuomet namai praturtės. Tikėta ir tuo, kad sugriovus gandro lizdą arba pavogus jo kiaušinius ar jauniklius, galima sulaukti bausmės – gandras padegs namą, ant kurio stogo gyveno. Po kaimus sklisdavo pasakojimai apie gandrą, kuris iš piemenų palikto laužo atsinešė rusenančių žarijų ir padegė tvartą arba ištraukė iš kaimiečio burnos rūkstančią pypkę ir sudegino visa sodybą.

Su baltaisiais gandrais siejami ir įvairūs spėjimai. Populiariausia spėti, kokie bus metai, pagal pirmąjį pamatytą gandrą. Jeigu pavasarį pirmą kartą išvydai skrendantį gandrą, tai viskas seksis puikiai, būsi sveikas, seksis ūkininkauti, puikiai klostysis meilės reikalai, gali laukti ilga ir pelninga kelionė. Moksleiviams tai reiškia, kad beveik garantuotai jie bus perkelti į kitą klasę. Netekėjusioms merginoms pamatytas gandras gali reikšti, kad jos šiemet ištekės ir paliks tėvų namus. Jeigu pavasarį pirmasis pamatytas gandras tupi ar stoviniuoja lizde, tai visus metus taip ir tupinėsi vienoje vietoje, būsi tingus, silpnas, viskas kris iš rankų, o jau apie pasisekimą meilėje nėra ko nė galvoti. Moksleiviams ir studentams tai pranašauja, kad jie gali būti palikti kartoti kursą, o netekėjusioms merginoms – kad dar metelius tupės tėvų namuose. Lizde stovintis gandras pranašavo, kad niekur toli nepajudėsi, bet tai geriau, nei pamatyti tupintį paukštį. Tikima, kad šių negerų pranašysčių galima išvengti, jei tik pamačius lizde stovintį ar tupintį gandrą griūsi vietoje ir versiesi kūliais per save.

Su gandrais susiję ir kiti tikėjimai:

Jeigu pirmasis gandras, grįžęs iš šiltųjų kraštų buvo murzinomis plunksnomis, vadinasi, vasara bus šlapia, balota.

Jei kaleno snapu, bus daug apkalbų ir nesutarimų tarp kaimynų.

Jeigu kraudamas lizdą suneša daug sauso mėšlo, lauk turtingų metų, o jeigu šiaudų – pelno neturėsi.

Jeigu lizde greitai atsiranda gandriukų – geras ženklas, o jeigu ant tavo stogo apsigyveno gandras kavalierius – blogas.

Jeigu gandrai iš lizdo mėto ką tik išperėtus gandriukus, tai vasara bus labai karšta ir sausringa.

Jeigu gandrai niekada nebuvo susukę lizdo prie žmogaus sodybos, o šiais metais susisuko, tai šiemet laukite prieaugio.

Jeigu gandro lizdą sugriausi, jis į namus atneš gyvatę.

Jeigu pavasarį pamatysi du gandrus – vesi, jeigu vieną – liksi nevedęs.

Jeigu gandras suka ratą aplink kieno nors namus, tai tuose namuose netrukus bus vestuvės.

Jeigu gandras švarus – bus giedra, jei nešvarus – bus lietaus.

Jeigu gandras stovi ant vienos kojos – atvės oras.

Jeigu medis, kuriame yra gandro lizdas, išdžiūvo, tai namuose atsitiks nelaimė.

Palyginimuose ir priežodžiuose gandras taip pat dažnas:

Mandras kaip gandras.

Ryja kaip gužutis varles.

Neišmesi seno gandro iš lizdo.

Busilas ir neprašytas kai kada ateina.

Turtingam ir gandras kiaušinius deda, o biednam…

Braidžioja kaip busilas po balą.

Gandras į balą – varlėms galas.

Gandras mėšlo neprineš – žemę vieversiai tręšia.

Ir gandras ne kiekvienam laimę žada.

Gandras vandenį peikia, kad plaukti nemoka.

Tai toli gražu ne viskas. Tautosakoje apstu legendų, mitų, pasakojimų, kuriais žmonės apipynė gandrus. O kur dar dainos, mįslės, patarlės… Nors senieji papročiai ir išnyko, tačiau pagarba ir išskirtinis dėmesys šiam paukščiui skiriami ir šiandien.

Sakoma, jog sugrįžę gimtinėn baltieji gandrai parskraidina po savo didžiuliais sparnais priglaudę kielę, kuri išspardanti paskutinius ledus nuo balų. Dar ji vadinama ne tik kiele, bet ir „ledspira“.Todėl tik po Gandrinių ateina tikroji pavasario šiluma.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ