Daugelis jonaviečių dar prisimena kino teatrą „Jaunystė“, veikusį Vasario 16-osios gatvėje, ten, kur dabar puikuojasi prekybos centras „Rimi“. Tačiau apie praeities kiną, kuris yra visos kultūros dalis, turime nedaug žinių. Tad pasitelkdamas į pagalbą archyvinius dokumentus bei liudininkus, kviečiu prisiminti kino teatro veiklos pradžią ir jo pokyčius mūsų mieste.
Prieš gerą šimtmetį
Pirmąjį teatrą Jonavoje, Rinkos g. 5, 1918 m. atidarė Vulfas Epšteinas ir Juozas Segelis. Vėliau ši kultūrinė erdvė buvo perkelta į Turgaus g. 5. (dabartinė Vilniaus ir Taikos gatvių sankryža). O apie 1928-uosius bendrasavininku su Epšteinu tapo ir Joffe Tuvijus. Tuo metu galimai įstaiga gavo „Union“ pavadinimą, nes Joffe turėjo ir tokio pavadinimo foto studiją.
Archyve randame keletą dokumentų – protokolų apie numatomus darbus, baudų kvitų dėl neturimų leidimų ir t. t. Įstaiga turėjo ir savo telefoną, į kurį buvo galima paskambinti numeriu 83.
Dokumentuose aptinkame ir kino teatro aprašymą. Įstaiga buvo įsikūrusi dviaukščiame mūriniame pastate. Pirmajame aukšte veikė užsienietiškų batų parduotuvė, o antrajame įrengta salė puikiai tiko kinui ir tapo žmonių traukos kultūriniu centru.
Šias patalpas kino teatro įkūrėjai nuomojo iš tuometinio namo savininko Grištauto. Salė buvo erdvi, talpino iki 150 žmonių, o rodomus filmus užsakydavo ir atsiveždavo iš Leonui Goldšteinui priklausančios Kauno kino filmų kontoros „ARS“ (Laisvės al. 19).
Tačiau pramoga buvo ne visiems prieinama – filmus žiūrėdavo turtingesni miestelėnai ir gyventojai, sugebėję susitaupyti pinigų tokiam malonumui.
Žiūrovų prisiminimai
Tuometinio kino žiūrovai apie pramogą atsiliepdavo teigiamai. Jankelis Dudakas pasakoja, kad į kino teatrą šeima galėjo sau leisti nueiti labai retai, todėl visuomet tai palikdavo neišdildomą įspūdį. Labiausiai jam patikęs jausmingas filmas „Mirela išteka“. Kiną atsimena ir kitas liudininkas Samuelis Birgeris, filmų seansus vadinęs „įspūdingiausiu pasilinksminimu Jonavoje“. Samuelis dažnai eidavo į kino teatrą, nes ten bufetininke dirbo jo teta Lėja, į salę sūnėną įleisdavusi nemokamai. S. Birgeriui labiausiai patiko nebylios komedijos.
Pirmą patirtį kino teatre atsimena ir Zofija Samavičiūtė. Tada jai buvo apie 11–12 metų. „Prisimenu, ekrane rodė važiuojančią mašiną. Aš net akis užsidengiau, nes atrodė, kad ta mašina užvažiuos ant manęs“, – prisiminimais dalijasi Zofija.
Jonavietė Nadežda Kriučkovaitė pasakoja, jog filmuose tekdavo dažnai lankytis, nes jos draugės Kartanaitės tėtis, buvęs pulkininkas Juozas Kartanas, vesdavo kareivius į kino teatrą, tad dukrą bei jos draugę pasiimdavo katu. Tada joms buvo 7–10 metų. Nadeždai labiausiai patikdavo amerikiečių filmai, ji turėjo net savo mylimą aktorę Shirley Temple, kuri vaidindavo vaikams skirtuose filmuose. Prisiminimuose išliko matytos komedijos, kuriose vaidino Dikas ir Dofas. Mergaitė stengdavosi niekada nepraleisti filmų su savo mylima aktore. Nadeždos mama buvo išsilavinusi, dar caro laikais baigusi gimnaziją, todėl stengėsi vaikams visada skirti pinigų kinui. Manė, kad tai vaikams praplečia akiratį ir yra savotiška išprusimo forma. Keik galėjo kainuoti bilietai, pašnekovė neprisimena, tik žino, jog tuo metu filmai jau buvo įgarsinti.
Filmų „įgarsinimas“
Šis kino teatras turėjo kilnojamojo statusą. Filmai buvo vežami ir į atokesnius kaimus bei miestelius. Kilnojamas kinas ne visada buvo garsinis, tad į vietą atvežę filmą mechanikai dažniausiai ten pat turėjo savų pažįstamų, kurie norėdavo prisidėti prie atvežtos pramogos ir padėdavo savotiškai „įgarsinti“ filmus.
Skulptorius Konstantinas Bogdanas aprašo, kaip apie 1930-uosius m. jam teko įgarsinti Žeimių miestelyje nebylųjį kiną: „Kad filmas žiūrovams būtų įdomesnis, kitoje ekrano pusėje reikėdavo kam nors stebėti atvirkščią vaizdą ir kelti triukšmą. Triukšmadarys būdavo mano vyresnysis brolis Aleksandras, o mus, vaikus, jis pasikviesdavo į pagalbą. Pasislėpę už ekrano, mušdavome būgną, teliuškuodavome kubile vandenį, judindavome skardos lapą, imituodami bangų ošimą, griaustinį ar lietų.“
Negailestingas likimas
Kino teatras, nepaisant įvairių draudimų ir baudų, išsilaikė iki 1941m. Pirmomis karo dienomis į šalia kino teatro esančią turgaus aikštę buvo suvaryti vietiniai žydai. Tvyrojo chaosas – pasimetę žmonės blaškėsi, garsiai replikavo ir reiškė nepasitenkinimą kariams, kurie buvo juos apsupę. Netikėtai netoli tos vietos sprogo keli atskrieję sviediniai. Vienas iš jų pataikė į kino teatrą ir jį padegė. Išsigandę kareiviai pasitraukė iš savo postų. Tuo tarpu žydai pasinaudojo šiuo momentu ir išsibėgiojo.
Vienas iš savininkų Joffe Tuvijus su šeima pasitraukė į Kauną, kur pateko į Kauno getą. Karo baisumus pavyko išgyventi ir po karo kurį laiką gyveno Kaune. 1949 m. sovietinė valdžia susekė, jog Joffe tarpukariu Jonavoje turėjo savo fotoateljė su dviem samdomais žmonėmis ir kino teatrą, kuriame dirbo penki samdomi darbininkai. Tai buvo pagrindinis įkaltis šeimą ištremti į Sibirą.
Vilties dar yra
Karo metu sudegus kino teatrui, vokiečiai, o vėliau ir rusai, filmus demonstruodavo gaisrininkų salėje. Tuo metu kruopščiai atrinktos kino juostos buvo naudojamos kaip ideologijos skleidėjos tos pusės, kuri viešpatavo mieste.
Nuo pat 1918 m., o gal kiek anksčiau į Jonavą atkeliavo kilnojamas kinas, išaugęs į kino salę. Ta neįprasta pramoga gyvavo tarpukariu, karo metu, pokariu ir tapo neatsiejama mūsų miesto kultūros dalis.
Prieš kokius 30 metų nelabai kas įsivaizdavo, kad Jonavoje nebeliks nė vieno kino teatro. Naujos technologijos leidžia žiūrėti norimus filmus neišėjus iš savo namų, o pasiilgusieji šio malonumo per didįjį ekraną turi nuvykti į Kauną ar kitą didmiestį. Tarsi prieš šimtą metų į Jonavą retkarčiais užklysta filmas, demonstruojamas renginių metu ant pastatų sienų, tarsi per COVID-19 pandemiją rodytas lauko ekrane kinas, kuri stebėjome iš automobilių. Kultūros namai retkarčiais pakviečia peržiūrėti atvežtus seansus...
Galbūt ateis laikas, ir Jonava vėl turės bent mažą įstaigą, ant kurios puikuosis užrašas: KINO TEATRAS.
Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, istorikė
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
