Žmogaus požiūrį į vilkus dažniau įtakoja bei formuoja ne faktai, o mitai ar anekdotai, kurie šiam gyvūnui suteikia vaizduotę ir emocijas kaitinančių ryškių spalvų. Žinoma, koks gi gyvenimas be spalvų ir emocijų, tačiau nerealistiškas požiūris į realų gyvūną padaro meškos paslaugą, kai ateina metas prabilti apie žemiškus dalykus. Apie tokius, kaip apsauga, konfliktų sprendimas ar paprasčiausias susitaikymas, kad jis gyvena kažkur visai šalia mūsų. Nereikėtų priimti žinių apie vos ne kasdienius vilkų užpuolimus už gryną pinigą. Vilkas yra paprastesnis, įprastesnis ir suprantamesnis gyvūnas, nei galbūt kartais atrodo.

Keliavau aš šią vasarą miškais. Ar tai Dzūkijoje buvo, ar Žemaitijoje – nebeatsimenu. Žinau tik, kad lietus merkė – kaip ir visą mielą vasarėlę. Nusibodo man grožėtis pilku dangumi ir permirkusiais medžiais, vietoj paukščių giesmės klausytis, kaip žliugsi permirkusiuose batuose vanduo. Ir pilve jau tuzinas armonikų griežė. Na, manau, palįsiu po plačiašake egle, papietausiu. Taip ir padariau, dešros gabalą išsitraukiau, duonos kriaukšlę, jau užkandžiausiu, gi žiū – kitapus kamieno vilkas pilkas. Aš žiūriu – ir jis žiūri. Tik aš greičiau atsižiūrėjau – beregint atsidūriau medyje.

    -Nebijok, - staiga prabilo vilkas. Ne visai žmogišku balsu, pakimusiu truputį, gergždžiančiu. Matyt, peršalęs vargšelis. – Nesuėsiu. Manai, jei aš pilkas, tai ir nežinau, kad negražu žmones ėsti. – Vilkas išsitiesė šalia kuprinės ir pakėlė snukį. – Lipk čionai, pasišnekėsim.

    Aš čiupinėjau savo šaką. Tvirta, atrodo, išlaikys.

    -Na, tai kaip reikaliukai? – klausia vilkas.

    - Mano?

    -Žinoma, tavo, žmogiški.

    -Neblogi, - pranešu, - krutame po truputį, - Ir mandagiai klausiu: - O kaip jūs, žvėrys?

    -Geriau ir neklaustum! – Vilkas nukorė snukį. – Vieni nemalonumai. Jei naujiena, tai tik negera: tam kailį nudyrė, tą spąstuose nugalabino. Ir anksčiau gyvenimas nesaldus buvo: nutveri užsižiopsojusią avį – vejasi, kuolus nusitvėrę, šunimis užpiudo… O dabar – siaubas! Atrodo, ir avių nebeliečiame, senų, vos kojas pavelkančių zuikių ir stirnų užtenka. Ne, vis vien muša. Dar čia tokia mada atėjo: prie židinio vilko kailį pasitiesti, tai ir šaudo, ir spąstais gaudo. O kiek mūsiškių veltui galvas padėjo – sportinių interesų vardan. Pykšt – pokšt – ir nėra vilko pilko... Anksčiau nors kova už būvį, arba, pasak Darvino, natūrali atranka. O dabar? Ar yra kokia prasmė kovoti, aš tamstą klausiu? Vis vien kojas patiesi! Žmonės tokias priemones išgalvojo, kad išgyvena tik labiausiai prisitaikiusieji. Tokie, kurių taip sakant, ir kulka neima...

    -Na, o kaip jums pavyko išlikti? – kiek netaktiškai paklausiau.

    Vilkas pamojo man letena: pasilenk arčiau, girdi.

    -O aš, matote, kaip tik priklausau tam... kulkų nebijančių būriui. Nors iš šautuvo į mane šauk, nors iš patrankos – kaip žirniais į sieną.

    -Ir kaip jūs taip prisitaikėte?

    Vilkas, praskleidęs eglės šakas, įtariai apsidairė, ir tyliai sušnibždėjo:

    -Tik niekam nė žodžio! Aš iš nerūdijančio plieno ir plastmasės. Taip sakant, vilkas robotas. Klausiate, kokia prasmė tokius vilkus gaminti? Egzotiką juk reikia išsaugoti! Turistui miškas be vilko – ne miškas! Be to, ir ekologinė pusiausvyra…

    -Atleiskit, - pasiteiravau aš, - o tikrų vilkų čia yra?

    -Ką jūs! Seniai išnaikinti! Išduosiu paslaptį: vargu ar rasite bent vieną Dzūkijoje, Žemaitijoje, Aukštaitijoje...

    Vilkas pakėlė snukį į dangų ir gūdžiai užkaukė.

(S.Komisarenkos apsakymo „Kaip gyvenimas?“ motyvais.)

Gyvūnai yra natūralios ir mums nepriklausančios Gamtos dalis

Tokį keistą – nekeistą, bet tikrai gražų pasakojimą perskaičiau archyviniame 1975 metų žurnale „Mūsų gamta“. Jausmas dvejopas: viena vertus, tai puikiai atspindi, kad šių plėšrių žvėrių mūsų visuomenei niekada nereikėjo. Kaip dabar vyksta arši kova tarp medžiotojų ir vilkų užtarėjų, taip ir anuomet – gal dar netgi blogiau buvo anuomet, nes užtarėjų kažin ar apskritai buvo. Kita vertus, negaliu atsistebėti, kad net penkiasdešimt metų atgal vis tik buvo supratingų žmonių. Buvo, kas vertino žvėrį ne tik iš sportinio intereso, kailio mados ar ūkininko klaidingos priedermės, bet ir gamtos biologinės sintezės. Vilkas, kaip ir bet kuris kitas plėšrūnas - lapė, šernas, lūšis, ar net meška – reikalingas miškui lygiai taip pat, kaip ir žolėdžiai žvėrys. Kiekvienas jų gamtoje atlieka savo vaidmenį, nė kiek neprastesnį, nei kitas. Vilkas savo vaidmenį atlieka tokį pat svarbų, kaip ir daržo kurmis, purendamas ir gerindamas žemės kokybę; arba skruzdėlė, valydama miško paklotę; arba genys, gelbėdamas mums nematomų kenkėjų užpultą medį. Visi žinome, kad vilkas – tarsi genio prototipas – tik ne medžių sanitaras, bet gyvūnų sveikatos specialistas. Gal kai kas ir nesupranta, kaip  jau tas specialistas ten gelbėja žiauriai medžiodamas taikius vargšiukus gyvūnėlius? Betgi reikia suprasti – gyvūnai tokios visagalės medicinos, kaip kad žmonės, neturi. Jų ligos ilgai netrunka ir gamta neleidžia jiems ilgai kankintis: arba greit pasveiksti, arba taip pat greit palieki šį pasaulį. O jei gimsta jau suluošinti jaunikliai arba sužeistasis pagyja, tačiau tampa nepilnavertis miško gyventojas – tam ir yra sanitarai vilkai. Ar visi žino, jog vilkas sveiko žvėries nesivargina gainiotis? Jis medžioja dėl išgyvenimo, todėl renkasi tą, kurį gali greičiausiai ir lengviausiai įveikti – taigi, silpną ar nesveiką. Ir šiuo sanitariniu vaidmeniu, vilkas natūraliai reguliuoja žvėrių selekciją – gamtoje išlieka stipriausi ir sveikiausi, vedantys tokius pat stiprius ir sveikus jauniklius - toks jau per amžių amžius nerašytas gamtos dėsnis. Ne žmogus reguliuoja, o vilkas. Žmogus tik teisinasi reguliuojantis, o iš tiesų jis užsiima sporto malonumais, bei azartu. Kiekvienam savo hobis – vienas slidinėja, kitas šachmatais žaidžia, knygas skaito, ar azartiniuose žaidimuose galvą pametęs... O save laikantieji gyvūnų selekcijos reguliuotojais ( kai pagalvojus – gal tada ir žmones kažkas turėtų selekciškai išrūšiuoti?) paprasčiausiai varžosi savo kolegų tarpe akies žvitrumu, rankos taiklumu, mėgaujasi pasibuvimu gryname ore bei draugų tarpe... ir tuo pačiu medžioja dėl kepsnio, garbės, pasirinkdami stipriausią, gražiausią ir sveikiausią auką.

Išmintingo balso gyvūnas

Įdomu, ar labai daug kas girdėjo tikrą vilko staugimą? Ne zoologijos sode – miške. Neskaitant žvėrių populiacijos reguliuotojų – ar tikrai visi girdėjo kaukiant vilką? Tuo labiau matė jį? Aš pasigirsiu – nuostabų vilko balsą girdėjau vieną kartą gyvenime. Nemačiau žvėries - staugimas aidėjo gal už trijų – keturių kilometrų. Ir tai buvo ne šiaip nuėjus į mišką pasivaikščioti ar pagrybauti. Tai nutiko kryptingai mūsų, ornitologų, tuometinei grupelei vakare nuvykus į Novaraisčio draustinį (Šakių raj.), naktinėjant ir laukiant priešaušrio meto, kad aplinkiniuose raistuose žymėti bundančių gervių apskaitą. Ir šit, naktį, net valandos nepažiūrėjau, bet buvo tai vėlyvas pavasaris, naktys ne tokios jau ir ilgos, kai atokiau nuo pulkelio bendraminčių kalbėjausi su bičiuliu. Tada išgirdau keistą garsą: ne toks ir stiprus kaukimas sklido gana iš toli, todėl visiškai nebuvo šiurpu. Buvo keista tylioj nakty išgirsti kažin ką staugiant. Gamtininkas bičiulis paaiškino, kad tolumoje vilkas kaukia. Ir tas kaukimas visai neatrodė ilgesingas, ar kažkoks graudus – ne, tai buvo paprastas vilko balsas. Nei pilnatis nežibino, neatsišaukė kiti vilkai – tiesiog užkaukė keletą kartų vienišius ir nurimo.

Priešingai populiariems įsitikinimams, vilkai per pilnatį staugia ne dažniau nei bet kuriuo kitu mėnesio laiku. Be to, jie staugia ne tik naktį - netgi dažniau saulėtekio ir saulėlydžio valandomis, nes tada apskritai yra aktyvesni. Vilkai taip pat staugia dažniau žiemos mėnesiais nei vasarą. Tačiau juos galima išgirsti kaukiant bet kuriuo paros metu bet kuriuo metų laiku, žinoma, jei tik pasiseks, ir jei dėsi visas pastangas juos išgirsti.

Būtos ir pramanytos nuodėmės

Kalbinau ne vieną pulką žmonių: visą amžių gyvenančių girioje, medžioklių, gamtininkų – biologų, visas gyvenimo dienas ir naktis paskyrusių miško faunos ir floros tyrinėjimams -  vilko balso niekad negirdėję, o tuo labiau neregėję akyse. Nors iš paliktų gyvūno požymių žinantys, jog tuose miškuose yra vilkų teritorijos. Kur jau tas vilkas šiais laikais taip lengvai pasirodys žmogui – jie gi, vargšai, užspeisti kampan! Bijo savo nosį iškišti dienos šviesoj! Neduok dieve, užstaugtum, ar tik uodegą pavizgintum tolumoj tarp medžių – tą pačią dieną medžiokliai raudonas vėliavėles kabina... Apkaltins būtom, bet labiausiai nebūtom nuodėmėm – vilkas kaltas jau vien todėl, kad jis vilkas, ir dar gyvas vilkas. Kaip baltieji įsibrovę Amerikon, jau gyvenančių vietinių senbuvių - indėnų, žemėn, žudydami ir niekindami juos kalbėjo: geras indėnas – miręs indėnas... Su vilku lygiai tas pats: medžiokliui, ūkininkui, tūlam sodiečiui, dažnam miestiečiui, o ir šiaip, neretam „gamtos mylėtojui“, ne itin suvokiančiam natūralios gamtos dėsnius ir net nenorinčiam jų suvokti: geras vilkas – miręs vilkas. O dar geriau, jei tų pilkučių, kaip šiltai juos vadina Viešvilės rezervato direkcija, apskritai ant šios žemės nebūtų! Tad ir bėga vilkas kuo toliau nuo žmogaus, nuo jo balso, kvapo. Slepiasi gūdžiose giriose, ar neįžengiamuose raistuose, kur žmogaus koja net pati nenori žengti... Kažkoks iškrypimas, ne kitaip. Briedis gali būti, elnio – ragai gražūs, kiškio ilgaausio – gaila, laputaitės uodega puri, visi paukščiai - nuostabiai gieda, tik vienintelis vilkas nusipelnęs mirties. Be priežasties. Visais įmanomais atvejais. Kur nusirito žmogaus savimonė.... Paprastas žinių trūkumas sėja nepagrįstą baimę ir maurais apaugusius prietarus.

Aukštuomenės pramogos

Atrodo, visas šis tamsus nesusivokimas atėjo iš gilios senovės, kai eilinis alkstantis valstietis neturėjo teisės susimedžioti išsekusiems savo vaikams žvėrienos – maisto būtinybės. Teisę, o tiksliau pramogą sau teikdavo tik kunigaikščiai ir kiti valdantieji. Jie tikrai nebadavo, tačiau medžioklė, kaip visi žinome, buvo elito pramoga, o žvėrių gainiojimas ir žudymas – malonumas. Medžiojo kunigaikščiai ne vilkus – tie neverti dėmesio buvo ir mėsa jų nevalgoma. Garbingieji medžiojo elnius, stirnas,lapes, zuikius... Betgi vilkai – medžioklių konkurentai. Pilkiai irgi medžiokliai ir vydavosi tą patį grobį, kaip ir tuometinis elitas. O konkurentus iš savo kelio visada reikia šalinti! Tad ir naikino visoje Europoje vilkus įvairiausiais būdais, kad aukštuomenė turėtų kur strėlę paleisti pramogaudama. O šiandieną ta “puiki” sportinė idėja mus pasiekė kaip “būtinybė reguliuoti gamtą”. Tik labai jau nenorima pripažinti, kad savo patogumui… O , beje, miškininkams vilkų beatodairiškas naikinimas – katastrofa. Tuomet itin sparčiai daugėja elninių žvėrių, kurie laupo jaunų medelių žievę ir neleidžia užauginti sveiko miško. Vėlgi – kiekvienam savos problemos...   

Kiti sakys: oi, nuo amžių amžius medžioklė gyvavo tarp žmonių. Taip, ji gyvavo, nes žmogui reikėjo pavalgyti, apsirengti, būstą susikurpti, buities įrankius pasigaminti ir t.t. Pvz., tie patys indėnai, sumedžioję bizoną ar elnią, visą žvėrį,be išimties, sunaudodavo: mėsa ir organai – maistui, kaulai buities ir medžioklės įrankiams, smulkūs kauleliai – adatoms, yloms, kailiai drabužiams, patalams, būstų – tipi gamybai. Gyslos – rūbų siuvimui, daiktų rišimui,  kaukolės – ritualams, ligų gydymui, skrandis - maišas vandeniui nešioti ir t.t. Mėsos atsargas ruošdavosi šaltai žiemai ir tai pavasariais dažniausiai žmonės badaudavo pristigę tų atsargų. Taigi, tokiems žmonėms medžioklė buvo išgyvenimo būtinybė, tačiau jokiu būdu ne pramoga, ne sportas, ir ne malonumas – gi ir žūdavo ne vienas nuo bizono ragų, ar lokio dantų... nors, kas ten žino, gal ir mūsų šiandieniniai gamtos reguliuotojai badauja, ar paskutinį žiponą baigia suplėšyti…

Vilkai pjauna visa, kas gyva – nuvalkiotas mitas                                              

Tiesa, dar labai daug sklando teorijų, atseit žiemomis vilkų gaujos vydavosi roges arkliu kinkytas, nes labai jau norėdavo žmogienos… O kas įrodė, kad jie žmogų suryti norėjo? Galbūt juos šiltas arklio kvapas mąsino? Gal kažkas provokuojamo vežama rogėse, vežime? Galų gale ir vilkai žiemą badauja, ne tik lapės, zuikiai – nesugebantys pulti žmogaus. Ir ne tik žolėdžiai briedžiai ar elniai. Visi žvėrys žiemą badauja. Bet jeigu vilkas tikrai jau pultų žmogų, galbūt jis pasiutlige užsikrėtęs. Ir apskritai, nežinia ar ten vilkas būtų – miškuose apstu sulaukėjusių, nieko nebijančių šunų. O juk galėtų ir lapė vytis vežimą, bet ji supranta, kad žmogaus neįveiks, nei arklio tuo labiau. Taip išeina, visi žvėrys galėtų skuosti paskui vadeliojamą vežimą, tik vieni vegetarai, o kiti per menki stambiam grobiui pulti. Ir vėl vilkas vienintelis lieka kaltas:  šįkart - kad jis stambus žvėris, tačiau labiausiai, kad miškas – jo namai ir medžioja savo teritorijoje, savo namuose…

Kad vilkai godūs, žino visi. Tačiau ne visi žino, kad vilkas nuolat alkanas. Jis beveik visa grobį neša namo mažyliams ir juos saugančiai vilkei. Grobį neša jį nurijęs. Tik vilko valios pastangų dėka jis nepradedamas virškinti skrandyje. Vilkas ne iš baimės nepuola šerno. Jie ne mirties bijo, savo drąsą žmonėms ne kartą yra įrodęs. Jis saugo save dėl jaunų vilkiukų, kurie be jo pražus. Argi tai ne kilnaus, tauraus gyvūno poelgis? Vilkai labai myli ir saugo savo jauniklius. Kai tik gimusiam vilko jaunikliui pradeda dygti dantukai, mama liežuviu trina jo dantenas. Žiemą,  keliaudami nepramintais takais, visada laikosi kilvaterinės rikiuotės (vienas po kito) tvarkos, kurios priekyje ir gale eina “seniai”. Arktyje gyvenantys vilkai nepuola elnių, kol jų širdyje yra vilties praryti pelę... Vilkų giminėje nebūna kruvinų, mirtinų peštynių tarp jos narių. Net nariui mirus, vilkai bandys išgelbėti savo artimą. Be to, vilkai – monogamai, šeimą kuria kasmet su ta pačia vilke ir vaikais rūpinasi visada abu, kuo ne visada gali pasigirti žmonės. Dar kas įdomu - vilkai gyvena šeimomis, ne gaujomis:  tėvai, pirmamečiai jaunikliai, antramečiai… Taip, kaip žiloj senovėj gyveno pirmykščiai žmonės, taip kaip gyveno glaudžiai vieni su kitais susiję dar ispanų neatrastos Amerikos senbuviai… Jie nepalikdavo vienatvėje savo senų tėvų… Ir vilkai nepalieka… Vilko širdis didelė.

Vilko taurumu, draugiškumu, kartu ir jo drąsa buvo įsitikinęs ir Lietuvos kino režisierius Petras Abukevičius. Tikiu, jam pritaria ir Petras Dabrišius, savo “Žvėrinčiuje” nuolat auginąs be kitų miško žvėrių ir pačius protingiausius iš visų - vilkus.

Vilko pasmerkimas

Vargu, ar šiame miške

aš beregėsiu vilką –

labiausiai

apšmeižtą žvėrį,

gražuolį protingom akim.

Tada, kai snaudžius piemuo

sugrįžo į fermas

be veršio,

vilkas buvo nušautas…

Tada, kai rambus šeimininkas

neužkalė

tvarte plyšio,

įlindusį vilką

žmonės nudėjo basliais…

Mėnuli,

nelipk per debesų kupstus

pasiklausyt

išmintingo staugimo!

Jo neišgirsi.

O ten, retmėje –

ne vilko maži vaikai, -

ten tingiai

striksi

pulkas drąsių stirniukų.

(Eilės než. poeto)

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ